„Rusijoje yra komunistinių pažiūrų aktorių, apgailestaujančių, kad subyrėjo Sovietų Sąjunga. Pokalbiai su tokiais žmonėmis visuomet prasidėdavo aštriai, nes aš visuomet gyniau nepriklausomybę ir kritikavau tarybinę Rusiją. Tačiau mes greitai pereidavome prie darbų ir pamiršdavome nesutarimus. Palengva tokios temos išnyko, jie mane priėmė kaip režisierių, žmogų, kuris nepolitikuoja, nepriekaištauja, o kuria ir padeda atsiskleisti aktoriams“, – LRT RADIJUI sako režisierius Rimas Tuminas
– Birželio pabaigoje Tarptautiniame Pompėjos teatro festivalyje pristatėte pagal Sofoklio dramą „Karalius Edipas“ sukurtą spektaklį. Tai jau ne pirmas kūrinys apie Edipą. Ar šis veikėjas jums – išskirtinis?
– Visų pirma, Sofoklis yra vienas iškiliausių dramaturgų Antikos literatūroje. Antika priartėjo prie manęs, tapo suprantama, negaliu ja atsižavėti. O spektaklius Edipo tema vis statai statai, ir negali išstatyti. Ši tema mane užvaldė, tačiau manau, kad po spektaklio Pompėjoje prie Edipo negrįšiu.
– Ką reiškia statyti spektaklius antikinėse scenose Graikijoje ar Italijoje?
– Jose viskas kitaip. Graikijoje, Epidauro teatre, arba Pompėjoje kažkas tarsi aplanko. Ten prabyla dievai, kurie mums padeda. Tuos miestus tikrai kažkas supa.
– „Edipas Kolone“, kurį statėte Pompėjoje, susijęs su Eimuntu Nekrošiumi. Kokie buvo jūsų santykiai?
– Labai geri, ypač jaunystėje. Triukšmingi, aktyvūs... Mūsų kompanijoje dar buvo Braziūnas, Jonynas, Erlickas, Kukulas, ir mes su Nekrošiumi. Tai buvo tarsi smogiamoji jėga, įsivaizdavome, kad esame labai reikalingi. Buvome labai aktyvūs nepriklausomybės pradžioje, pasisakėme, kad orientuotumėmės ne į Vokietijos ar JAV modelį, o skandinavišką. Tačiau tada mūsų neišgirdo. Tačiau mūsų santykiai buvo gražūs, nuoširdūs. Tuometinis teatras netenkino jaunimo dalies, iš to gimė Vilniaus Mažasis teatras.
– Ar dabar vis dar stebite, kas vyksta su Vilniaus mažuoju teatru?
– Planavau, kad bus kiek kitaip, kad pats dalysiu gyvenimą į etapus: 7 mėnesiai turėjo būti skirti intensyviai dirbti Maskvoje, 3 mėnesiai turėjo būti skirti Mažajam teatrui, o likę – atostogoms. Tačiau išvykęs surinkau komandą, įsipareigojau būti atsakingas ir neįvykdžiau plano, kurį žadėjau. Jei reikėtų statyti spektaklį Mažajame teatre, bijočiau. Gali nepavykti, gal aš nebe toks, gal esu konservatyvus režisierius šiuolaikiniame teatre.
Laikau save klasikinio teatro atstovu ir tuo didžiuojuosi, bet nerimo ir baimės šešėlis mane persekioja. Mažajam teatrui ateinantį kovo mėnesį sukaks 30 metų, norėčiau tais metais pastatyti spektaklį.
– Menas neturi sienų, bet kaip Vakarų dramas ar Pušino kūrybą priima Kinijos publika?
– Kinijoje drama yra naujas žanras, nauja kryptis. Man teko ir vis dar tenka dirbti Kinijoje, todėl galiu pasakyti, kad žmonės ten – labai darbštūs, imlūs, įžvalgūs, viską užsirašinėja, filmuoja. Kinams artimesnė opera, bet matoma akivaizdus ir naujas proveržis į dramos sritį. Kinai pasirengę nugalėti ir šioje srityje.
– Į kokias šalis dirbti dar esate kviečiamas?
– Yra įvairių kvietimų ir planų – Švedijoje, Anglijoje, Italijoje.. Tačiau viskas priklauso ne tik nuo manęs. Esu įkalintas savo negalių, todėl pirmiausia – sveikata, o tada jau žiūrėsime.
– Iš Vilniaus į Maskvą išvykote 2007 m. Ar jums rūpėjo, kur išvykti? Ar būtumėt iškeliavęs į kokį kitą miestą?
– Ko gero, būčiau. Man reikėjo keistis. Nuogąstavau, kad tapau Mažojo teatro kaliniu ir kankiniu, turinčiu visais rūpintis. Man norėjosi laisvės. Yra daug tokių atvejų, kai pastatomas, sukuriamas teatras, bet staiga tu nebegali ten dirbti.
Buvo gražu svajoti apie teatrą, kadaise daug važinėjome, ir staiga tuometinė valdžia man netikėtai pranešė – po metų bus tau teatras. Aš išsigandau, sakiau neskubėti, juk numatytas pastatas teatrui – istorinis, reikia atsargiai restauruoti. O taip pat išsigandau rutinos ir kasdienybės, kai kas vakarą – spektaklis, tu tarsi pririštas. Man reikėjo kažką sugriauti, todėl tuo metu būčiau išvykęs bet kur, kur mane būtų kvietę.
– Ar dabartinį pripažinimą siejate su Maskvos J. Vachtangovo teatru, kur dirbate?
– Taip, visgi Maskva – teatro Meka, kaip ir Italija bei Anglija. Šie kraštai – stipriausios teatro kolonos, kur telkiasi daug patirties, išminties, kur šauni aktorinė mokykla. Taip, J. Vachtangovo teatras man atvėrė didesnius kelius.
– Jūsų pasisakymai apie Rusiją ir jos prezidentą Lietuvoje vertinami nevienareikšmiškai. O kaip į jus žiūri J. Vachtangovo teatro aktoriai? Juk esate iš šalies, kurios santykiai su Rusija nėra labai draugiški.
– Dar neprasidėjus Krymo įvykiams, tie santykiai kartais būdavo įtempti. Rusijoje yra komunistinių pažiūrų aktorių, apgailestaujančių, kad subyrėjo Sovietų Sąjunga. Pokalbiai su tokiais žmonėmis visuomet prasidėdavo aštriai, nes aš visuomet gyniau nepriklausomybę ir kritikavau tarybinę Rusiją. Tačiau mes greitai pereidavome prie darbų ir pamiršdavome nesutarimus. Palengva tokios temos išnyko, jie mane priėmė kaip režisierių, žmogų, kuris nepolitikuoja, nepriekaištauja, o kuria ir padeda atsiskleisti aktoriams.
Plačiau – laidos įraše.
