Kultūra

2019.09.10 20:58

Vytenis Andriukaitis – apie Giedriaus Kazimierėno istorinių paveikslų ciklą: kai užsiveria parodų salių durys

Vytenis Andriukaitis, „Santara“2019.09.10 20:58

Birželio viduryje Nacionaliniame muziejuje duris vėl užvėrė profesoriaus Giedriaus Kazimierėno istorinių paveikslų paroda. Rašau „vėl“, nes Giedrius Kazimierėnas dar 2009 metais pristatė septynių istorinių paveikslų ciklą Vilniaus rotušėje, taip pat savo paties sudarytą knygą „Lietuvos istorija tapyboje“.

Pacituosiu vieną to leidinio teksto vietą: „Nematau nieko paradoksalaus imtis istorinio paveikslo šiandien, 21 amžiuje. Tokio paveikslo nelaikau nei istorinio įvykio iliustracija, nei kokia neįprasta kelione į praeitį. Istorija – tai visuomeninė patirtis ir atmintis, visuomeninė mūsų savivoka, kuri, lygiai kaip ir asmeninė patirtis, lemia dvasinę mūsų būseną, laikyseną, nuostatas ir dabarties, ir ateities strategijas“.

Tame pačiame tekste Giedrius Kazimierėnas teigia, jog dėl šimtmečiais trukusių okupacijų tik dabar įgyjame galimybę Lietuvos istoriją nagrinėti nevaržomai. Bet... yra vienas bet! Turėjome nepriklausomybės laikotarpį nuo 1918 m. iki 1939 m., bet tokių svarbių, gilių temų, kurias savo istorinių paveikslų cikle nagrinėja šiandien G. Kazimierėnas, tuomet net nebandyta sukurti!

Atskirų Kunigaikščių portretai, keletas paveikslų, skirtų kunigaikščių Kęstučio, Algirdo ir Vytauto epochai radosi, bet tai neprilygsta tam, ką per beveik du dešimtmečius sukūrė Giedrius Kazimierėnas. Gal ir galima čia kaltinti „šimtmečių okupacijas“, bet... Janas Mateika „Žalgirio mūšio“ paveikslą sukūrė 1878 m., būtent okupacijų metais! Žinia, tai nebuvo sovietinio bolševizmo tipo epocha su socialistinio realizmo kanono taikymu visose meninio gyvenimo srityse. Bet negali nepasakyti, kad Tarybų Sąjungoje nebuvo kuriama istorinio paveikslo mokykla. Buvo. Bet Tarybų Lietuvoje istorinės tapybos žanras kažkaip neatrado savo autorių. Nors ne visai tikslu taip teigti.

Jei sugrįžtume į 1979 metus, į Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus minėjimą ir aplankytume Centrinius rūmus, kur lituanistikos centre puikuojasi Petro Repšio „Metų laikai“, ar stabtelėtume ties kitais istoriniais paveikslų, freskų, skulptūrinių ansamblių kūriniais, tuomet pajustume, kad į istorines temas įžengiama sąmoningai. Nepaisant okupacijų ideologinių varžtų, cenzūros, įsitraukiant į dvasinį minimų istorinių įvykių sūkurį.

Man pasisekė. Mačiau, kaip svarbu suburti daugiau pajėgų, ruošiantis iškilesniems jubiliejams. Arba laukiant reikšmingo galerijų atidarymo. Mykolo Žilinsko kolekcijos skirta galerija Kaune, pradėta 1974 m., peraugo į naują galerijos pastatą, atidarytą 1989 metais. Ir tai buvo nemenkas impulsas įvairioms paveikslų temoms. Prieš tai, 1969 m., buvo atidaryta nauja valstybinė M.K. Čiurlionio galerija Kaune, mat remtasi 1975 m. pažymėti M.K. Čiurlionio gimimo šimtmetį.

Kiek išleista knygų, reprodukcijų, koncertų ir t.t. Gimė ir Čiurlionio skulptūra ir Čiurlionio kelias. Bet 1979-ųjų Vilniaus universiteto 400 m. jubiliejus peraugo į tikrą dvasinės išraiškos šventę – freskos, skulptūros, medaliai, paveikslai, knygos, gobelenai, restauracijų darbai, dokumentinis filmas – kiek daug kūrybinių galių atsiskleidė. Poetai, istorikai, filologai, dailininkai, skulptoriai – kiek iškilių vardų susibūrė apie tą 400 metų jubiliejaus šventę – nuo Justino Marcinkevičiaus iki P. Repšio, nuo V. Ciplijausko iki S. Didelytės. Ir viskas – istorinėmis temomis.

Bet Giedriaus Kazimierėno monumentalumas jau yra kitoks. Ne M.K. Čiurlionio šimtmečio, ne VU 400 m. jubiliejaus garbei gimęs monumentalumas. Jis ateina jau iš mūsų laikų Dvasios. Aš „Aušros“ ir „Varpo“ epochos Atgimimą vadinu pirmuoju Atgimimu, o 1988–1990-ųjų – Antruoju Atgimimu. Nors Giedrius Kazimierėnas, kaip ir aš, žino tiek M.K. Čiurlionio šimtmečio, tiek VU 400 metų jubiliejaus dvasinius pakilimus, kurie mus vedė Baltijos kelio ir Kovo 11-osios link, bet jis yra pats mūsų visuomeninės patirties ir atminties, mūsų naujųjų laikų savivokos ir laikysenos kūrėjas.

Jis – naujųjų laikų istorijos dalyvis. Gerai atsimenam Lietuvos dailininkų, Rašytojų sąjungų, kitų kūrybinių organizacijų, Mokslų akademijos indėlį į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, į Lietuvos komunistų partijos atskyrimą nuo TSKP, į mūsų ėjimą į Kovo 11-ąją. Giedrius Kazimierėnas – vienas savarankiškos LKP atkūrimo iniciatorių. Jis ir visai neseniai į amžinybę išėjęs jo draugas ir kaimynas Antanas Beinaravičius buvo tie aktyvūs dailininkai, atkakliai žengę LKP atskyrimo keliu.

Vadinasi, istorija savo dabarties ir ateities strategijoje susifokusavo Giedriaus Kazimierėno širdyje ir prote. Visuomeninė veikla, Kultūros kongreso debatai, kultūros viceministro darbas Kultūros ministerijoje, naujų horizontų atsivėrimai – štai kas vėl brandino tapytoją-istoriką, kuriantį istoriją ir tapantį istoriją. Ir jau – be jokios okupacijos, nepriklausomoje antrą kartą Lietuvos Respublikoje.

„Nematau nieko paradoksalaus imtis istorinio paveikslo šiandien...“ jau skamba šiame aktyvios veiklos kontekste kitaip. Kaip ir tai, kad jau mūsų rankomis atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje ėmė rastis nauji stimulai gilesniems apmąstymams.

Valstybės statyba – štai toji versmė, kuri vėl kitaip gaivino mus visus. Ir tos Valstybės statybos simboliu tapo Valdovų rūmų atstatymas.

Kokios užvirė aistros! Buvo daug balsų už atstatymą. O koks buvo pasipriešinimas. Ar ne laikas šiandien plačiau viešumoje aptarti tų „išminčių“, žadėjusių kojos nekelti į Rūmus. Deja, dabar jie čia dažniausiai ir matomi renginių pirmose eilėse. Nuo pat 1989-ųjų gyniau Valdovų rūmų atstatymą. Dalyvavau daugelyje diskusijų. Atkakliai palaikiau atstatymo idėją Seime. Gerai žinau, kaip tai kaitino visuomenės atmosferą.

Šiandien lenkiamės Napaliui Kitkauskui ir jo komandai, padėkojame Prezidentui Algirdui Brazauskui, už jų atsidavimą, kad Rūmai būtų atstatyti. Bet to neužteko. Gerai atsimenu, kai karštose diskusijose, dalyvaujant Gediminui Orentui ir Edmundui Kulikauskui, gimė mintis atstatyti ir istorinių įvykių PAVEIKSLĄ. Rašau būtent taip, nors mintyje turiu ne vieną istorinį įvykį, bet daug datų ir daug paveikslų. Būtent tada tose diskusijose kilo mintis kreiptis į Lietuvos dailininkus, kad jie imtųsi to kilnaus darbo – atkurti istorinį PAVEIKSLĄ.

Giliai tikėjome – Rūmai tikrai bus! Su Giedriumi Kazimierėnu ir Antanu Beinaravičiumi jau buvome pažįstami. Viename pokalbyje jie pasiųlė rengti konkursą istoriniams eskizams. Nuo to viskas ir prasidėjo. Projektui idėjas parengė profesorius Kazys Almenas. 2002 m. konkursas paskelbiamas. 2003 m. jau gimė eskizai apie Žalgirio, Durbės, Salaspilio mūšius, Lietuvos krikštą, Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimą.

Gerai atsimenu tą jaudulį, kai buvau pasiųlytas į konkurso vertinimo komisiją. Joje dirbo verslininkas Gediminas Citukas, parodos koordinatorė Lijana Birškytė-Klimienė, profesorius Kazys Almenas, istorikas Antanas Tyla, tapytojas Gintaras Palemonas Janonis, grafikas Arvydas Každailis, skulptorius Stanislovas Kuzma ir dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė. Man buvo sunku toje komisijoje. Reikėjo išlikti nešališkam, nors vertinti teko ir G. Kazimierėno eskizą apie Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimą. O juk jau tapome bičiuliais iš mūsų aktyvios veiklos Atgimimo epochoje.

Laimėjo A. Vozbino kūrinys „Salaspilio mūšio išvakarėse“. Jis, beje, buvo labiausiai išbaigtas. Bet G. Kazimierėno eskizas, buvęs tarp prizininkų, rodė G. Kazimierėno ryžtą sukti nauju, istorinių epochų istoriniuose paveiksluose apmąstymų keliu.

Aplinkybės lėmė, kad 2001–2004 m. buvau Seimo vicepirmininkas ir Europos reikalų komiteto pirmininkas. Tada Seimo valdyboje pasiūliau dailininkams padedant parengti Seimo salių pritaikymą istoriniams Lietuvos valstybės parlamentinės raidos etapams. Maniau, kad tikslinga pasinaudoti tuo pačiu principu, kaip buvo padaryta Valdovų rūmų paramos fondo skelbto istorinių eskizų konkurso atveju. Pasiūlymas buvo sutiktas palankiai.

2003 m. rudenį Seimas paskelbė istorinių paveikslų, skirtų Lietuvos Respublikos parlamentarizmo raidai įprasminti, konkursą. Konkurse turėjo būti nagrinėjamos Lietuvos Statutų, 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos gegužės 3 d. konstitucijos istorija, 1922 m. ir 1992 m. konstitucijos parengimas, Vasario 16-osios deklaracijos ir Kovo 11-osios akto sukūrimo atspindėjimas. Į konkursą vėl įsitraukė Aloyzas Stasiulevičius, Giedrius Kazimierėnas, Antanas Beinaravičius ir kiti tapybos meistrai.

Deja, 2004 m. man teko atsisakyti mandato. Seimo salių apipavidalinimas parlamentarizmo istorijos siužetais užstrigo. Konkursas buvo nutrauktas. Atsirado kitos tendencijos. Konstitucijos ir Vasario 16-osios sales nutarta apipavidalinti fotografijomis! Fotografija nugalėjo dailę! Bet juk Statutų kūrimo ar 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos fotografine technika neatskleisi! Pasikeitus Valdovų rūmų tarybos sudėčiai ir pasitraukus paramos fondo entuziastams, istoriniai Valstybės raidos įprasminimo paveikslai irgi nerado vietos atstatomų Rūmų erdvėse. Nuspręsta eksponuoti aukcijonuose įsigytus eksponatus.

Tačiau Giedrių Kazimierėną užvaldė istorinio monumentalizmo dvasia. Buvau ne kartą jo dirbtuvėse, stebėjau giliai įsijautusį į istorinius siužetus, simbolius, spalvas, technikas! Gausybė knygų, faktinės medžiagos paieškos! Jis tapo „istoriku“, „archeologu“, „lingvistu“, „architektu“, „senųjų raštų žinovu“, „archyvistu“. Iš tikrųjų – istorinio paveikslo vizionieriumi ir grandu! Tam jis paskyrė beveik dvidešimt mūsų valstybės statybos metų – nuo 2002 iki 2019 metų! Jau nieko bendro su okupacijomis ar su proginiais jubiliejais. Tik atkaklus kasdienis darbas.

Susitapatinta su Valdovų Rūmų atgimimu, su Demokratijos statyba – parlamentarizmo dvasios ugdymu Seimo erdvėse. Kilnus tai darbas – kasdien statyti Lietuvą! „Mindaugo“ tema dirba poetas Justinas Marcinkevičius, istorikas Edvardas Gudavičius ir tapytojas Giedrius Kazimierėnas! Lietuvos Statutų tema – istorikas Edvardas Gudavičius, teisininkas Mindaugas Maksimaitis ir tapytojas Giedrius Kazimierėnas. Kunigaikščio Kęstučio tema – poetas Maironis, istorikas Ignas Jonynas ir tapytojas Giedrius Kazimierėnas. Galėčiau tęsti...

Statyti Lietuvą sutelktai, kartu ir kelių specialybių keliems autoriams, skirtingų menų šakoms susijungiant į vieną Lietuvos Valstybės Medį! Mat Giedrius Kazimierėnas bendram darbui gali daugelį mūsų pakviesti.

Pradėkime temomis vardyti nutapytus paveikslus: „Mindaugo karūnavimas. Lietuvos krikštas“, „Sakantis tiesą ir jo mokytiniai“, „Gedimino laiškai“, „Atsisveikinimas su Kęstučiu“, „Zimburgės vestuvės“, „Algirdo žygiai į Maskvą“, „Algirdo pergalė prie Mėlynųjų vandenų“, „Vytautas laukiantis karūnos“, „Nukryžiavimas“, „Žalgiris. Dies Irrae“, „Pirmojo Lietuvos statuto priėmimas“, „Barboros Radvilaites laidotuvės“, „Dubingių altorėlis“.

Ir pakvieskime kiekvienai temai kartu istoriką, poetą, muziką, teisininką, dailėtyrininką. Ir įsivaizduokime, kad mes įžengiame į tokius Rūmus ar į Lietuvos Respublikos Seimą, kur mus pasitinka paveikslai, knygos, muzika, poezija, tekstų analizė ir paveikslo simbolikos aiškinimas. Ir viskas sujungta modernia audiovizualine technika ir virtualiomis naujomis skaitmeninėmis (IT) technologijomis! Sakysite – fantazuoju! Ne.

Tokias modernias ekspozicijas ir galerijas savo akimis mačiau. Waterlo ekspoziciją Belgijoje, kur pasinaudojant moderniomis priemonėmis glaustai pateikta ir visa ES istorija! Mačiau Milane, Atėnuose, Barselonoje ir kitur. Tik ne Lietuvoje. Kol kas! Taip, kol kas Medininkų pilyje pamatysime Giedriaus Kazimierėno „Žalgirio mušis. Dies irrae (Rūstybes diena)“, „Vytautą laukiantį karūnos“ – Trakų pilyje, „Nukryžiavimą“ – Trakų istorijos muziejuje. Kelis paveikslus įsigijo kolekcionierius Zbigniewas Gulbinowiczius.

Yra paveikslų pas kolekcionierių Igną Kazakevičių! Jei ne šie kolekcionieriai, investavę į Giedriaus Kazimierėno istorinių epochų monumentalųjį darbą, mes negalėtume pamatyti jų retkarčiais atidaromose ir uždaromose Nacionalinio muziejaus ar Vilniaus rotušės parodose. Ironija: svarbiausioms Valstybės institucijoms tai nereikalinga! Bet nenusiminkime. Kai Janas Mateiko 1878 m. nutapė „Žalgirio mūšį“, jį nupirko Varšuvos žydas pirklys Rosenblumovas už 45 000 auksinių florinų. Tik 1902 m. šis paveikslas buvo išpirktas valstybės ir padovanotas Varšuvos muziejui. Ilga šio paveikslo istorija. Visada ilgas ir vingiuotas, kaip teigia pats Giedrius Kazimierėnas, istorinio paveikslo kelias.

Tad turėkime kantrybės ir mes. Gal kada nors ir Lietuva įsigis visą istorinių epochinių darbų G. Kazimierėno kolekciją ir įrengs nuolatinę ekspoziciją. Suburs bendras poetų, istorikų, teisininkų, menotyrininkų ir kitų specialistų pajėgas turėti virtualią ir originalią Giedriaus Kazimierėno darbų galeriją. Juk ne proginei sukakčiai paminėti skirti buvo dvidešimties metų jo darbai. Jie skirti politinei ir pilietinei Lietuvos Valstybei – mūsų bendruomenei.

1918–1939 m. nepaisant visų pastangų, Lietuvos Respublika gyveno laikinumo atmosferoje – laikinoji sostinė, laikinasis uostas, tad ir dauguma darbų buvo paženklinti to laikinumo dvasios. Šiandien beveik po trisdešimties jau mūsų kartos parlamentinės demokratinės Respublikos metų, kai ir Klaipėda, ir Kaunas, ir Vilnius – vienoje tvirtoje valstybėje – ES ir NATO narėje – laikas paženklino mus monumentalumo jausmu. O toks ir yra Giedriaus Kazimierėno nuveiktas DARBAS. Istorijos durys tam atvertos! Nors parodų durys laikinai ir užsidaro!