Kultūra

2019.08.23 21:29

Kauno „Sakramentas“: kol kas tai eksperimentas!

susijungė kultūros ir religijos bendruomenės
„Kaunas pilnas kultūros“ 2019.08.23 21:29

Juozo Mikėno ir Boleslovo Adomo Motūzo akmeninė Jėzaus Kristaus mozaika, pakibusi ant Kauno Švč. Sakramento bažnyčios fasado, ko gero, pažįstama kiekvienam kauniečiui. Tačiau visai neseniai šios barokinės bažnyčios duris praverdavo vos keli tikintieji.

Senamiestyje esančios šventovės istorija išties sudėtinga: XIX a. bažnyčią nusiaubė į Maskvą žygiavusi prancūzų kariuomenė, vėliau čia buvo įrengtas kalėjimas ir gimnazija. Carinės Rusijos laikais bažnyčia paversta cerkve, sovietmečiu šventovės patalpose įkurtas knygų sandėlis, o nuo 1963-iųjų veikė kino teatras „Santaka“. Galiausiai, atkūrus nepriklausomybę, bažnyčia grąžinta katalikams, o joje įkurta koplytėlė.

Gegužę po šventovės stogu įsikūrė nauja kultūrinė organizacija skambiu pavadinimu „Sakramentas“. Renginių metu viduje gali tilpti net tūkstantis žmonių! Bažnyčios rektorius kunigas Gytis Petras Stumbras ir „Sakramento“ projekto vadovė Indrė Grikšaitė papasakojo, kaip pasaulietinės kultūros organizacija ir religinė bendruomenė sutelpa po vienu stogu.

– Kaip gimė idėja atidaryti „Sakramento“ erdvę?

Indrė Grikšaitė: Viskas prasidėjo nuo Kauno senamiesčio draugijos (KSD) valdybos noro prikelti šį pastatą naujam gyvenimui. Minvydas ir Liuda Znaidauskai buvo tie žmonės, kurie subūrė komandą ir inicijavo dialogą tarp bažnyčios bei Kauno senamiestiečių. Kovo pabaigoje suorganizuotas labdaros vakaras, kurio metu surinkta pradinė pinigų suma, reikalinga norint įveiklinti šią erdvę. Aplink M. ir L. Znaidauskus pradėjo burtis žmonės – talentingi kauniečiai, kurie savanoriškai nusprendė nuveikti ką nors naudingo šiam projektui. Kas galėjo, prisidėjo pinigais, kiti – savo laiku, daiktais ir kitaip. Šis projektas nebūtų pavykęs be tokių žmonių kaip žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė, Kauno senamiesčio draugijos vadovė Ona Peičiūtė bei koncertinės organizacijos „Kauno santaka“ kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Morkūnaitė. Norime, kad ši iniciatyva plėtotųsi bendruomeniškai, savanoriškai ir be apibrėžtų pareigų.

– Kodėl bažnyčia nusprendė įsileisti kultūrinį, meninį projektą į sakralias erdves?

Kun. Gytis Petras Stumbras: Pirmiausia, bažnyčia kaip institucija yra atvira kiekvienam žmogui, jo skirtingam pašaukimui bei įvairiems talentams. Matydamas labai prastos būklės ir gana sparčiai yrantį pastatą miesto širdyje pradedi mąstyti, kur galėtum kreiptis pagalbos. Pirmoji tokių projektų inspiracija atėjo iš buvusio Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo SJ. Po keleto savaičių sulaukiau kitų iniciatorių – KSD atstovų Minvydo ir Liudos Znaidauskų, kurie entuziastingai skleidė panašias idėjas rodydami rūpestį ir trokšdami, jog bažnyčia būtų renovuota. Kultūrinė ir meninė veikla yra vienas iš daugelio būdų pritraukti kuo daugiau įvairių žmonių, kurie pagal savo galimybes gali tapti rėmėjais.

– Ši pasaulietinei kultūrai ir menui atvira bažnyčia Kaune yra išties unikali. Vis dėlto pasaulyje ir Lietuvoje galime rasti ir daugiau panašios veiklos pavyzdžių. Vienas tokių – Vilniuje esanti Šv. Kotrynos bažnyčia, kurioje nuolatos vyksta tiek sakraliosios, tiek kitos muzikos koncertai. Ar panašiu principu veikiančios erdvės jums tampa įkvėpimo šaltiniu, ar pavyksta iš jų pasisemti žinių vystant savo veiklą?

I. G.: Visame pasaulyje bažnyčios turi daug turto, kurio nespėja tvarkyti, bet nenori jo laikyti uždaryto tiktai tikintiesiems. Aš aktyviai domiuosi, kas vyksta Vokietijoje ir Anglijoje, kur yra daug panašių erdvių. Lietuvoje taip pat yra keli puikūs atvirų bažnyčių pavyzdžiai. Vis dėlto neretai skiriasi jų ir mūsų veikimo principas. Dažnai religinė bendruomenė pati ieško būdų pasiekti platesnę visuomenę, kas yra labai džiugu, tačiau „Sakramente“ viskas vyko atvirkščiai: pati visuomenė atėjo į bažnyčią ir pasiūlė, kas čia galėtų vykti. Šis projektas bus kitoks nei pavyzdžiai Berlyne ar Vilniuje, bet reikia dar šiek tiek laiko, kad „Sakramentas“ įgautų savo veidą. Manau, svarbu tikėti projektu ir leisti jam vystytis organiškai, tuomet jis, kaip gyvas organizmas ar asmenybė, pats išaugs.

– Ši erdvė dar visai nauja. „Sakramentas“ duris atvėrė gegužę per Kauno miesto gimtadienį. Ką jau spėjote nuveikti?

I. G.: Veiklą galima skirstyti į dvi dalis: techninę ir kultūrinę. Pirmoji – tai visi darbai, kurie yra būtini, norint išlaikyti šią erdvę. Reikiamas lėšas surinkome per pusę metų, didžioji dalis jų buvo paaukota labdaros vakaro metu. Už šiuos pinigus įrengėme grindinį, sceną, sutvarkėme laiptus, užtikrinome saugumą sutvirtindami sienas, įvedėme elektros instaliaciją. Nebuvo galimybės surinkti pakankamą sumą grandiozinei restauracijai, todėl padarėme viską, ką galėjome, kad pastatas atsigautų išoriškai, ir pradėjome kultūrinę veiklą. Tikimės, kad būtent ji pritrauks galimų rėmėjų ir pagalbininkų dėmesį.

Turbūt pagrindinis atidarymo „perliukas“ buvo Vilhelmo Čepinskio ir kamerinio orkestro koncertas. Taip pat vyko paroda „r e m i n i s c e n t i a:“, kuruota Jūratės Tutlytės. Ja norėjome paskatinti visuomenę atrasti meną ne tik galerijose ant baltų sienų ir taip pat atkreipti dėmesį į pastato būklę. Per tris dienas pas mus apsilankė net 20 tūkstančių žmonių.

Tuomet truputį aprimome ir paskyrėme laiką apgalvotai, koncentruotai, platesnei ir kokybiškesnei programai kurti. Po kelių savaičių kauniečius ir miesto svečius vėl kvietėme į naujus renginius: koncertus, spektaklius, performansus, diskusijas ir parodas. Čia jau vyko įspūdingas Tado Almanto spektaklis „Homo“, Zano Hoffmano gyvo garso bei šviesų performansas ir bendras grandiozinis grupių „Flash Voyage“ ir „Abudu“ koncertas. Norėjome, kad jauni žmonės nebijotų ateiti į šį pastatą bei suprastų, jog bažnyčios erdvė gali būti įdomi, patraukli ir atvira jiems. Šių renginių metu buvo pasitikėta jaunimu ir įrodyta, kad jie gali susirinkti pasilinksminti, bet išlikti pagarbūs ir tvarkingi.

– Kaip sakrali erdvė nulemia renginių programą?

Kun. G. P. S.: Išgirdus tokį klausimą, mintyse nuskamba Kauno arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vyskupo Algirdo Jurevičiaus žodžiai, ištarti „Sakramento“ erdvėje: „Kol kas tai eksperimentas!“ Tai yra tiesa. Šiuo metu renginių programa dar nėra stipriai filtruojama, tačiau ateityje tikimės tiktai aukšto lygio programos.

I. G.: Sveika nuovoka yra tai, ko labiausiai reikia, kad nebūtų iškrypta iš kelio. Čia negali atsirasti naktinis klubas, o mes turime įrodyti, kad koncertas nėra betvarkė. Mišios žmogui palieka pakylėjimo ir laimės jausmą – tokį poveikį gali turėti ir menas. Manau, kad religija ir menas, dvasingumas ir kūrybingumas yra labai stipriai susiję.

– Kaip religinė bendruomenė vertina čia vykstančius renginius?

Kun. G. P. S.: Kalbant apie religinę bendruomenę, reikėtų pradėti nuo vyskupų, kunigų ir įvairių religinių institucijų atstovų. Žinoma, vyskupas A. Jurevičius kaip ganytojas visada skatins kreipti ypatingą dėmesį į tai, kad nebūtų pažeistas ir suprofanuotas sakralumas. Mano kaip kunigo pozicija yra tokia pati, tačiau tai nereiškia, jog čia turi vykti tik religiniai renginiai. Kitų religinių institucijų atstovų nuomonės yra įvairios, kaip ir kasdienių tikinčių pasauliečių, kurie lankosi Švč. Sakramento bažnyčioje.

– Kaip šiuo metu bažnyčioje dera religinės ir kultūrinės veiklos?

Kun. G. P. S.: Šios veiklos viena kitai netrukdo. Žinoma, kartais pasitaiko tikinčiųjų pasipiktinimo, tačiau jiems viskas yra korektiškai paaiškinama, kad neliktų nesusipratimų.

I. G.: Kasdien bažnyčios koplytėlėje vyksta mišios, o antrame aukšte ant scenos renginiai organizuojami tokiu metu, kad netrukdytų religinėms apeigoms.

Kun. G. P. S.: Šiandien viskas derinama su bažnyčios rektoriumi ir senamiesčio draugijos paskirtu administruojančiu asmeniu. Ateityje, pagal vyskupo pageidavimą, iš religinės pusės turėtų būti išrinkta ir daugiau narių, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp bažnytinės ir pasaulietinės pusių.

– Vis grįžtame prie minties, kad ši erdvė turėtų būti atvira pasaulietinei kultūrai. O kiek jums svarbus atvirkštinis ryšys – įtraukti religinę bendruomenę į šią veiklą bei pasiūlyti jai įdomią programą?

I. G.: Žinoma, tai mums be galo svarbu. Mes siekiame mažinti baimę: pasauliečių baimę bažnyčiai ir bažnyčios baimę tam, kas laikoma nedievobaiminga. Daugybė nesutarimų ir nesusipratimų kyla būtent dėl nežinojimo ir nesusikalbėjimo. Tikiu, kad nereligingas žmogus gali užmegzti atvirą, žmogišką ir šiltą kontaktą su kiekvienu kunigu – įsisenėjusios nematomos sienos ir barjerai tada greitai ištirptų. Mes siekiame, kad ši erdvė taptų vieta, kur užsimezga toks dialogas bei ryšys. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vos per kelis mėnesius kunigas G. P. Stumbras kardinaliai pakeitė mano požiūrį į bažnyčią. Supratau, kad kunigas – tai ne tik dvasininkas, tačiau ir normalų gyvenimą gyvenantis žmogus ir dažnai kūrybinga asmenybė. Manau, kad daug dvasininkų yra savyje užslėpę kūrėją, kuriam reikia duoti progų pasireikšti ne vien mišiose. Galbūt „Sakramentas“ galėtų tapti vieta, kur tai įvyktų.

– Kokie „Sakramento“ ateities planai?

I. G.: Aš labai noriu, kad šis projektas judėtų natūraliai. Manau, kad tokios kultūrinės veiklos kaip teatras, koncertai, kinas ir edukaciniai užsiėmimai tilps po šiais skliautais. Vėstant orams gaivinsime nuostabaus kino teatro „Santaka“ idėją – jį Kaunas turėtų atgauti bent jau periodinio renginio pavidalu. Planuojame rodyti gerus klasikinius filmus, kurie nebepasiekia dabartinių kino teatrų ekranų. Taip pat numatyta nemažai diskusijų apie tikėjimą. Norisi, kad Kaunas išmoktų kalbėtis, kad rastume geriausius būdus, kaip neatsiskirti ir neatsiriboti, o būti vienas kitam atviriems.

Negaliu pasakyti, kada šis pastatas virs vien bažnyčia, tačiau artimiausius penkerius metus čia tikrai vyks kultūrinė veikla. Pagrindinis tikslas yra kviesti žmones bendrauti.

Kun. G. P. S.: Ateitis visada yra Dievo ir geranoriškų žmonių rankose. Tikiuosi, jog šis pastatas išliks atviras ne tik katalikiškai, bet ir visuomeninei veiklai. Mano svajonė, kad šioje bažnyčioje niekada nenutrūktų nuolatinė Švč. Sakramento adoracija, kad joje kasdien būtų aukojamos Šv. Mišios, nes tik tokiu būdu išsaugosime šio pastato tapatybę ir Švč. Sakramento bažnyčios titulą.