Kultūra

2019.08.29 19:01

Jurgis Tarabilda vėl atbilda: dažniau girdžiu komplimentus, o norėčiau ir kritikos

pristato naują parodą
Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.08.29 19:01

Jurgio Tarabildos, 27 metų menininko vardas, meno pasaulyje girdimas jau ne pirmus metus ir tampa žinomas vis didesniam ratui kultūra besidominčių ar karts nuo karto į parodas užklystančių lietuvių. Pats J. Tarabilda stebina kuklumu ir teigia dar tik žengiantis pirmuosius žingsnius profesionalaus meno srityje.

Rugpjūčio 29 d. galerijoje „Meno niša“ atidaryta trečioji menininko solinė paroda. Jei baigiantis vasarai kam trūks ryškių spalvų, derėtų praverti šios galerijos duris, kur laukia J. Tarabildos sukurta, ryškumu stebinantis ir palengva užhipnotizuojanti paroda „Tai, ko nėra“.

– Jurgi, ar solinė paroda tau – didelis įvykis?

– Tikrai didelis, ši paroda trečias toks įvykis mano gyvenime. Kai dar nepriklausiau galerijai, esu rengęs parodą pats vienas ir tai buvo... kosmosas. Reikėjo tiek daug visko paruošti, suorganizuoti. Dabar lengviau, nors mano atsakomybė nemaža – paruošti ekspoziciją. Visuomet noriu, kad nauja paroda nustebintų žiūrovus, būtų vis kitokia.

– Per parodos atidarymą, ko gero, girdi vien komplimentus. O kaip kritika, ar jos pasitaiko?

– Kol kas dažniau girdžiu komplimentus, tik kartais galvoju, kad tai nėra labai naudinga man pačiam. Norėtųsi gauti ir kritikos, be to, moku ją priimti ir atsižvelgti. Manau, kad kritikas žvilgsnis iš šalies menininkui labai reikalingas ir naudingas. Visiems reikia pamatyti save iš šalies, kito žvilgsniu.

– Vis dar esi pristatomas kaip jaunasis menininkas. Ar toks ir jautiesi? Juk meno pasaulyje nesi visiškas naujokas.

– Jaučiuosi, lyg žengčiau pirmuosius žingsnius link profesionalaus meno ir veiklos. Nežinau, kaip mane mato kiti. Man atrodo – tai dar tik trečia solinė paroda, laukia daug daugiau... Nors kai pažvelgi atgal, pamatai, kiek daug projektų įgyvendinta.

Aš neidealizuoju savo ego, tiesiog leidžiuosi pasroviui, kaip man pavyksta. Žinoma, dėmesys man svarbu. Esu iš tų menininkų, kuriems reikia žiūrovo. Mano menas nėra kažkokia saviterapija, jis skirtas žmonėms, todėl santykis su kitais – labai svarbus.

– Kaip nusakytum savo kūrinių evoliuciją? Ar iš karto ir galvoji apie žiūrovus?

– Mano kūryboje viskas pagrįsta intuityvumu ir eksperimentavimu. Bandau kurti skirtingomis medžiagomis, medijomis. Ir būtent eksperimentuodamas atrandu tai, kas įdomu. Naujoji paroda, kaip ir buvusios, nenurodo lankytojams jokios idėjos ar konteksto. Nenoriu prikišti jokios savo minties, nes man įdomus žmonių ir mano kūrinių santykis.

– Ką laikai tikrai dideliu savo pasiekimu? Kada paskutinį kartą patyrei momentą, kai pagalvojai „Oho, geras!“?

– „Oho, geras!“ jausmą patyriau visai neseniai, šių metų šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius“, kai mano darbų įsigijo MO muziejus. Prie manęs priėjo Viktoras Butkus ir jam patiko eksponuoti darbai. Laikau tai reikšmingu įvykiu.

– Ką slepia naujosios parodos pavadinimas „Tai, ko nėra“?

– Mano ankstesnės parodos vadinosi „Neklausk kodėl“ ir „Realybės šou“. Pasirenku provokuojančius pavadinimus ir jais vystau tikrovės suvokimo ir iliuzijų temą. Manau, kad šios parodos ekspozicija bus tarsi vizualinės situacijos, provokuosiančios žiūrovą savo nebylumu, leis pasijusti tarp iliuzijos ir realybės.

Šalia kūrinių nėra tekstų, nes tai labai objektyvizuoja kūrinį, tarsi atima laisvę interpretuoti taip, kaip kiekvienam norisi. Ir aš pats, kai einu į parodas, neskaitau kūrinių aprašymų, kad neprarasčiau galimybės kūrinių pamatyti savaip.

– Kai prie tavęs prieina žmogus ir sako „papasakok, kas tai, nes nesuprantu“, ką atsakai?

– Taip, tuomet aš jų pačių prašau – papasakokite man, ką jūs matote. Būna labai įdomu. „Art Vilnius“ metu prie manęs ėjo daugybė žmonių, kurie komentavo, palietė įvairiausių kontekstų. Net abstrakcijose žiūrovai rado įvairių idėjų.

– Galima sakyti, kad kai kurie žino tave dar nuo laikų, kai užsiėmei gatvės menu?

–Taip, su gatvės menu prasidėjo ir viešesni mano pasirodymai. Šiuo metu esu nuo to nutolęs. Augu ir suprantu, kad kurti viešoje erdvėje – didelė atsakomybė. O galerijoje turiu erdvę ir laisvę daryti, ką noriu pats. Žiūrovas gali pasirinkti, eiti į galeriją ir žiūrėti į mano kūrinius, ar ne.

– Ar kūryba užima visą tavo laiką? Kaip sekasi iš to pragyventi?

– Žinoma, menininko gyvenimas nėra labai stabilus, bet pats turiu nemažai projektų. Dar nesu dirbęs įprasto darbo nuo 9 iki 18 val. Gaunu užsakymų kurti eksterjerus ir interjerus, dirbant su galerija taip pat pavyksta realizuoti kūrinius. Pasitaiko tokių įdomių darbų, kaip pavyzdžiui, „Kino pavasario“ plakato kūrimas.

– Kokių turi ateities planų?

– „Meno niša“ jau praėjusiais metais pristatė mane Berlyno meno mugėjo. Ir toliau norėtųsi surengti daugiau parodų užsienyje. Jaučiu, kad tam ateina laikas. Visgi kol kas gyvenu šia nauja paroda, nes ir pasiruošimas jai buvo gana intensyvus. Norėčiau, kad atėję čia, žmonės įsikvėptų spalvų, juk šiaip ar taip – po truputį artėja žiema.