Kultūra

2019.09.02 15:01

„Kandido“ žiūrovė žada: niūniuosite melodijas, ilgam įstrigs kai kurios scenos, rimtai susimąstysite

Polina Lyapustina2019.09.02 15:01

Po Leonardo Bernsteino mirties 1990 metais „Carnegie Hall“ koncertų salėje buvo surengtas gala koncertas jam atminti. Iki jo pradžios likus kelioms minutėms, salė – pilnutėlė. Iš viso pasaulio – nuo Bostono iki Vienos – atvyko orkestro muzikantai pagerbti mylimo maestro, mokytojo, draugo. Jie sėdėjo scenoje derindami instrumentus ir rengdamiesi koncertui. Visi buvo apimti ypatingo jaudulio. Atsivėrė dirigento kambario durys. Nustojo šlamėti puslapiai, nutilo šnabždesys. Bet pro duris niekas neįžengė. Po trumpos pertraukėlės jos užsivėrė.

„Tai buvo akimirka, kai visi suprato liūdniausią dalyką – kad daugiau niekada nebepamatys Lenio, atgyjančio naujam gyvenimui ant dirigento pakylos, – straipsnyje vėliau rašė Markas Steynas. – Paskui nutiko šis tas džiugesnio, – tęsė jis, – atgijo Lenio muzika. Su niekuo nesupainiojama „Kandido“ uvertiūros pradžia iššovė lyg šampano butelio kamštis, o kunkuliuojanti muzika skambėjo taip, lyg būtų švenčiama pergalė prieš mirtį. Kas galėtų būti gyviau už šį svaigulingą sūkurį?“

Ko gi dar, pridurčiau aš, galėtum tikėtis iš šios uvertiūros, kuri 30 metų buvo neatsiejama Bernsteino gyvenimo dalis?

Tiesa, tai buvo ilga dvikryptė kelionė: pirminė idėja, kilusi nuostabiai dramaturgei Lillian Hellman ir radusi atgarsį kompozitoriaus širdyje 1956 metais, vėliau ilgai klajojo po pasaulį ir buvo atsidūrusi bene tuzino talentingų rašytojų rankose, kol galiausiai sugrįžo atgal ir 1989-aisiais sukėlė tikrą sprogimą pavargusioje Bernsteino širdyje ir Londono „Barbican Centre“ scenoje.

Tada vėl prasidėjo „Kandido“ kelionė per pasaulio scenas, daugybė pastatymų JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Italijoje ir Japonijoje. Ir pagaliau 2018 metais visame pasaulyje minint Bernsteino gimimo šimtmetį šis kūrinys tapo giesme, šlovinančia didžio kompozitoriaus gyvenimą.

Šią sukaktį minėjo visi – nuo didžiųjų Europos operos teatrų iki mažų nepriklausomų Jungtinių Valstijų trupių ir net bibliotekų. Kiekvienas rinkosi sau tinkamą aspektą, minėdami Bernsteiną kaip kompozitorių, rašytoją, paskaitininką ar pianistą, mat jis turėjo tūkstantį veidų ir visi jie buvo nepakartojami. Bet prireikus apsispręsti dėl pagrindinės šimtmečio minėjimo temos, visi vienu balsu pasisakė už miuziklą – ne už amerikiečių pamėgtąją „Vestsaido istoriją“, o už viso jo gyvenimo meilę – „Kandidą“.

Miuziklas?! Spėju, šiek tiek nustebinau jus.

Taip, miuziklas. Iš pradžių sumanytas kaip triveiksmė opera, sceną „Kandidas“ išvydo kaip dviejų veiksmų miuziklas 1956 metų spalį. Bėgant metams jis tapo vienu reikšmingiausių kompozitoriaus kūrinių – ir štai kodėl...

Geriausiame iš visų pasaulių

Sveiki atvykę į pasaulį, kuriame viešpatauja absurdas ir… optimizmas. Sąmojingoji apysaka, pirmą kartą išspausdinta 1759 metais nesunkiai iššifruojamu Voltaire`o slapyvardžiu, yra leidžiama iki šiol ir vis iš naujo prisimenama sudėtingais laikais, kai darosi sunku apsieiti be ironijos ir skepsio.

Kūrinio siužetas gana paprastas. Naivus jaunuolis įsimyli barono dukterį. Jis vargšas, o ji turtinga, tad jos šeima daro viską, kad jie niekada nebūtų kartu.

Jaunuoliams vadovauja „išmintingasis“ patarėjas Panglosas – mokytojas ir filosofas, išpažįstantis optimizmo filosofiją. Jis sako Kandidui, esą, kad ir kas nutiktų, svarbu tikėti, jog gyvename „geriausiame iš visų galimų pasaulių“.

Kūrinio veikėjai išsiskirs ir vėl susitiks, mirs ir žudys (nors ir netyčia). Tie iš jų, kuriuos manėme esant žuvusius, nelauktai vėl pasirodys pačiose netikėčiausiose vietose.

Kandidas. Mieliausioji, kaip tai gali būti? Juk buvai, na, žinai, mirusi. Nušauta ir durtuvu subadyta.

Kunigunda. O taip, tikrai. Bet meilei juk nėra kliūčių.

Taip, ko gero, ir būna „geriausiame iš visų galimų pasaulių“. Nors kur kas absurdiškesnės yra realaus gyvenimo situacijos, kuriose atsiduria miuziklo herojai: jie mėtomi ir vėtomi bažnyčios tarnų, eretikų, politikų, šiaip piktavalių žmonių, karų ir gamtos stichijų.

Galų gale jie suvokia, kad pasaulis anaiptol ne toks, kokį vaizdavo Panglosas. Subrandinę asmeninį požiūrį į gyvenimą, pagrindiniai veikėjai dainuoja vieną žymiausių miuziklo numerių „Make our garden grow“ (Padėsime savo sodui žydėti). Tą jie ir darys.

Aktualumas

Amerikoje tai buvo laikai, kai politikai jautėsi visagaliai imtis priemonių prieš bemaž kiekvieną pilietį. Pasisekimo sulaukusi Brodvėjaus dramaturgė Hellman, įtarta palaikanti ryšius su komunistais, tapo viena iš tokių pakliuvusių į politikų nemalonę nelaimėlių. Darbdaviai įtraukė ją į juoduosius sąrašus.

Atsikirsdama ji parašė kandų libretą, jame Kandido istoriją pateikė kaip pasipriešinimo makartizmui ir Antiamerikietiškosios veiklos komisijai manifestą. Tiesa, jokio apčiuopiamo atsako jis nesulaukė.

Dienraštis „New York Times“ rašė: „Ten, kur Voltaire`as ironiškas ir aptakus, [Hellman] rėžia tiesiai ir tvirtai. Jis [savo veikėjams] siunčia žaibus ir rapyrų dūrius, o ji leidžia talžyti jų kūnus. Ten, kur jis šėtoniškas, [ji] humaniška... Palyginti su gyva L. Bernsteino partitūra ir satyriška lyrika, libretas <...> atrodo pernelyg rimtas. Kompozitorius nesistengia griežtai laikytis 18 amžiaus muzikos stiliaus, o kurdamas linksmą ankstesnių epochų stilių ir formų pastišą išlaiko tik tam tikrą istoriškumo atspalvį.“

Šiuose žodžiuose esama tiesos. Pirminėje libreto versijoje buvo pernelyg daug svarbių temų, kurias norėta aptarti polemizuojant su literatūros šaltiniu, tad iš spektaklio inscenizacijai skirto teksto buvo iškupiūruoti fragmentai, stabdantys veiksmą ar slopinantys situacijų komiškumą.

Puikūs bendraautoriai

„Kandidui“ nebuvo lengvi nei du nuolatinio redagavimo dešimtmečiai po premjeros, nei du pastarieji dešimtmečiai po to, kai miuziklas pagaliau sulaukė sėkmės.

Hugh Wheeleriui ir Stephenui Sondheimui teko perrašyti visą kūrinį, o užbaigė naująjį libretą (kai kurie Hellman libreto niuansai jame buvo pakeisti iš esmės) Richardas Wilburas. Be to, prie naujojo libreto prisidėjo Johnas La Touche`as, Dorothy Parker ir pats Bernsteinas. Laimei, jų darbą vainikavo sėkmė. Ji iki šiol lydi naujosios miuziklo versijos pastatymus tarptautinėje scenoje.

Suprantama, keitėsi ne vien žodžiai – per tuos redagavimo dešimtmečius tekste atsirasdavo arba iš jo išnykdavo ištisos scenos. 1959 metų pastatyme atsirado Senosios damos ir Kunigundos duetas. O štai 1971-ųjų San Fransisko pastatymą papildė nauja Pangloso daina, o kelios kitos dainos pakeliui į Rytų pakrantę iš miuziklo iškrito.

1973 metais Haroldas Prince`as gavo leidimą statyti vienaveiksmę „Kandido“ versiją. Šios 105 min. trukmės partitūros redakcijos libretą sukūrė Wheeleris ir Sondheimas (pastarasis parašė ir naujas kelių dainų eiles). Į 1982 metais Niujorke statomą miuziklą sugrįžo beveik visos anksčiau iškupiūruotos įvairių autorių dainų versijos, bet originalios muzikinių numerių sekos nebuvo paisoma.

Mirtinai rimta intencija

Taigi miuziklą „Kandidas“ kūrė didelis būrys talentingų žmonių. Iki 1989-ųjų padaryta daugybė įvairių pakeitimų. Galutinis rezultatas – labai juokinga, akivaizdžiai absurdiška pjesė, kurioje apstu farso ir kvailybės apraiškų, nors kūrėjų intencija buvo mirtinai rimta. Ir tai, mano nuomone, didžiausias kūrėjų pasiekimas.

Kuo garsiau kvatoji, tuo rimčiau susimąstai ir įsijauti. Šis esminis dramaturgijos principas dabartiniame „Kandide“ veikia visu pajėgumu. Jūs juoksitės iš Kandido, bet jau po kelių scenų brauksite staiga ištryškusią užuojautos ašarą.

Miuzikle esama ir masinių scenų, ir ryškiaspalvių karnavalo karalienių, koketiškai sukančių ratus aplink žemės drebėjimo ištiktus nelaimėlius. Ir tai gali būti gan nemalonu.

Nesitikėkite visko suprasti žiūrėdami spektaklį – iš savo kaip „Kandido“ žiūrovės patirties galiu pažadėti tris dalykus: tikrai imsite niūniuoti kai kurias melodijas, jums tikrai ilgam įstrigs kai kurios scenos ir jūs tikrai susimąstysite, rimtai susimąstysite.

Paties Bernsteino sukurtas absurdas

„Kandidas“ visada išliko Bernsteino dėmesio centre. Niekas negalėjo žengti nė žingsnio apie tai jo neinformavęs.

– Regis, prireikė nemažai žmonių, kad sukurtų „Kandido“ žodžius, – sykį kompozitoriui pareiškė M. Steynas.

– Regis, taip, – atsakė Bernsteinas. – Bet tik vieno žmogaus, kad sukurtų muziką, – manęs!

Sėkmės lydimam ir nuolatos į įvairius darbus pasinėrusiam Bernsteinui buvo priekaištaujama, kad jis nesugeba susitelkti į kurią nors vieną veiklos sritį: kurti rimtąją muziką, diriguoti ar imtis muzikos tyrimų. Miuziklo rašymas taip pat nebuvo laikomas rimtu darbu. Bet Bernsteinas niekada ir neketino atsidėti vienai veiklai. Jam kur kas labiau patiko savo paties sukurtas absurdas, o ne kieno nors kito nustatyta tvarka. Pasitaikius progai jis ir vėl grįždavo prie „Kandido“.

Kai Bernsteinas ėmėsi dar vienos miuziklo versijos, nei Hellman, nei Wheelerio jau nebebuvo tarp gyvųjų. Tad įgyvendinti paskutinių kompozitoriaus pageidavimų 1988 metais buvo pakviesti Johnas Mauceri ir Johnas Wellsas. Naujoji libreto versija išsirutuliojo į operinį pastatymą, kurio metrikoje nurodoma, kad Škotijos operai jį adaptavo J. Wellsas ir J. Mauceri.

Škotijos operoje įvykus šio pastatymo premjerai kompozitorius ryžosi dar kartą nuodugniai peržvelgti „Kandido“ partitūrą. Remdamasis Mauceri versija, jis daug kur pakoregavo orkestruotę, pakeitė numerių seką, o tada 1989 metais dirigavo Londono simfoniniam orkestrui, kaip pats sakė, „paskutinės pataisytos versijos“ įrašus.

Juoktis ir verkti tuo pat metu

Pagaliau tai buvo jo, Bernsteino, „Kandidas“. Nuo pat gudrumu ir sąmoju kibirkščiuojančios uvertiūros per naivią ir nuoširdžią Kandido temą, skausmingą „Auto-da-fé“ (Autodafė) sarkazmą, Kunigundos arijos „Glitter and be gay“ (Švytėk ir neliūdėk) juoką pro ašaras, Senosios damos tango „I’m easily assimilated“ (Aš greitai prisitaikau) ironiją iki „Make our garden grow“ (Padėsime savo sodui žydėti) brandaus optimizmo ir dar keliolikos smulkesnių numerių Bernsteinas visur demonstruoja geriausius komponavimo gebėjimus.

Pavaizduoti visą žmogaus jausmų paletę įvairiose, dažnai labai sudėtingose situacijose – nelengva užduotis kūrėjui, bet Bernsteinui tai tebuvo dar viena galimybė atskleisti save. Juoktis ir verkti tuo pat metu. Ir klausytis viso šito beveik dvi su puse valandos – vienas džiaugsmas.

Šiame kūrinyje girdime valsą, polką, gavotą (kompozitoriaus sumanytą kaip šv. Valentino dienos atviruką), tango ir džiazą, net itališkosios operos fragmentų ir amerikietiškų Brodvėjaus baladžių. Ir nesvarbu, koks šios muzikos ritmas ar metras – 6/4, 3/2, 2/2 ar 4/4, – svarbi tik išraiškos galia, tikrovė, kurią Bernsteinas reflektuoja savo kūrinyje, ir veikėjai, kuriuos natomis jis apibūdina kur kas geriau nei žodžiais.

Bernsteino sodas

Ir štai pasakojimo pabaigoje pasirodo visi veikėjai – po ilgų klajonių ir visų muzikos perdirbimų susirenka draugėn ant scenos Venecijoje. Jie mėgina kartoti tuos pačius žodžius, bet muzika jau kita.

Kadaise buvęs naivus, Kandidas jiems skelbia savo naująją filosofiją, kad optimizmas turi reikšti gebėjimą geriausiu būdu pasinaudoti susiklosčiusiomis aplinkybėmis, o ne remtis prielaida, kad blogos aplinkybės pačios savaime yra geros, o pasaulis tobulas toks, koks yra. Savo principus jis dėsto jausmingoje dainoje „Make our garden grow“ (Padėsime savo sodui žydėti).

Menas – tai subjektyviai išgyventa tikrovė. Kompozitorius tai įrodė savo gyvenimu. Galbūt Bernsteinas nebuvo toks naivus kaip jo herojus, bet jis tikėjo savimi ir savo sodu, puoselėjo jį visą gyvenimą, nesileido blaškomas aplinkybių ar kitų žmonių nuomonių.

Bernsteinas visada jautė aplinkinių spaudimą pasirinkti muzikoje vieną kelią. Tarsi geresnis pasaulis aplink jį būtų žinojęs geriau už jį patį.

O jis tiesiog dirbo. „Per daug“, – priekaištavo jie. Jis dirbo dar daugiau. Mat jeigu būtų pasielgęs, kaip yra prašomas, – pasirinkęs ir susitelkęs, – kiti jo talentai, tarsi tie jo sodo medžiai, būtų sumenkę ir nudžiūvę.

Būdamas trisdešimties dienraščiui „The New York Times“ Bernsteinas sakė: „Negaliu pasirinkti kurios nors vienos veiklos – dirigavimo, muzikos orkestrui ar teatrui rašymo arba skambinimo fortepijonu. Konkrečiu metu man atrodo teisinga daryti tai, ką privalau, o ne rūpintis, kaip tai pavadinti, ar kitaip nustatyti savo tarnystės muzikai ribas.“

Taip jis tarnavo muzikai. Jo sodas žydėjo ir vešėjo. O vienas gražiausių to sodo medžių – „Kandidas“. Miuziklas, operetė. Abiem pavidalais jis gyvuoja didžiosiose ir mažesnėse scenose.

Kad ir kokioje scenoje atsidurtų, po dviejų su puse valandos viskas baigiasi taip pat: po visų nuotykių, negandų ir nusivylimų veikėjai vėl susiburia draugėn. Orkestras nutyla ir leidžia jiems paskutinį dainos posmą sudainuoti a cappella. Jie toliau augins ir puoselės savo sodus. Mums derėtų sekti jų pavyzdžiu.

Dar šiek tiek faktų apie „Kandidą“

Koloratūrinėje Kunigundos arijoje „Glitter and be gay“ (Švytėk ir neliūdėk) yra trys trečiosios oktavos mi bemol (virš trečiosios oktavos do), du staccato epizodai ir daugybė vietų, siekančių trečiosios oktavos do ir re bemol. Dėl šių aukščiausio meistriškumo vokalinės technikos reikalavimų Kunigundos vaidmuo laikomas viena sunkiausių visoje operinėje literatūroje partijų.

Senosios damos arijos „I’m easily assimilated“ (Aš greitai prisitaikau) eiles sukūrė pats Bernsteinas. Joje esama autobiografinių motyvų, pavyzdžiui, eilutė „Mano tėvas kilęs iš Rovno gubernijos“, tinkanti ir pačiam kompozitoriui.

Senosios damos vaidmeniui reikalingas ryškus komedinis amplua ir lankstus mecosoprano tesitūros balsas. Dirigentas ir tarties pedagogas Lochlanas Brownas labai džiaugiasi, kad šį vaidmenį naujajam pastatymui rengia Jovita Vaškevičiūtė.