Latviai ėmėsi atgaivinti ir naujai veiklai prikelti sunykimui pasmerktus pastatus – neveikiančius vandens bokštus, senus švyturius, gamyklas, nenaudojamus geležinkelius, vėjo ir vandens malūnus. Šie objektai – kultūrinio palikimo dalis – pasakoja apie kintančias technologijas, gamybos būdus, darbo sąlygas, leidžia labiau suvokti istoriją ir visuomenės vystymąsi. Jie tampa tikru atradimu smalsiems keliautojams.
„Industrinio paveldo objektai – pastaruoju metu Europoje sparčiai populiarėjanti turizmo rūšis. Latvijoje labai daug atgyvenusių, nenaudojamų ir jau net nykstančių pastatų. Todėl kilo mintis juos sutvarkyti, perduoti vietinėms bendruomenėms, kartu ieškoti jiems naujos paskirties. Prie mūsų idėjų jau prisijungė estai. Lietuviai kažkodėl į tai dar žiūri skeptiškai, projekte nedalyvauja, nerandame susidomėjusių“, – pasakojo latvė, Kuržemės regiono projekto „Industrinis paveldas“ vadybininkė Jana Kalve.
Seniausi iš išlikusių industrinio paveldo objektų abiejose Baltijos šalyse – 18 amžiaus. Poilsiaujant Latvijos pajūryje, netoliese galima aplankyti ir neseniai turistams atvertus objektus.
Vandens bokštai patiko ir alpinistams
Karostos (karinio uosto) rajone Liepojoje jau seniai žinomas kalėjimo muziejus, kur galima ne tik „egzotišką“ nakvynę ant gultų už 15 eurų rasti, bet ir papietauti kalėjimo valgykloje.
„Industrinio paveldo“ projektas lankymui pritaikė šio Rusijos imperijos laikais pastatyto karinio miestelio vandens bokštą. Daugiau nei šimto metų senumo statinyje dabar eksponuojamos įvairios vandens tiekimo priemonės.
„Kariniame miestelyje dar daug apleistų pastatų, kurie laukia savo eilės atgimti“, – sakė gidas Kristeris Kraftas.
30 kilometrų nuo Liepojos šiemet atidarytas Aizpūtės miestelio vandens bokštas, tapęs puikiu 21 m aukščio apžvalgos bokštu, kurio nė statyti nereikėjo.
„Kai jį suremontavome, atėjo daug vietos gyventojų, sakė, čia gyvena, o niekad nėra matę, kaip viskas atrodo viduj, kaip veikia ta vandens tiekimo sistema, – pasakojo J. Kalve. – Alpinistai pademonstravo, kad bokšto išorinė siena gali jiems tapti treniruočių lauku. Apskritai kai pastatas jau sutvarkytas, saugus, jį pritaikyti galima daug kam, net ir tuoktuvių ceremonijai, kaip dabar madinga ieškoti netradicinių vietų.“
Aizpūtės vandens bokštas veikė nuo 1960 iki 2009 metų. Atnaujinus vandens tiekimą gyventojams šis nelabai pajėgus bokštas jau buvo numatytas nugriauti. Išliko tik projekto dėka.
Vandens bokštai seniau ne tik gyventojus aprūpindavo vandeniu, bet pirmiausia – garais veikiančias gamyklas ir geležinkelius, kuriais važinėjo garvežiai. Iš viso Latvijoje lankymui jau pritaikyti 7 vandens bokštai, Estijoje – 1.
Švyturiai: naktį – laivams, dieną – turistams
Netoli Ventspilio – du švyturiai, į kuriuos jau galima įlipti ir pasižvalgyti į nepakartojamus pakrantės peizažus. Ypač įspūdingas vaizdas atsiveria nuo senojo, 1879 metais pastatyto Užavos švyturio viršūnės.
Pats švyturys 19 m aukščio, tačiau jis stovi ant stataus jūros skardžio, todėl iš viso lankytojai pakyla 44 metrus virš jūros lygio. Ir tokia apžvalgos aikštelė žmogui nekainuoja nė euro. Šis turizmui atvertas švyturys stovi už 18 kilometrų į pietus nuo Ventspilio.
Originalus dvigubas Ovišų švyturys stovi už 29 kilometrų į šiaurę nuo Ventspilio. Tai seniausias švyturys Latvijoje, pradėtas statyti 1814 metais. Lipant vidiniu bokštu, kurio skersmuo tik 3,5 m, galima išeiti pasidairyti į išorę. Šis vidinis bokštas apgaubtas antru, platesniu, 11,5 m skersmens bokštu.
Švyturio bokšto aukštis – beveik 30 m, o žibinto gaubtas iškilęs dar 6 metrus. Prancūzijoje pagamintas žibintas išsilaikęs iki mūsų dienų. Kaip pasakojo Ovišų švyturio darbuotoja Iveta Badarė, švyturyje buvo įrengtas tos pačios prancūzų firmos „Soter“ apšvietinio prietaisas su prožektoriniais lęšiais, tačiau juos 1915 metais išsivežė rusai.
Vokiečių okupacinė valdžia įmontavo naują prietaisą – apšvietimo aparatą su acetileno dujų žibintuvėliu. Jis buvo naudijamas iki 1961 metų. Mirksinti švyturio šviesa matoma už 7,5 jūrmylių.
Projekto organizatoriai jau rado šį švyturį ir kaip pritaikyti naujai veiklai – čia buvo surengtas bardų koncertas. Atlikėjai muzikavo pirmame aukšte, o klausytojai buvo įsikūrę per visus aukštus ant laiptelių. Kadangi akustika nenuvylė, planuojama ir daugiau kamerinių koncertų. Jie ypač patinka netradicines erdves mėgstantiems muzikantams.
Aplink Ovišų švyturį kieme sukaupta didžiulė navigacijos įrenginių ekspozicija, o gretimame pastate – navigacijos istorijos muziejėlis. Kaip pasakojama ekspozicijoje, pirmuosiuose švyturiuose būdavo deginami paprasčiausi laužai. Tik 18 amžiuje ugnį pradėta gaubti kupolais.
18 šimtmečio antroje pusėje švedų išradėjas Johanas Nordbergas sukonstravo besisukantį parabolinį veidrodį, pritaikytą švyturiams. Amžiaus pabaigoje švyturiuose atsirado aliejiniai žibintai. Didelis šuolis įvyko išradus dioptrinius stiklinius lęšius, kurie šviesos spindulius nukreipdavo viena kryptimi.
19 šimtmečio antroje pusėje Baltijos švyturiuose pradėta išbandyti įvairius naftos produktus, iš pradžių degintas žibalas, vėliau – acetileno dujos. Dabartiniai švyturiai naudoja elektrines ir šviesos diodų lempas.
Iš viso Latvijoje jau galima aplankyti 8 švyturius, Estijoje – 5.
Veikiantys garvežiai kelia nuostabą turistams
Tikri, veikiantys siaurojo geležinkelio garvežiai kursuoja Ventspilio Pajūrio muziejuje po atviru dangumi. Kaip pasakojo J. Kalve, čia apsilankę vokiečiai stebisi, kad Vokietijoje gaminti siaurojo geležinkelio garo lokomotyvai dar veikia. Pas juos jau stovi tik muziejuose (per brangu tokius eksploatuoti).
Šis siaurųjų bėgių geležinkelis Pirmojo pasaulinio karo metais buvo naudojamas kaip karo laukų geležinkelis kariniams daliniams pervežti. Išlikusi bėgių linija ir į metalo laužą neišvežti lokomotyvai dabar džiugina turistus, senosios technikos mėgėjus.
Latviai 1996 metais atidarė 1,3 km ilgio rato liniją, o 2010-aisiais dar papildė 2 km ilgio geležinkelio linija, vedančia iš muziejaus iki Nuotykių parko bei slidinėjimo kalno „Lembergo strėlė“.
Ši siaurojo (600 mm vėžės pločio) geležinkelio ekspozicija su atkurtais stočių pastatais, kasos nameliais, vagonų stoginėmis yra vienintelė Baltijos šalyse. Lietuvoje esantis siaurukas šiek tiek platesnis – 750 mm.
Turistų vagonėlius traukia vieninteliai Baltijos šalyse veikiantys 600 mm pločio siaurojo geležinkelio garo lokomotyvai M1-631 ir M1-611, taip pat savotiškas traktoriaus ir traukinio junginys – lokotraktorius L1-1101.
Siauruką aptarnaujantis personalas vilki istorines antrojo-trečiojo praėjusio amžiaus dešimtmečio uniformas, o kasose galima įsigyti bilietą, kuris atrodo taip, kaip atrodė praėjusiame amžiuje.
Po Pirmojo pasaulinio karo neišardytas geležinkelis tapo puikia susisiekimo priemone atokių pajūrio vienkiemių žvejams. Kaip pasakoja muziejaus stendai ir nuotraukos, kažkada geležinkelio stotys buvo ne tik vieta, kur įlipama ir išlipama. Jos buvo ir savotiški kultūros centrai. Čia būriuodavosi pajūrio kaimų gyventojai, apsikeisdavo naujienomis, pasiimdavo pašto siuntas. Stotyse iš patefonų skambėdavo plokštelių muzika.
Šiuo metu Latvijoje lankytojams atverta 10 įvairių su geležinkeliu susijusių objektų – geležinkelio stočių, traukinių, bėgių.
