Kultūra

2019.09.02 12:59

Ramūnas Čičelis: klasikos gyvybė ir mirtis (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“2019.09.02 12:59

Gyvename laikais, kai literatūros klasikos leidiniai Lietuvos bibliotekose yra masiškai nurašomi ir popierius sunaudojamas perdirbtiems gaminiams. Pasaulio ir lietuvių literatūros klasikos nuvertėjimas, kaip dėsninga, prasidėjo nuo bendrojo lavinimo mokyklinių programų: kai privalomų skaityti autorių sąrašas priklauso nuo švietimo sistemos galią įgijusio atsitiktinio pareigūno valios, tikėtis kanoninio pastovumo ir nuoseklumo tapo neverta ir nelogiška.

Daugybė dėmesio vertų praeities kūrinių buvo nurašyti pirmiausia mokyklose. Baigusieji mokslus jose ir tapę studentais, jauni žmonės yra tiesiog prievartaujami griežtai specializuotis ir nekišti nosies į tai, ko gerai neišmano, – juk totaliai visuomenė niekada nebus literatūriškai raštinga ir profesionali.

Tie, kas visgi drįsta ne tik užeiti į knygyną ar biblioteką, bet ir įsigyti ar pasiskolinti knygų, yra tiesiog pačios leidybinės rinkos verčiami rinktis pačią naujausią ir nebūtinai vertingą lektūrą. Beveik niekas nesirūpina tuo, kad, norint suprasti ir asmeniškai interpretuoti tą spaustuvės dažais kvepiančią knygą, neretai reikia bent vidutiniškai išmanyti literatūros klasiką.

Šiandien tėvai savo vaikams jau neskaito pasakojimų apie Don Kichotą ir kitus istorijos senumu dvelkiančius herojus. Vietoje jų beveik absoliučiai dominuoja autorių kuriami nauji ir gerokai labiau paviršutiniški personažai. Kai žmogus pasensta, staiga ir dažnai atranda, kad pagaliau turi pakankamai laiko skaityti, tačiau to proceso rezultatai dėl socialinės vyresniųjų atskirties jau retai bent kiek veikia viešąjį gyvenimą.

Tokiame klasikos likimo kontekste šiais metais išleista kauniečio Rimanto Kluso knyga „Nerimu rimuota“. Tai – poezijos ir satyros lydinys. Autorius šiuolaikinėje lietuvių literatūroje jau yra įsitvirtinęs kaip stiprus satyrikas, todėl poetinio mąstymo vingiai R. Klusui ir jo skaitytojui atrodo netikėti ir žadantys bent jau skaitymo intrigą ir net intelektinį nuotykį. Skeptikai, perskaitę „Nerimu rimuota“, galėtų nuogąstauti, kad autorius lyg ir gadina gerą savo literatūrinį vardą. Tačiau knyga nėra tokia paprasta. Dažniausiai Vakarų civilizacijos kultūrose ir literatūrose įprasta, kad satyros ironija kyla iš dviejų plotmių neatitikimo: sugretinamas elitinis ir žemasis stilius, gėris ir blogis, grožis ir bjaurumas.

R. Kluso eilėraščių rinkinys nėra labai vientisas: esama čia eilėraščių, kuriems jau pusšimtis metų, tačiau dauguma rimuotų eilučių yra parašytos ne taip seniai. Ankstyvasis, neoromantiškasis R. Klusas, kurio kalbėjimui būdingas saldumas, dabar kaip poetinio mąstymo stereotipai atrodančios metaforos, sugretintas su naujuoju R. Klusu, kuris juokiasi ir neįžeidžiamai pašiepia žmones ir reiškinius, sukuria labai stiprią autoironijos galimybę. Knygos anotacijoje redaktorius Robertas Keturakis rašo, kad „autorius prisistato kaip poetas“.

Poezija R. Kluso akyse ir žodžiuose praranda visas stereotipines ypatybes, kurias paprastai siejame su anachronišku bandymu prikelti klasiką, – intonacijos tampa nenuspėjamos dažniausiai dėl to, kad saldųjį poetizavimą autorius neutralizuoja eilėraščių paskutinių eilučių metaforomis, kurios randasi jau vartojant ne romantinę, o buitinę ar kitokią nepoetinės plotmės leksiką. Pagyvenęs R. Klusas šaiposi pats iš savo jaunystės, panašu, kad nežiūri į save pernelyg svarbiai ir rimtai. Tačiau efektas čia – ne tik asmeninis.

Autorius pasiekia tokį kalbėjimo lygmenį, kai juokaudama poezija iškonstruoja pati save, nes romantizuotas ir satyrinis kūrybos būdai yra absoliučios priešingybės. Knygą „Nerimu rimuota“ galima suprasti ir kaip jautraus autoriaus švelnų atsiprašymą, jei savo pokštais ką nors įžeidė, ir kaip eilėraščių rinkinį, kuriuo galutinai ir negrįžtamai uždaromas neoromantinis lietuvių poezijos laikotarpis, – šiandien net neskaitantieji dabartinės poezijos autoriai jau dažniau renkasi daiktiškosios, o ne romantinės poezijos tradicijos sekimą. Klasika R. Klusui dėl ironiško jo paties kūrybos pobūdžio yra tie tekstai, kuriuos reikia kvestionuoti, galima iš jų ir pasijuokti, tačiau negalima pamiršti – nei asmeninėje kūrybinėje autobiografijoje, nei bendrai lietuvių literatūros lauke.

Poetės Eglės Perednytės knyga „Šviesos paliesti“ beveik neturi autorinio individualumo. Autorė atkartoja neoromantinę tradiciją, jos nieko neklausdama ir jai tiesiog aklai paklusdama. Tai sukuria jau ne autoironijos, o kičo gimimą. Neįterpdama beveik jokios savo patirties, nesuteikdama jokios savęs interpretacijos, E. Perednytė elgiasi taip, kaip reikėtų mokyti žemesniųjų klasių mokyklinio amžiaus moksleivius: norint pasakyti ką nors individualiai, pirmiausiai reikia išmokti atkartoti ir sekti.

Nei žodynas, nei metaforos, nei intonacijos šiame eilėraščių rinkinyje neskamba naujai ir originaliai. Knyga „Šviesos paliesti“ primena, kad klasika nėra buko atkartojimo reikalaujantis fenomenas. Ją reikia nuolat klausti apie dabartinę tikrovę, bandyti šiandien suvokti mūsų gyvenimų ribas ir turinius. E. Perednytė ir jos eilėraščių žmogus kalba taip, lyg gerai pažinus romantinę poezijos tradiciją, nebeliko klausimų ir viskas tapo stebuklingai aišku, todėl nereikalauja permąstyti ir suprasti.

Deja, tokia gyvenimo ir kūrybos pozicija nėra tokia reta, nes vis daugėja visa žinančiųjų ir, kuo nors remiantis, galinčiųjų paaiškinti visas problemas žmonių. E. Perednytei tokia panacėja yra jauki ir šilta, rami ir nostalgiška romantinio mąstymo paradigma.

Gal ir esama literatūros kūrėjų, kurie jaučiasi gimę ne šiuo laiku, tačiau jos gyvybė dabar – tai pagarba praeičiai ir tradicijai, o ne senamadišką muziejų primenantis apdulkėjusių knygų vartymas. Asmeninėje plotmėje anachronistinis rašymas yra tikrai nežalingas ir niekam nekenkia, tačiau knygos išleidimas – tai jau viešas veiksmas, reiškiantis ir atsakomybę už tai, kokį poveikį leidinys daro skaitytojams. Knyga „Šviesos paliesti“ skatina sukalkėjimą ir, paradoksalu, klasikos mirtį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.