„Šaltasis karas“ yra lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowskio filmas, pasakojantis apie meilę pokario laikais. Filmas buvo nominuotas „Oskaro“ apdovanojimams net trijose kategorijose bei pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą Kanų festivalyje.
Filmas pasakoja apie aistringą, bet sudėtingą dviejų žmonių meilę. Tai yra istorija apie tai, kaip du žmonės susitinka „netinkamu“ laiku ir stengiasi nugalėti karą, kovodami ne su priešais, o su jausmais. Jis – intelektualas, melancholiškas atsiskyrėlis, liaudies šokių ir dainų ansamblio „Mazurek“ steigėjas. Ji – kilusi iš mažo miestelio temperamentinga ir kerinti gražuolė, atėjusi dainuoti į tą patį ansamblį. Įsimylėję vienas kitą, jie nusprendžia pabėgti į Paryžių. Pakutinę minutę ji atsisako išvažiuoti ir pasilieka Lenkijoje. Šaltasis karas griauna jų svajones ir meilę. Susitikę po kelerių metų, jie supranta, kad negali išsiskirti, bet ir būti kartu yra neįmanoma.
„Pawlikowskis nepriekaištingai vaizduoja veikėjų santykius. Zulos ir Viktoro meilėje niekas nėra lengva ir akivaizdu. Jie tai aistringai myli vienas kitą, tai apgaudinėja ir palieka“, – rašo žurnalo „Więź“ redaktorius Damianas Jankowskis.
Filmas perteikia dramatišką istorinį laikotarpį, kai po karo Lenkijoje tvyrojo Stalino režimas. Žmonės turėjo du pasirinkimus – arba jam paklusti, arba pasipriešinti, žinodami, kad bus persekiojami.
„Filmai „Šaltasis karas“ ir „Stalino mirtis“ savotiškai komentuoja totalitarizmo padarinius. Abu kino paveikslai rodo įvairius žanrus – vienu atveju tai yra kosmopolitiška romantika, kitu – žiauri satyra, perteikianti neapsakomą tragediją. Pawlikowskis parodo chronišką dislokaciją, ne tik geografinę arba politinę, bet ir egzistencinę. „Šaltasis karas“ nesiekia parodyti, kad meilė gali nugalėti viską. Koto ir Kulig dėka netobuli meilužiai tampa nepaprastai simpatiški ir suteikia „Šaltajam karui“ neužgęstančios ugnies, kurią stengiasi išsaugoti“, – rašo „The Washington Post“.
Stilistiškai filmas labai primena „Idą“, už kurią Pawlikowskis gavo „Oskarą“. Meilės istorija yra nupasakota su beveik nepastebima ironijos nata. Visgi „Idoje“ buvo daugiau tylos ir mažiau dinamizmo. „Šaltajame kare“ vietoj maldos girdime muziką, kuri perteikia pagrindinių veikėjų emocijas ir nelaimingą likimą.
„Distancija ir idealizmas, kuriuos perteikia veikėjų humoro jausmas ir liūdesys, Tomaszo Koto ir Joannos Kulig aukščiausios kokybės vaidyba, neapsakomo grožio Lukaszo Żalio nuotraukos – viskas sukuria idealią kompoziciją, kuri iškelia šį filmą į kino meno aukštumas“, – skaitome Januszo Wroblewskio recenzijoje žurnalui „Polityka“.
Filmas buvo nominuotas net trijose „Oskaro“ kategorijose: „Geriausia kinematografija“, „Geriausias filmas užsienio kalba“ ir „Geriausias režisierius“. Pagrindinė filmo herojė – Joanna Kulig – gavo geriausios aktorės apdovanojimą 31-uosiuose Europos kino apdovanojimuose, o Pawelas Pawlikowskis atsiėmė geriausio režisieriaus prizą Kanų kino festivalyje.
,„Šaltasis karas“ tai mažas didelis filmas. Pasinaudodamas poetine ir elipsine konstrukcija, jis ne tik nupasakoja intymią dviejų herojų istoriją. Fone mes stebime geopolitinę įtampą, vakarietišką snobizmą, klausomės liaudies dainų apie dvi širdis, kurios „verkė dieną naktį“, matome kupinus dūmų ir džiazo Paryžiaus barus ir rokenrolo pradžią. Visa tai yra sutalpinta į 84 minutes. Šiuolaikinis kinas praktiškai neturi antro tokio režisieriaus, kuris tokiu būdu galėtų visa tai papasakoti“, – pabrėžia Damianas Jankowskis.
Parengė Aneta Kurowska.
