Kultūra

2019.08.29 15:55

Latvių režisierius Davis Simanis: šiandienos liga – vis labiau politizuotas menas

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.08.29 15:55

Latvių režisierius Davis Simanis lietuvių žiūrovams gali būti žinomas iš 2015 m. festivalyje „Kino pavasaris“ rodyto filmo „Pabėgimas iš Rygos“, pasakojančio apie dviejų gimtąjį Rygos miestą palikti priverstų žmonių – režisieriaus Sergejaus Eizenšteino ir filosofo Isaiah Berlino gyvenimą ir jų draugystę dramatiškų XX a. įvykių fone.

D. Simanis taip pat bendradarbiavo su Lietuvos prodiuserės Uljanos Kim kino gamybos kompanija ir drauge sukūrė filmą „Pelenų sanatorija“. Šis bendradarbiavimas tęsiasi – šiuo metu kuriamas naujas filmas.

„Jis vadinasi „Metai prieš karą“, nukelia mus į 1913 m. ir pasakoja apie vienerius gyvenimo metus žmogaus, kurį laikyčiau keistu Baltijos šalių herojumi, keliaujančiu po Europą ir sutinkančiu daugybę istorinių asmenybių. Tai šiek tiek siurrealistinė, tamsi komedija. Džiaugiuosi, kad dirbame drauge su Lietuva ir Čekija. Mūsų komandoje yra ir lietuvių kompozitorius Faustas Latėnas“, – pasakoja pats D. Simanis.

Iš pradžių režisierius tikėjosi, kad filmo „Metai prieš karą“ kūrybos darbai vyks kiek sparčiau, tačiau netikėtas nutikimas procesą kiek pristabdė.

Pasak D. Simanio, pagrindinį vaidmenį atliekantis aktorius filmavimo aikštelėje susilaužė koją, todėl teko pavėlinti paskutinius filmavimus ir perkelti juos į kitų metų sausį: „Tad tikriausiai filmas bus išleistas kitų metų pabaigoje arba 2021 m. pavasarį.“

Latvių kino kūrėjui D. Simanis artimos istorinės temos, ypač gimtinei Latvijai jautrūs laikotarpiai. Nors dabar kuria ir vaidybinius filmus, didžiąją dalį D. Simanio kūrybos sudaro dokumentikos apie nacių ir sovietų režimus, Antrąjį pasaulinį karą, genocidą.

Su režisieriumi kalbant Baltijos kelio 30-mečio išvakarėse tenka paklausti, kodėl būtent šis istorinis fenomenas nepatraukė jo kaip kino dokumentininko dėmesio.

„Jau yra sukurtos bent kelios latviškos dokumentikos, pilnametražis vaidybinis filmas apie Baltijos kelią, todėl nemanau, kad trūksta šio įvykio komentavimo ir dokumentavimo. Yra daugiau istorinių įvykių ir procesų, kuriuos kino kūrėjams dar reikia atrasti, paslapčių, apie kurias visuomenė nelabai žino. Todėl koncentruojuosi į šias sritis, ieškau atsakymų į neatsakytus klausimus. Visuomenei kartkartėmis reikia priminti tokius istorinius įvykius kaip Baltijos kelias. Taip, šis pilietinis judėjimas vėlyvajame 9-ame dešimtmetyje yra įdomi tema mokslininkams ir kino kūrėjams, tačiau jis jau yra nemažai tyrinėtas – tiek akademiniame, tiek meno pasaulyje – kine, teatre“, – pasakoja kūrėjas.

Pasak D. Simanio, minint tokias sukaktis svarbu kas dešimt ar dvidešimt metų vis prisiminti ir priminti šį fenomeną, nes keičiantis kartoms istorinė atmintis vis blunka: „Todėl reikia stengtis pasiekti jaunąją kartą ir jai paaiškinti, kaip ir kodėl Baltijos kelias galėjo įvykti.“

Kaip pasakoja D. Simanis, viena meninės raiškos ligų šiais laikais yra tai, kad menas tampa vis labiau politizuotas ir nacionalizuotas: „Vadinasi, menas pasitelkiamas politinėms idėjoms reikšti. Taigi šiuo atžvilgiu tai yra populizmas, kuris žemina ir menkina meną. Tačiau menas tokiomis temomis sugeba kalbėti ir kritiškai. Įmanomas meninis objektyvumas. Pati tema ir įvykis yra problemiški, nes jie kone persunkti mūsų tautos ir trijų valstybių vienybės idėjos, todėl neišvengiamai siejasi su politiškumu. Dėl šios rizikos menininkai gana atgrasiai žiūri į idėjas kurti filmus apie Baltijos kelią, kadangi šiek tiek bijo prarasti objektyvumą. Kino kūrėjams šiuo atveju net nelabai leidžiama būti subjektyviems, nes tema tokia svarbi, kad visuomenė iš anksto turi tam tikrų lūkesčių, kaip toks istorinis įvykis turėtų būti pavaizduotas kine. Negali būti pernelyg opozicinių pažiūrų.“

Vertindamas iki šiol apie Baltijos kelią sukurtus filmus ir ieškodamas atsakymo, ko juose daugiau – populizmo ar meninio objektyvumo, D. Simanis teigia, kad dar nėra tiek daug kino kūrinių šia tema, todėl ir apie populizmo ir objektyvumo santykį kalbėti per drąsu.

„Sakyčiau, kad juose dominuoja tautiškumo ir valstybingumo idėjos, taip pat daug kalbama apie latvių tapatybę Baltijos kelio kontekste. Ir tai šiek tiek populistiška. Tačiau nesakau, kad šiuo atveju populizmas yra blogis. Tai yra istorijos mokymas, o ši yra gana objektyvi. Baltijos kelio istorinis naratyvas yra gana gerai ištyrinėtas, o tai suteikia galimybę kritiškiau vertinti meninį naratyvą. Nemanau, kad tokie filmai skatina radikalų nacionalizmą ir perša idėją, jog latviai yra geresni už kitas tautas. Mano akimis, šis kinas tvirtai remiasi moksliniais Baltijos kelio fenomeno tyrinėjimais“, – teigia režisierius.