Kultūra

2019.08.26 14:18

Viktoras Bachmetjevas. Apie nepasitikėjimo spiralę

Viktoras Bachmetjevas, filosofas 2019.08.26 14:18

Anądien kalbėjausi su kaimynu. Pokalbis pasisuko į žiniasklaidą. „Blogai,“ sako jis. „Rašo ne tai, kalbina ne tuos, o jei ir tuos, tai ne apie tai. Visi žurnalistai arba parsidavę, arba tinginiai. O jei nei tokie, nei tokie, tai išsisėmę ir kartojasi.“ „Ar yra kas nors blogiau?“ juokiuosi. „Žinoma,“ atšauna. „Politikai.“ Apie šituos gal geriau apskritai nereikia. Geriausi iš jų politikoje iš savimylos, blogesni – iš godumo, o patys blogiausi, kurių dauguma – ir vieno, ir kito. Nors kaimyno klausinėju su lengva pašaipa, juoktis nėra ko – jis tikrai toks ne vienas. Pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje nesiekia ir 40 nuošimčių, politinėmis partijomis pasitiki vos septyni.

Gal ir galima būtų tokias nuostatas nurašyti išsilavinimo stokai, bet reikalas štai koks. Pasikalbu su pažįstamais ketvirtosios valdžios atstovais, o ten, pasirodo, panašiai. Politikai – čia žurnalistai mano kaimynui pritaria – yra arba korumpuoti, arba paskendę savo menkaverčiuose galios žaidimuose, tinginystėje ir bendrame neveiklume. Bet tai ką padarysi? Juos renka žmonės – o tie kvaili ir nesigaudo. Valstybė, aktualijos, o juo labiau pasaulio problemos jiems nerūpi – paspaudimai portaluose preferencijas rodo nedviprasmiškai. Todėl ir tenka rašyti apie vienos iš dviejų Lietuvos pop žvaigždžių krūtų operacijas ir erotines fotosesijas.

Pasikalbi su politikais, o čia vėl: už neinformuotus ir lengvai manipuliuojamus žmones labiau nevykusi tik žiniasklaida. Anot jų, rinkėjai pas mus abuoji, apatiški, jiems niekas nerūpi, o jei ir rūpi, tai ne tai, kas turėtų. Jie niekur nedalyvauja, o jei ir dalyvauja, tai ne ten, kur turėtų. Žiniasklaida tai apskritai – į esmę nesigilina, prie detalių kabinėjasi. Ir tai, jei čia kalbam apie nenupirktą. O ar tokios dar likę?

Gauname trikampį, kur trys kertiniai demokratinės visuomenės kampai yra tarpusavio nepasitikėjimo ar net paniekos santyky. Kiekvienas iš kampų įsitikinęs, kad kiti du ne tik nepateisina lūkesčių, bet ir apskritai piktavališkai neatlieka bazinių savo funkcijų, būtinų demokratijos egzistavimui: nešališka žiniasklaida, kompetentingi politikai, įsitraukę piliečiai.

Nepasitikėdamas kitais dviem, sau pateisinimą kiekvienas iš kampų turi. Žiniasklaida – pagrįstai – gali besti pirštu į mažą rinką ir su interneto įsigalėjimu pakitusį žiniasklaidos verslo modelį, kuriame ne tik vartotojai nebemoka už turinį, bet ir nemaža reklamos pajamų dalis nueina kanalams, kurie turinio nekuria. Politikai gi visuomet turi savo „vienas lauke ne karys“ ir „tikrai nesu blogiausias –parodykit, kas čia toks jau labai geresnis už mane“. Žmonės gi visuomet savo apatiją gali pateisinti besikartojančių politikų veidų karusele ir tuo, kad „niekas nesikeičia“.

Prisipažinsiu, kad ir pats nesu aukščiau tik ką išsakytų pozicijų. Aš taip pat manau, kad Lietuvos piliečiai yra neįtikėtinai politiškai ir pilietiškai abuoji, aš taip pat manau, kad tarp Lietuvos politikų yra stebėtinai daug neišsilavinusių ir atvirai menkomis intrigėlėmis užsiimančių personažų, aš taip pat manau, kad Lietuvos žiniasklaida yra gilioje vertybinėje krizėje.

Ir vis tik negali nekristi į akis tai, kaip kiekvienas šio nepasitikėjimo trikampio kampas kitus du mato ne kaip vieno ir to paties organizmo dalį, bet kaip svetimkūnį ar net apskritai atskirą organizmą. Paklausius atrodo nelyg kitų dviejų atstovai yra gaminami kažkur kitur: importuoti iš kitos šalies ar net atsiųsti iš kitos planetos.

Beveik neutriruoju. Vienas žiniasklaidos atstovas man kuo rimčiausiai yra dėstęs, jog su draugais išgeneravo idėją, kad būtų gerai keliems metams darbui aukščiausiuose valstybės postuose importuoti specialistus iš Švedijos. Jie gi juk imtų ir sutvarkytų, argi ne?

Ko akivaizdžiai tokioe uždaroje nepasitikėjimo spiralėje trūksta tai suvokimas, kad visų trijų kampų atstovai yra iš ten pat. Nei politikų, nei žurnalistų, nei juo labiau piliečių iš Švedijos neimportuosi – jie visi iš čia, mūsiškiai, iš to paties trikampio. Ir jei sau pateisinimų randame, kokiu pagrindu galime turėti tokių lūkesčių kitiems dviem?

Žinoma, tai nereiškia, kad žiniasklaidos vartotojai nebeturi reikalauti kokybiškos ir nešališkos informacijos iš žiniasklaidos, kad žiniasklaida turi užsimerkti prieš politikų ydas, kad politikai turi nebesitikėti informuotų rinkėjų. Tai esmiškai svarbu – demokratinė visuomenė yra paremta tarpusavio kontrolės ir galių pusiausvyros principu, kuomet skirtingos valdžios šakos, bet taip pat ir ketvirtoji valdžia, žiniasklaida, bei pilietinė visuomenė kontroliuoja viena kitą.

Tačiau kritika bus žymiai svaresnė, kai suvoksime, jog esame ne tik visi iš ten pat kilę – tai padės turėti realistiškesnius lūkesčius – bet taip pat ir tai, kad mūsiškis trikampio kampas yra ne tik priklausomas nuo, bet ir pats daro įtaką kitiems dviems. Visi esame toje pačioje valtyje – o tai reiškia, kad ir judame į priekį tik kartu. Mes kaip piliečiai galime padėti politikams, reikalaudami iš jų atskaitomybės ir taip rodydami, jog tai, ką jie sprendžia, rūpi ir mums. Galime prisidėti ir prie kokybiškesnės žiniasklaidos – kad ir tiesiog jai mokėdami simbolišką sumą už paslaugą ar paprasčiausiai parašydami savo mėgiamos žiniasklaidos priemonės redaktoriui ar žurnalistui. Žinoma, politikai ir žiniasklaida nuo to pernakt netaps geresni, tačiau taip bent jau apgręšime šios spiralės kryptį.