Kultūra

2019.08.24 21:51

Rytai, Vakarai ir kosminė energija senajame Kaune

Agnė Abromaitytė, „Kaunas pilnas kultūros“ 2019.08.24 21:51

1932 metai. Šiltas rugpjūtis, pats vidudienis. Skubriu žingsniu Laisvės alėja einate „Konrado“ link – puodeliu kavos ir keliomis naujienomis nekantraujate pasidalinti su pora bičiulių. Žengiate pro duris, o ten, žiū, viskas šurmuliuoja, kelneriai nespėja suktis, pokši vyno kamščiai, ant staliukų rikiuojasi lėkštės. Gudaitis įsijautęs diskutuoja su Petrėnu, linktelite Galaunei, atokiau sėdintis Herbačiauskas siurbčioja juodą kavą už 60 centų, popieriuje kažką žymisi Kirša, tirštame cigarečių debesy skendi nuobodžiaujančios Kauno ponios, tradiciškai apsiginklavusios kava, pyragaičiais ir nauju, iš Paryžiaus atkeliavusiu jo jo žaisliuku.

Nė vieno laisvo staliuko, mat jį velniai! Prie baro pastebite išganingai pravertas duris, už jų – pustuštį kambarį. Drąsiai žengiate jo link, tačiau kelią pastoja vyriausiasis kelneris. „Atleiskite, gerbiamasis, bet šitas kambarys skirtas tik privačiam teosofų ratui.“

Teosofija – XIX a. pab.–XX a. pr. paplitęs ezoterinio pobūdžio tikėjimas, kuris, tiesa, datuojamas jau kur kas ankstesniais laikais: teigiama, kad teosofai gyvavo dar prieš krikščioniškąją erą – ir Ptolemajų dinastijoje, ir senovės Aleksandrijoje, tačiau naujosios ir daugiausia dėmesio susilaukusios eros pamatus sumūrijo iš Rusijos kilusi mokslininkė, filosofė Helena Blavatskaja, 1875 m. Niujorke įkūrusi teosofų draugiją.Pagrindinis teosofų tikėjimo ramstis – grynoji tiesa, kurią siekiama atrasti įvairių religijų sintezėje. Didelė reikšmė teikiama žmogaus dvasiai ir empiriniams jutimams, tikima, kad ryšį su Viešpačiu galima atrasti savomis jėgomis – praktikos, intuicijos, kontempliacijos ir meditacijos formomis.
Teosofijoje nėra aukščiausio mokytojo, išvien eina Buda, Krišna, Mitra ir Kristus – tikinčiajam palikta spręsti, ar sekti paskui vieną, ar paskui visus.

Gan neįprasta suvokti, kad archajiškas, mistiškas ir egzotiškai skambantis tikėjimas sklido tarpukario Lietuvoje. Tačiau verta prisiminti, kad laikinoji sostinė nė per kur neatsiliko nuo tuometinių europietiškųjų standartų ir visi mados vėjai sėkmingai sukdavo mūsų oro malūnus.
Į Kauną iš Paryžiaus teosofijos užuomazgas atplukdė operos dainininkė Marijona Rakauskaitė, megapolyje dirbusi advokato sekretore. Grįžusi į Kauną ji netruko susibičiuliauti su to meto Kauno grietinėlės pažiba, rašytoju, literatūros kritiku Juozapu Herbačiausku, kurį asmeniškai domino įvairūs mistiniai reiškiniai, ezoterika, Rytų filosofija, tad ir teosofijos spinduliai netruko Herbačiausko akies patraukti.

Apie Herbačiausko sugebėjimus sklando ne viena ir net ne kelios legendos. Tuometinis Kauno damų numylėtinis populiarus buvo dėl įvairių priežasčių, tačiau visi jį pažinoję teigė, kad rašytojas turėjęs hipnozės galią.

Būdavo, sėdi Herbačiauskas kokiam pasilinksminime – kampe, niūrokas, atmetęs galvą, tarsteli kokį ironišką pastebėjimą ir staiga – dingsta. Lyg pirštu spragtelėjus – tiesiog išeina iš savęs, nereaguoja į aplinkinių šnekinimus. Sakoma, kad tai trukdavo apie 15 minučių, tuomet vėl grįždavo sąmoninga jo būsena.

Viena rašytojo studentė yra pasakojusi, kad kai vieną po kitos kilmingas ir turtingas Lietuvos šeimų dukteris lyg maras ištiko „baltųjų vergių“ likimas („baltosios vergės“ – itin gerų šeimų merginos, turinčios išsilavinimą ir dėl to tinkamos aukštos klasės prostitucijai. Jos būdavo pagrobiamos ir vežamos į Pietų Ameriką bei kitus pasaulio kraštus), dėstytojas Herbačiauskas mokęs, jog, papuolus į bėdą, reikia labai susikaupti ir mintyse bandyti su juo susisiekti. Taigi, pakliuvusi į pirklių letenas, viena nelaimingoji buvo užrakinta už trijų durų ir sergėta dviejų vyrų. Supratusi, kad nėra išeities, nes niekas – nei tėvai, nei draugai – nežino, kur ji esanti, mergina prisiminė Herbačiausko mokymą: mintyse iškilęs dėstytojo veidas, ji susitelkusi ir ėmusi mintyse šauktis jo pagalbos. Atsipeikėjusi ji pamatė – durys praviros. Antros, trečios durys – visos atlapotos, o du sargai paprasčiausiai užmigę. Šitokiu būdu mergina pabėgusi, o žmonės, tuo metu buvę su Herbačiausku, paliudijo jo 15 minučių trukmės išėjimą iš savęs.

Kitas esminis teosofijos plėtotojas buvo Vydūnas, pats domėjęsis įvairiomis Rytų filosofijomis, skaitęs rytietiškus šventraščius, Blavatskajos tekstus, Bhagavadgytą (vieną svarbiausių hinduizmo, vaišnavų religinių tekstų), kurią pats tuo metu ir vertė. Telšių gimnazijoje savo mokiniams, tarp kurių buvo ir scenografas Liudas Truikys, Vydūnas savitai, netiesiogiai skiepijo teosofijos suvokimą: vesdavo gimnazistus į lauką ir mokydavo stebėti gamtą. Rytų išmintį, užjūrių pamokymus puikiai derino su lietuviškojo prado svarba.

Truikys mokytojo pamokymus aktyviai integravo į savo kasdienybę ir pasaulio suvokimą. Kartą jis paklausė Vydūno, kaip suvokti savo gimimo prasmę ir būtent šitą gimimą (mat Truikys šventai tikėjo reinkarnacija), ir Vydūnas jam atsakęs: „Tu puikus žmogus, Liudai, talentingas, tačiau išsiblaškęs. Jeigu tu nori pateisinti savo gimimą, tau užteks kiekvieną rytą atsikėlus nuleisti pėdas ant žemės – tai bus pirmas tavo maldos žodis. Visa dienos veikla turi būti kaip malda, kaip pateisinimas savo gimimo. Tai, kaip išnaudosi savo kūrybines galias – vienas maldos žodis, kaip valgysi – kitas, kaip kalbėsi su žmonėmis – dar kitas. Guldamas vakare pagalvok, kokia buvo tavo dienos malda – ar tinkama dievui.“

Truikys nesnaudė (tikrąja šio žodžio prasme) ir teosofijos pamokymus priėmė rimtai: keldavosi 4 valandą ryto, kartu su saule, ir iki 6 valandos ryto kviesdavo vadinamąjį mėlynąjį kosmoso spindulį – kūrybinę energiją. Skaitydavo Blavatskajos maldas, Jelenos Rerich, teosofų raštus, Bhagavadgytą, Bibliją, medituodavo.

Švarko kišenėje scenografas nešiojosi savo dvasinio mokytojo El Morijos nuotrauką ir prašė su ja palaidoti. Matę tą nuotrauką sakė, kad joje buvo vaizduojamas tiesiog vyras su ilgais plaukais ir barzda.

Gydytojos Nadeždos Serafinienės iniciatyva 1935 m. Kaune buvo įsteigta oficiali Rericho teosofų draugija. Vadovauti draugijai pasiūlyta Kauno dainininkei ir aktorei Julijai Dvarionaitei-Montvydienei. Jai talkino dailininkai Petras ir Domicelė Tarabildos, Truikys, Rakauskaitė, Herbačiauskas. Teosofijos mada sklido žaibiškai – Rerichiečių, Agni jogų draugijų pastangomis bei savaime – popietės arbatėlių ir vizitų metu. Tačiau žinoma, kad teosofų ratas laikinojoje sostinėje nebuvo itin platus. Nors susidomėjimas buvo milžiniškas, teosofai labai atidžiai rinkdavosi naujokus. Grupės nariai suvokė, kad grynas tikėjimas negali būti kilęs iš noro vaikytis madą, tad visos nuobodžiaujančios Kauno poniutės ir jaunėliai studentai būdavo solidžiai atfiltruojami. Būti teosofu pirmiausia reiškė būti išsilavinusiu. Slaptos žinios buvo perduodamos tik stipriam, psichiškai bei psichologiškai pasirengusiam žmogui.

Truikys savo studentams, kurie žvėriškai norėdavo būti teosofais, sakydavo: „Jūs turit tam užaugti. Ne tik sielos ir dvasios dalykai, bet ir jūsų psichika turi būti labai stipri.“ Netgi Blavatskajos raštų patarė vieniems neskaityti. Buvo atvejis, kai viena mokinė, ignoravusi mokytojo įspėjimus ir savo jėgomis pabandžiusi gilintis į teosofijos tiesas, palūžo ir visiškai išprotėjo, o savo dienas užbaigė psichiatrijos ligoninėje.

Kita priežastis, be abejo, – didelė rizika sovietmečiu. Dėl šios priežasties teosofai dažnai rinkdavosi ne tik „Konrado“ kavinės kambarėlyje, bet ir narių namuose. Ir pas Truikį tradiciškai vienu metu svečiuodavosi po tris žmones, patikimus ir ištikimus. Garuodavusi stipri juoda jazminaičių žiedų arbata, degdavę smilkalai ir skambėdavęs įtaigus Truikio pasakojimas ar mokymas. Už tai, ką Truikys kalbėdavęs, jam vienareikšmiškai grėsė beprotnamis arba kalėjimas. Net vienas tardytojas yra jam mestelėjęs: „Sibiro visiems jums vegetarams ir teosofams tikrai užteks.“

Teosofų susitikimuose būdavo aptarinėjama ir dalinamasi žiniomis bei pojūčiais, supratimais. Kas nors garsiai perskaitydavo puslapį kokio šventraščio, tuomet permąstydavo, ką tai galėtų reikšti.
Tarpukariu intelektualai mokėjo bent 3 kalbas: lietuvių, prancūzų, vokiečių, rusų, kartais anglų. Daugiausiai teosofijos raštų buvo vokiečių kalba, tad suprantantys aiškindavo kitiems.

Žmogus, norėdavęs prisijungti prie teosofų, prisistatydavo kuriam nors nariui, jiedu bendraudavę, kartu valgydavę, kur nors eidavę ir teosofas stebėdavęs, ar naujoko smegenys dirbančios reikiamomis apsukomis. Nustatydavo tai iš kalbos, manierų, gestikuliavimo, net balso tembro ir garsumo. Visa bendra žmogaus harmonija išduodavusi, ar jis suras save teosofijoje. Kartais kandidato ieškomą tiesą galėdavo pasiūlyti bažnyčia, todėl teosofai stengėsi saugoti žmonių sąmones nuo viso informacijos srauto – mat teosofija iš esmės juk yra visų religijų mokymas.

Beje, kalbant apie bažnyčią – kunigai tarpukariu darbo tikrai nestokojo. Išpažinčių metu puošnių poniučių kunigai visad paklausdavo, ar tik šios nesidomauja kokia tais teosofija, o išgirdę teigiamą atsakymą, smalsumą stengėsi malšinti sveikomis marijomis. Patys teosofai prieš bažnyčios instituciją nieko prieš neturėjo, tik teigė, kad nė vienas religinis kelias neturi teisės skelbtis esąs vienintelis teisingas. Pagal juos, yra viena šaknis, iš kurios išaugusios visos šakos ir nė viena iš šakų neturi teisės niekinti šaknies ar savo brolio šakos.

Toks mąstymas – didelė dalis teosofijos mokymo. Sintezė tarp tikėjimo, religijų, kultūrų. Ryškiai tas atsispindėjo Truikio mokymuose: kai paklausdavęs mokinių, kokia kultūra juos dominanti, ir išgirsdavęs egzotiškiausių japonijų, kinijų ir indijų, Truikys nepraleisdavęs progos pabrėžti, kad būtent lietuvių menas yra mūsų šaknys, kuriomis mes, kaip asmenybės, įsitvirtinam. O šakelių raizgalynė priklauso nuo mūsų pačių ir gali būt pati įvairiausia.

Scenografas ir savo namuose tą sintezę puikiai išlaikė: svečiams, pavyzdžiui, siūlydavo paliesti mažą XII–XV a. datuojamą bronzinę Tibeto skulptūrėlę, kurią laikė ant savo stalo ir tikėjo, kad nuo jos sklinda energija, skatinanti žmones kurti. O čia pat, kitame kambaryje, puikavosi itin lietuviško stoto Nazariečio skulptūra, stovėjusi, kaip Truikys pats sakė, „ant visatos centro“. Po Nazariečio skulptūra ir visatos centru Truikys laikydavęs baltąjį vyną, kuriuo vaišindavo svečius.

Kaunas savo kultūrinę kartelę sulig dangumi iškėlė jau beveik prieš šimtą metų. Simpatiška tai, kad būtent inteligentija diktavo viso miesto madas: kauniečiai buvo pasiryžę skaityti pirmąkart išvystus keistus rytietiškus rankraščius, nuo kurių gali solidžiai pačiuožti stogas, ir tikrai ne vienas studentas, pasekęs Truikio pavyzdžiu, naktį nebeužtraukdavo lango užuolaidomis, kad kambarin sklistų melsva mėnulio ir žvaigždžių šviesa, kūrybinės energijos pavidalu padėsianti 4 valandą ryto užsimiegojus ropštis iš lovos.Už pasakojimus, pamokymus ir istorijas ačiū Sigitai Šilingaitei, L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinio muziejaus gidėms Rasai ir Daliai Bieliūnaitėms bei J. Zikaro memorialinio muziejaus vadovei Rasai Jonei Ruibienei.