Kultūra

2019.08.26 16:51

Lietuvos kultūros politika – ar suvokiame jos galias ir grėsmes?

LRT.lt2019.08.26 16:51

Šių metų liepos 12 dieną buvo paviešintas Kultūros ministerijos parengtas Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektas. Pastabas ir siūlymus jam teikti buvo kviečiama iki rugpjūčio 20 d. Visgi Lietuvos žiniasklaidoje didesnių diskusijų šia tema tarsi ne(į)vyko. Neskaitant Vytauto Kernagio komentaro, gilesnės pateikto įstatymo projekto analizės taip pat nebuvo, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko teigimu, pateikta Lietuvos kultūros politikos strategija, „remiasi nuostata, kad be kultūros veiksnio neįmanoma šiuolaikiška politinės demokratijos raida, ekonominis augimas, socialinė darna ir visavertis kiekvieno Lietuvos piliečio gyvenimas.“. Tačiau įstatymo projekto pasirodymą lydintis štilis ragina apsvarstyti kokį vaidmenį Lietuvos gyvenime skiriame kultūros politikai ir kas apkritai ją sudaro? Ar dėmesio ir diskusijos sulaukia tik nuo pastatų nukabinamos memorialinės lentos?

Kultūra kaip mūšio laukas

Vilniaus politikos analizės instituto Medijų programos vadovo Donato Puslio teigimu, svarbu nepamiršti, kad kultūra turi galią. Pasak jo tuo galima įsitikinti pažvelgus į Šaltojo karo istoriją, kai Sovietų Sąjungos žlugimą lėmė ne tik pralaimėtos ginklavimosi varžybos, galiausiai nualinusios šalies ekonomiką, tačiau ir kultūrinė Vakarų trauka. „Kalbame tiek apie tokius fundamentalius dalykus kaip žmogaus teisės ir laisvės, tiek apie populiariosios kultūros, vartotojiškumo trauką. Lygiai taip pat ir Lietuvos integracija į Europos Sąjungą nėra paaiškintina vien tik politiniais, saugumo ar ekonominiais motyvais. Tai ir kultūrinės traukos padarinys, kuris pasireiškė kaip noras būti priimtiems ir saviems tam tikroje kultūrinėje erdvėje“, – teigia D. Puslys.

Tačiau atrodo, jog neretai pamirštamas kultūros kaip svarbios dedamosios tiek valstybių vidaus, tiek užsienio politikoje svoris. Analitikas pabrėžia, kad svarbu lavinti kiekvieno piliečio kultūrinį raštingumą. „Kultūrinė įtaka nėra vienareikšmis dalykas. Viena vertus, galima kalbėti apie žmogaus teisių, laisvių, demokratijos idealų sklaidą, kita vertus, regime pastangas kurstyti nostalgiją diktatūrinių režimų praeičiai, imperialistinėms ir šovinistinėms nuostatoms. Regime ir bandymus diskredituoti svarbiausius idealus, aplink kuriuos buvo buriama Vakarų bendrija. Visame šiame kontekste kultūra tampa mūšio lauku, kuriame labai svarbus kiekvieno piliečio raštingumas pažinti ir analizuoti kultūrinius kodus bei jų padarinius“, – teigia D. Puslys.

Ką mūsų kultūrinė įvairovė sako apie mus?

Paklaustas, apie dabartinę kultūros politiką ir kultūrą kaip minkštąją galią, filosofas, kultūros teoretikas, Vytauto Didžiojo universiteto prof. Gintautas Mažeikis sakosi norintis visų pirma kalbėti apie autonomines kultūros zonas. Pasak jo, kultūros politika yra tiesiogiai susijusi su socialine politika: „Dažniausiai socialinė politika reaguoja į esamybę, t. y. mato, kokios yra visuomenės grupės ir kokie šioms grupėms kultūros politikoje būdingi meniniai veiksmai. Tuomet į tai reaguojama“.

G. Mažeikis atkreipia dėmesį, kad kiekviena visuomenė, jei tik ji vystosi natūraliai, yra linkusi dauginti savo socialinę įvairovę. Taip atsiranda daugiau nevyriausybinių organizacijų, daugiau kultūrinių judėjimų, įvairių subkultūrų. „Anksčiau atsirasdavo daugybė, katalikiškų vienuolynų ir ordinų, dabar užgimsta įvairūs meniniai judėjimai, pvz., anksčiau buvę siurrealistai, dadaistai, simbolistai ir t.t. Užgimsta ir subkultūros, pvz., bitnikai, hipsteriai, pankai ir panašiai. Atitinkamai ir muzikiniai stiliai, tokie kaip: hard rokas, Death metal, trash metal ir kitos 50 metalo rūšių. Tokiu būdu kultūrinė įvairovė plinta lygiagrečiai socialinei įvairovei“, – pasakoja G. Mažeikis.

Trūksta tolerancijos kitokioms kultūros formoms

Filosofo teigimu, tradiciniaikultūros sluoksniai yra pakankamai agresyviai nusiteikę prieš savo pačių įvairovę. Kalbėdamas apie vidinės kultūrinės įvairovės svarbą prof. G. Mažeikis apgailestauja, kad Lietuvoje dar labai trūksta tolerancijos įvairesnėms kultūros formoms. Tokiu atveju negalime tikėtis ir socialinės tolerancijos. „Dažniausiai mes diskutuojame, kad, pvz., homoseksualūs asmenys yra nuskriaudžiami, pensinio amžiaus žmonės nesulaukia dėmesio. Tačiau beveik nekalbama, kad socialinė kultūrinė įvairovė ne tik nesulaukia jokio dėmesio, bet priešingai – sulaukia nepateisinto, neargumentuoto pasipriešinimo“, – pabrėžia profesorius.

G. Mažeikis siūlo įsivaizduoti, kaip būtų priimamas į darbo pokalbį atėjęs žmogus, apsirengęs gotų ar metalistų stiliaus drabužiais, arba jei turėtų tatuiruočių, pirsingą, išskirtinę šukuoseną. Akivaizdu, kad darbdaviui, dėl kultūrinių pažiūrų nepriimtinas asmuo ne tik negautų darbo, su juo greičiausiai būtų net nesišnekama. Filosofas atkreipia dėmesį, jog šiuo metu nėra jokio socialinio judėjimo ar platformos, užtikrinančios, kad šitie gyvenimo stiliai turėtų lygias galimybes, todėl tokie asmenys lieka neapginti.

G. Mažeikis pastebi šiuo metu galiojančius dvigubus standartus: „Jei vaikinui su pirsingu ir tatuiruote kas nors atsakys darbą, tai jokia spauda į tai nereaguos, nes jis ne moteris. Jeigu tai būtų moteris, tai gal kas nors atkreiptų dėmesį. O jeigu tai būtų gėjus ar lesbietė – tai gal net sukėltų triukšmą. Bet jei šitas asmuo yra tiesiog metalistas su pirsingu ir tatuiruote ar su savo ypatinga šukuosena, jis yra išmetamas kaip skuduras. Tokiu būdu Lietuvoje stebime neregimąją kultūrinę represiją prieš augančią kultūros įvairovę“, – apgailestauja profesorius.

Smulkiosios kultūros formos mezga tarptautinius kultūrinius tinklus

Paklaustas apie kultūrą, kaip minkštąją valstybės galią G. Mažeikis atkreipia dėmesį, kad pasaulis ir Europa yra persipynę tinklais ir interesais. Kultūrinės grupės kiekvienoje šalyje gyvena ne atskirai – vyksta nuolatinė šitų grupių dinamika ir judėjimas. „Pavyzdžiui, gotų kultūrinės grupės keliauja per visą Europą. Ir net jei Lietuvos didžioji reklama neparodo, kokios grupės atvažiuoja, iš tiesų jos nuolat atvažiuoja. Ir jų bendradarbiavimas vyksta nuolat. Ir šitas tinklinis bendradarbiavimas kaip bitutės sumezga, sujungia mūsų tikrovės ryšius“, – pastebi G. Mažeikis.

Maža to, pasak kultūros filosofo, mažieji kultūriniai subjektai neretai būna supynę daugybe bendradarbiavimo ryšių, kurie yra daug gyvybingesni nei oficialioji tarptautinė kultūrinė politika. „Tarp tokių pavyzdžių - paribio bendradarbiavimai. Kad ir lenkų judėjimas Pagranyčia, kuris sujungia aibę Lenkijos ir Lietuvos intelektualų, nuolat vyksta įvairūs seminarai, nežiūrint to, jog tai neskelbiama didžiojoje spaudoje. Tarp tokių pavyzdžių gali būti ir sporto fanų bendradarbiavimas. Religinių grupių bendradarbiavimas“, – atkreipia dėmesį filosofas.

G. Mažeikis pabrėžia, kad toks tarptautinis kultūrinių tinklų mezgimas visiškai nepriklauso nuo oficialiosios politikos. „Tinklai tarp vienos kultūros ministerijos ir kitos kultūros ministerijos tikrai nėra didesni nei tarp vienos pankų organizacijos ir kitos pankų organizacijos, nes pirmuoju atveju tai dažnai tėra kelių valdininkų susitarimai, – pabrėžia G. Mažeikis. - Kultūros tinkliškumas, kur kiekviena smulki grupė turi savo tinklą, ir kultūros nomadiškumas, kai keliaujama vieniems pas kitus, kai nuolatos vyksta kultūriniai, darbo ir socialiniai mainai, sukuria visai kitokią tikrovę. Čia yra minkštoji galia ir šita galia gali pasipriešinti netgi savo šalies politikai“.

Teksto autorė Laura Auksutytė.

Diskusija apie šalių gebėjimą daryti įtaką per kultūrą tarptautiniuose santykiuose vyks rugsėjo 6-7 dienomis diskusijų festivalyje „Būtent!“ Birštone. Visa renginio programa www.diskusijufestivalis.lt

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.