Kultūra

2019.08.31 18:26

Latvijos instituto vadovė: būtent menininkai sukūrė pagrindą, ant kurio formuojamas šalies įvaizdis

„Pristatydami savo šalį užsienyje, kasdien pasitelkiame ką nors iš Latvijos kultūros. Taigi būtent menininkai sukūrė pagrindą, ant kurio formuojamas Latvijos tarptautinis įvaizdis“, – LRT KLASIKAI sako Latvijos instituto vadovė s.

– Dalyvavote Baltijos kelyje. Koks buvo jūsų vaidmuo jame?

– Buvau viena iš dviejų milijonų. Tuomet man buvo 22-eji. Iš tiesų, aš dirbau, dainavau profesionaliame chore „Latvia“, kuris puikiai žinomas ir šiandien. Baltijos kelias vyko prieš koncertą, kuriame atlikome Johaneso Bramso „Requiem“. Mūsų kompanija rinkosi Rygos centre, senamiestyje.

Tuomet Baltijos kelias man buvo darbotvarkės dalis – net mūsų apranga tai rodė, kadangi buvome apsirengę koncertiniais rūbais. Galbūt veiksmai prieš ir po Baltijos kelio man buvo svarbesni, nes mano tėvai buvo itin aktyvūs piliečiai, Latvijos nepriklausomybės rėmėjai. Labai gerai pamenu, kad jie ieškojo pačių įvairiausių būdų, kaip įsitraukti į tautinį judėjimą ir įtraukti mane, nes buvau labai nepriklausoma.

Dabar, kai Latvijos liaudies fronto muziejuje žiūriu filmuotą medžiagą iš Baltijos kelio, toje žmonių grandinėje, kurioje stovėjome ir mes su kolegomis, matau save – ne itin jaukiai besijaučiančią. Negaliu atsiminti visų tuomet mane užplūdusių jausmų, bet galbūt Baltijos kelias man atrodė kiek paviršutiniškas, kadangi mums tai buvo oficiali procedūra. Aš visad buvau šiek tiek maištininkė, todėl man nepatiko tokie oficialumai.

Žinoma, dabar į visa tai žiūriu visai kitaip ir suprantu, kad už Baltijos kelio slypėjo rimtos priežastys. Nuo 1986 kasmet rugpjūčio 23 rengdavome „Requiem“ koncertą. Šios tradicijos pradininkas yra latvių dirigentas Arvydas Jansonas, MArio Jansono tėvas. Taip buvo siekiama atminti slaptą Molotovo-Ribentropo paktą. Aš net nežinojau apie šią slaptą sutartį. Manau, man būtų buvę kur kas įdomiau Baltijos kelyje dalyvauti kaip paprastai latvei, drauge su kitais tautiečiais, o ne oficialiose procedūrose su įvairiais valdininkais.

– Sakėte, kad norėjosi šiek tiek maištauti, tačiau vertinant iš šių dienų perspektyvos, tikriausiai džiaugiatės, kad dalyvavote tose oficialiose procedūrose?

– Būtent. Žinoma, reikia paminėti, kad praėjus metams po Baltijos kelio, suorganizavome naują judėjimą ir atlikome kamerinio choro „Requiem“ versiją ir atsiskyrėme nuo didžiojo „Latvijos“ choro. Norėjome atsiriboti nuo to oficialaus požiūrio. Nebuvo leidžiama dalyvauti kitose nepriklausomybės idėjas skleidžiančiose iniciatyvose. Mūsų tebuvo 16 žmonių, mes parengėme dokumentus, kad atsiskirtume nuo valstybio choro ir įsteigtume savąjį profesionalų kamerinį. Tačiau tai įvyko jau po Baltijos kelio.

– O galbūt turėjote kokių nors idėjų ar planų, kaip apskritai galėjote nedalyvauti Baltijos kelyje ir vietoj to daryti ką nors kita?

– Iš tiesų, ne. Tai nebuvo įmanoma, juk toks buvo mano darbas. Buvau profesionali dainininkė profesionaliame chore ir dalyvavome oficialiame koncerte. Tačiau norėjosi atsiriboti. Kai regiu save archyvinėje Baltijos kelio medžiagoje, negaliu nepastebėti savo negatyvaus požiūrio (juokiasi).

– Dainoms ir muzikai Baltijos kelyje dabar suteikiama labai didelė reikšmė. Ką atsimenate iš tos dienos? Ar žmonės tikrai daug dainavo, kokį vaidmenį atliko muzika?

– Mano atsiminimai yra kiek kitokie negu daugumos žmonių. Muzika juk buvo mano kasdienybė. Labai gerai atsimenu Barikadų dienas Latvijoje 1991-ųjų sausį, tuomet buvo dainų metas. Tačiau tas laikotarpis prieš ir po Baltijos kelią man buvo ne tik viešo dainavimo ir Dainuojančios revoliucijos, bet ir dainavimo šeimoje metas. Mano šeimoje daina buvo pasitelkiama kone visur – šventėse, prie stalo. Giedodavome net ir Latvijos himną, nors tuo metu tai buvo draudžiama. Kai lankiau pradinę mokyklą, Lapkričio 18-ąją, mūsų nepriklausomybės dieną, visa šeima giedojome Latvijos himną ir tą akimirką pajutau stiprią vienybę su savo šeima. Tai buvo ypatinga akimirka - tik viena daina, bet ją atlikusi ėmiau save laikyti ir jaustis latve.

– Galbūt kokios nors konkrečios Baltijos kelio akimirkos įsirėžusios į Jūsų atmintį? Arba kokia nors konkreti daina primena šį įvykį?

– Galbūt ne konkretus kūrinys įsiminė, bet dainavimo ritmas. Ritmas judėjimo, vaikščiojimo. Dainuoji ir judi pagal ritmą. Jis skatina tave judėti.

– Kiek teko domėtis, Latvijos instituto vadove tapote šios įstaigos pokyčių laikotarpiu. Kokie yra pagrindiniai pokyčiai, su kuriais susiduriate?

– Iš pradžių buvo planuota, kad vienintelis rimtas pokytis bus instituto formalus statusas. Tačiau dabar matome, kad reikalingi didesni pokyčiai. Vienas iš jų - rūpintis Latvijos įvaizdžio tarptautinėje arenoje koordinavimu. Turime pernelyg daug institucijų, kurios iš dalies tuo rūpinasi, kažką organizuoja, bet manau, tai nėra racionalus šalies biudžeto naudojimas. Baltijos kelio minėjimas yra vienas iš šią situaciją iliustruojančių pavyzdžių. Gal kokie 5 vaizdo įrašai yra sukurti šiai progai ir jie visi daugmaž vienodi. O juk tai – piliečių pinigai.

– Norite pasakyti, kad naratyvai turėtų skirtis?

– Tokie darbai turėtų būti planuojami ir koordinuojami. Mano nuomone, visi šie vaizdo įrašai turėtų būti panaudoti vienoje programoje, kurioje kiekvienam iš jų būtų surastas skirtingas panaudojimo būdas. O dabar atrodo, kad esame vieni kitų konkurentai.

– Tai kaip šitie vaizdo įrašai yra panaudoti, kokia jų paskirtis?

– Vienas vaizdo įrašas buvo specialiai sukurtas Baltijos kelio 30-mečio konferencijai. Kitą sukūrė Latvijos parlamentas ir šis darbas tikrai puikus, pateikiantis įdomią istorinę perspektyvą. O Latvijos instituto filmukas pateikia šūkį #ActBalticWay. Tai savotiška nuoroda į ateitį. Vakar pamačiau dar vieną, „Air Baltic“ vaizdo įrašą. Problema yra ta, kad jie panaudojami vos vieną kartą ir rodos, kad yra sukurti šiaip, o ne kokiam konkrečiam tikslui. Galbūt Latvijos institutas galėtų kurį nors iš jų naujam tikslui panaudoti iš naujo.