Kultūra

2019.09.02 19:31

JAV režisierė: Jonas Mekas man atverė duris, kad galėčiau būti jo šalyje ir pristatyti savo darbus

Akosua Adoma Owusu savo eksperimentiniuose filmuose ir dokumentiniuose esė nagrinėja, ką reiškia būti juodaodžiu Amerikoje, Ganoje, Karibuose ar bet kur Europoje. Kūrėja sako, kad jai svarbu užmegzti dialogą tarp įvairių sampratų.

Su A. A. Owusu LRT RADIJAS kalbėjosi „Kino stovykloje“. Ją organizuoja medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“. Šiemet stovyklos tema – „Įelektrintos tapatybės“. Kino stovykloje vyko A. A. Owusu filmų peržiūrų vakaras, o autorė sako, jog tai magiški sutapimai lėmė, kad kūryba atvedė į Jono Meko gimtąją šalį.

– Noriu pradėti nuo tapatybės klausimo. Kada tai atsitiko? Kiek Jums buvo metų, kai pasidarė svarbu surasti ir apibrėžti savo indentitetą?

– Mano tėvai yra iš Ganos, Vakarų Afrikos. O aš gimiau jau Amerikoje. Taigi savo šeimoje esu vienintelė amerikietė ir mano kelias eina tarp skirtingų pasaulių. Vaikystėje vis apsilankydavau Ganoje. Paskui ten grįžau jau suaugusi ir būtent ten pradėjau kurti savo filmus. Nors mano išsilavinimas - menai ir grafika. Kas yra mano tapatybė pradėjau domėtis tikriausiai per bakalauro studijas. Užaugau Virdžinijos valstijos pietuose. Tuo metu norėjau atsigręžti į savo šaknis, ir apie kalbėti filmų kūryboje. Taigi keliavau į savo tėvų žemę su paprasta kamera, į kūrybos procesą įjungiau savo šeimą ir kaimo gyventojus.

Tuo metu supratau, kokią privilegija turiu - galiu keliauti po šį žemyną būdama ir amerikietė ir ganietė. Pradėjau studijuoti ankstyvus etnografinius filmus, arba tokių filmų kūrėjų darbus, kurie savo darbuose taip pat tyrinėja savo identitetą.

– Kaip manote, kodėl svarbu suprasti savo tapatybę, ir apie ją sau susikurti tam tikrą sampratą ir sąsajas? kodėl tai svarbu jums?

– Mes visi stengiamės suprasti, iš kur mes, kas mes tokie, kaip žmonės apskritai. O filmai yra geras būdas apie tai kalbėtis su daugeliu. Mano nuomone, mano ir kitų iš Afrikos kilusių kūrėjų pareiga parodyti pasauliui kažką tikro ir autentiško, kas nebūtų tipiškas ir stereotipiškas Afrikos portretas. Vienu metu būdama ir pašalietė ir sava, turiu galimybę keisti filmo formas. Mano stilius keičiasi. Kartais rašau istorija s, kartais eksperimentuoju kitais būdais. Bet judantys vaizdai arba filmų kūrimas tapo mano pagrindiniu pasirinkimu, kaip bendrauti su pasauliu. Mano filmai man pačiai yra labai asmeniški. Manau tai ir yra geriausias būdas užmegzti ryšį su kitais žmonėmis - papasakojant savo istoriją.

– Taigi tikriausiai galima sakyti, kad jūs savo darbuose labai asmeniškai ieškodama savo tapatybės ženklų, kalbate ir apie didelės grupę žmonių, ir apie tai galite papasakoti kitiems, kurie neturi galimybės priartėti prie tokių, sunkiai ir pačiam apčiuopiamų nuojautų?

Visiškai. Esu labai dėkinga, kad šiame renginyje galėjau pristatyti savo darbus. Niekados nesu buvusi šiame regione. Praėjusį vakarą, kai pristačiau savo filmus, turėjau puikią galimybe susipažinti su nauja auditorija, patirti kitokį kiną, susipažinti su kitokiais mąstymo būdais. Man labai patiko žiūrovai ir jų klausimai. Tokios akimirkos man suteikia vilties ir yra paspirtis toliau daryti tai, ką darau. Mano filmai, man suteikia galimybę daug keliauti ir dalytis ir savo balsu su tarptautine bendruomene.

– Kodėl manote, kad būtent avangardinis kinas yra gera priemonė kalbėti apie tapatybę, ir dalykus esančius už stereotipų šydo?

– Geriausias avangardinio kino pusė ta, kad jo neapriboja standartai. Žaismingumas ir galimybė eksperimentuoti su forma yra įdomiausia avangardinio kino dalis. Jis stumia visos kinematografijos kalbą į priekį. O man pačiai mano filmuose žaismingumas yra labai svarbus ir su tokia nuotaika noriu kalbėti ir apie sunkias, politines temas. Noriu, kad vaizdai suteiktų lengvumo jausmą, kad žmonės atrastų ryšį su idėjomis ir dalykais apie kuriuos galvoju, bet kurių negaliu išreikšti rašto kalba. Avangardinis kinas man būtent ir suteikia erdvę žaisti su tomis idėjomis, kurios yra svarbios man ir kurios yra svarbios šiais laikais apskritai ir papasakoti apie kitiems žmonėms naujai.

– Tikriausiai galima sakyti, kad kurdama savo filmus, prisidedate prie bendros sąmonės kūrimo. Taip prisidedama prie dabartinio laikmečio minties dokumentavimo.

– Būtent. Visuomet būti esamajame laike. Tai padaryti labai padeda filmai ir pati realybė. Kai užfiksuojame tam tikras idėjas, tai padeda būti dabarties akimirkoje. Ir tam tikra prasme, kai esi dabarties akimirkoje ir kuri nestandartinius filmus apie realybę, kūrinio idėja tampa amžina.

– Mane pačią labai įtraukė filmas kuriame matome vaizdus, kaip mergaitės Ganoje žaidžia su lėlėmis, kurios reprezentuoja baltaodes mergaites. Jos tvarko lėlėms plaukus, jas prausia. Šiuos vaizdus pakeičia archyviniai kadrai, kai Amerikoje pristatomos pirmos juodaodės lėlės. Ši priešprieša, aplinkų ir stereotipų apvertimas įtraukia ir pažadina. Ir būtent tai yra vienas iš Jūsų kūrybos tikslų apie kuriuos kalbėjote - parodyti tai, kas yra už stereotipų ribos. Galėtumėt įvardinti daugiau pavyzdžių, kas stovi kitoje stereotipų pusėje.

– Labai sunku pasakyti, tai priklauso nuo temos. Mano nuomone, daugybę skirtingų perspektyvų galima atrasti tikriausiai kalbant apie bet ką. Iššūkis yra tai, kad dauguma žmonių įpratę realybę matyti per jų įgytą prizmę ar tik vienu būdu. Tuomet labai sunku parodyti ir pamatyti kitas perspektyvas. Puikus to pavyzdys, jūsų minėtos baltaodės lėlės. Jos buvo atsiųstos iš šalių, kurios jos buvo išmestos. Tačiau mergaitės ir merginos ant jų mokosi pinti kaseles. Tai labai geras pavyzdys. Kai tą patį dalyką išimi iš vieno konteksto ir patalpini kitame, jis transformuojasi. reikšmė pasikeičia.

Kai vaikščiojau po Vilnių, vitrinoje pamačiau eilę baltaodžių lėlių. Nufotografavau jas ir pasidalinau savo instagramoje. Žmonės iš karto nurodė į mano filmą, jie žinojo, kodėl padariau tą nuotrauką. Arba pavyzdžiui, šiame renginyje Salų dvare, esu vienintelis juodaodis žmogus. Galbūt to netgi niekas nepastebėtų, bet jeigu padarytumėt nuotrauką sakykim prie vakarienės stalo, tai labai išryškėtų. Ir kas nors paklaustų, ką ši juodaodė mergina veikia Lietuvoje?

Grįžtant prie jūsų klausimo apie avangardinį kiną, negaliu nepaminėti Jono Meko. Čia yra Jono Meko žemė. Jis iš čia kilo. Mane į avangardinį kiną įtraukė Denisas Limas, o jo mentorius buvo Jonas Mekas. Man tai labai daug reiškia. Atvykau čia pristatyti, ką šiame laikmetyje reiškia būti juodaode eksperimentinio kino kūrėja. Galima sakyti, kad Jonas Mekas man atverė duris, kad dabar galėčiau būti jo šalyje ir pristatyti savo darbus. Tai stebuklinga. Manau, tai yra kodėl keičiasi laikai. Kaip vieni kitų paveikti žmonės nutiesia vieni kitiems kelius į vietas, kur jie nesitiki patekti. Kaip ir minėjote, mes visi esame labai susiję. Ir netgi visai nesvarbu, kas esi, atsiranda keliai, kaip atrasti dialogą su tarptautinėmis bendruomenėmis. o Kinas tam yra geriausia priemonė.

– Taigi galima sakyti, kad Jonas Mekas paveikė ir jūsų kūrybą, jeigu jūsų mentorių Denisą Limą į avangardinį kiną įtraukė Jonas Mekas?

– Būtent! O pakeliui į Lietuvą, sužinojau, kad mirė rašytoja Nobelio premijos laureatė Toni Morrison. Jos knyga "Mėlyniausioji akis" padarė didelę įtaką mano filmui "Me Broni Ba/Mano Baltasis Vaikas" apie tas baltąsias lėles, apie kurias kalbėjote. Tai neįtikėtina. Šiomis dienomis galvoju apie Joną Meką, Toni Morrison, ir kaip atsiradau čia, kur dabar esu ir kaip mano kūrybą paveikė šie du žmonės.

– „Kurie kilę iš skirtingų kultūrinių aplinkų“.

– Taip visiškai skirtingų kultūrų. Ir mano filmų tekstuose tai galima rasti. Tai beveik, kaip filmų rašymas.

– Ir kai kalbame apie skirtingas kultūras, Jūs savo filmuose jas būtent ir sujungiate.

– Manau, kad taip yra todėl, kad aš su tuo gimiau. Mano šaknys Ganoje, bet esu amerikietė. Turiu galimybę keisti formas, ką ir darau savo filmuose. Galimybė susijungti su skirtingus žmones... tikiuosi, kad tai ir toliau bus mano filmų bruožas, kai toliau augsiu kino kūryboje.