Kazio Varnelio gyvenimas – įstabus ir margas, kaip ir jo optinio meno darbai, išgarsinę kūrėją visame pasaulyje, tik nesulaukę pakankamo įvertinimo Lietuvoje. Nuo Alsėdžių iki Čikagos vingiavo K. Varnelio likimas, o tai, kas ilgus metus buvo sukaupta – tūkstančių tūkstančiai meno vertybių, ir tai, kas buvo paties sukurta – hipnotizuojantys oparto darbai, galiausiai su meile padovanoti gimtajai šaliai, savo rankomis įkurdinti Vilniaus širdyje.
Kazio Varnelio namai-muziejus, nors įsikūręs pačiame Vilniaus centre, Rotušės pašonėje, daugeliui vis dar paslaptinga vieta. Pro šį muziejų dažniau praeinama nei užsukama į vidų. Na, bent jau taip buvo iki šios vasaros, kai nuspręsta K. Varnelio namus-muziejų lankytojams atverti plačiau, supaprastinant apsilankymo sąlygas.
Pasigėrėti K. Varnelio turtais užsuko ir LRT.lt. Visgi – kiek žinoma apie K. Varnelį? Ar jis prisimenamas kaip optinio meno kūrėjas? O gal – kaip atsidavęs kolekcininkas? Ar prisimenamas iš viso?
Vos įžengus į namus-muziejų, pasitinka čia ekskursijas vedanti ir, atrodo, apie K. Varnelį pasakoti be galo galinti menotyrininkė Aistė Bimbirytė-Mackevičienė. Nieko nelaukusi, ji intriguoja – „nors pavadinimas sufleruoja, kur esate, ši vieta – paslaptinga“.
Netrukus galima tuo įsitikinti – muziejus didelis ir painus, užima net tris pastatus po tris aukštus, čia – net 43 ekspozicinės salės, daugmaž 2000 kv. metrų. Nereikia apsigauti – muziejus nėra memorialinio pobūdžio, kaip gali pasirodyti.
Anot A. Bimbirytės-Mackevičienės, visa ekspozicija muziejuje – kaip vienas didelis meno kūrinys, prie kurio dirbo pats K. Varnelis. Būtent unikali ekspozicija čia svarbiausia – pats menininkas griežtai atskyrė muziejaus ir namų patalpas, o ši tvarka nesikeičia iki šiol.
Iš Alsėdžių per Kauną, per Vokietiją į JAV – savo aukso amžių
Bet laikas grįžti į pradžią. A. Bimbirytė-Mackevičienė sako, kad esminė data čia – 1917 m. vasario 25 d. Tai diena, kai K. Varnelis atėjo į šį pasaulį. Gimė jis netoli Plungės, Alsėdžiuose, valstietiškos kilmės, bet labai šviesių žmonių šeimoje. K. Varnelio tėtis buvo savamokslis liaudies menininkas ir šiek tiek kolekcionavo, mama užsiėmė audimu ir siuvimu. Tampa akivaizdu, kad artumas menui K. Varneliui jei ne įgimtas, tai įskiepytas anksti.
Provincijoje K. Varnelis neužsibuvo, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą išvyko į Kauną mokytis ir žinių sėmėsi vadinamojoje Kauno meno mokykloje. Baigęs mokslus įsidarbino Bažnytinio meno muziejuje ir dirbo jame iki 1943 m.
Toliau K. Varnelio kelias suka į Vakarus – mokslai Austrijoje, Vienos meno akademijoje. Po poros metų – Vokietija, tik sudėtingas laikotarpis baigiantis karui priverčia vėl kelti sparnus. Šį kartą – į Jungtines Amerikos Valstijas. Laimei, K. Varnelis JAV turėjo dar prieš karą čia atvykusių giminių, padėjusių įsitvirtinti.
Amerikoje K. Varnelis pasilieka ilgam – net 50 metų. Kaip pasakoja A. Bimbirytė-Mackevičienė, 30 metų praleidžiamos Čikagoje – čia K. Varnelis galutinai susiformuoja kaip menininkas, tampa garsiu optinio meno atstovu, taip pat – gerbiamu kolekcininku. Tokį jį prisimename ir šiandien.
Laikas bėga, ir K. Varnelis 1978 m. nusprendžia pakeisti gyvenamąją vietą. Pardavęs namus Čikagoje, jis pasuka į visiškai kitą JAV kraštą – Stokbridžo miestelį, esantį Masačusetso valstijoje. Miestelyje K. Varnelis įsigyja, anot A. Bimbirytės-Mackevičienės, nuostabaus grožio dvarą – „Villa Virginia“. Dvare K. Varnelis randa ir daugybę dėmesio vertų daiktų bei baldų, paliktų ankstesniųjų savininkų. Namuose, kuriuos papildė savo įspūdinga kolekcija, K. Varnelis praleido nei daug nei mažai – 20 metų.
A. Bimbirytė-Mackevičienė pasakoja K. Varnelį buvus labai patriotiška asmenybe, todėl nenuostabu, kad nepriklausomybės atgavimas Lietuvoje pasiekė ir menininką už Atlanto. Ne tik pasiekė, bet ir pasėjo noro grįžti į tėvynę sėklą. Tik tas grįžimo procesas nebuvo lengvas. K. Varnelis paliko JAV tik 1998 m.
Viską, ką sukaupė, ką sukūrė, atidavė Lietuvai
Grįžęs į Lietuvą, K. Varnelis netrunka imtis ieškoti pastato, kuriame turi įsikurti jo vardo muziejus. Kaip pasakoja A. Bimbirytė-Mackevičienė, rinktasi iš keleto, kol atsirado šis, XXX gatvėje. Privalumų ieškoti nereikia – miesto centras ir daugybė erdvių, iš kurių dalyje galima gyventi.
1998 m. lapkričio mėnesį, prie dabartinio K. Varnelio namų-muziejaus sustojo privažiavo ir sustojo keli jūriniai konteineriai ant ratų. Netrukus į vidų pradėti nešti daiktai ir visos, ką tik per vandenyną keliavusios, gėrybės.
Beklausant menotyrininkės pasakojimo ir įsivaizduojant senamiesčio širdyje iš rankų į rankas perduodamas šimtus dėžių, kyla mintis – o kas čia buvo dar prieš K. Varnelį? Ir čia A. Bimbirytė-Mackevičienė turi atsakymą.
„Šių trijų pastatų, kur dabar matome muziejų, istorija gana įdomi. Vėlyvuoju sovietmečiu, maždaug 1985 m., patalpose numatyta steigti Vilniaus miesto muziejų, kuris turėjo būti Lietuvos dailės muziejaus padalinys. Tuo tikslu patalpos buvo net rekonstruotos, bet minėtas padalinys taip niekad ir neįsikūrė. Tai, ko gero, ir viena iš priežasčių, kodėl K. Varnelis išsirinko būtent šias patalpas – jos buvo tvarkingos ir pritaikytos muziejinei veiklai. Patalpas K. Varneliui suteikė miestas, mainais į menininko kolekciją, kuri palikta būtent Nacionaliniam muziejui“, – sako menotyrininkė.
Taigi, chronologija tampa aiški. 1998 m. K. Varnelis su turtais grįžta į Lietuvą, trejus metus kuria ekspoziciją ir 2001 m. atidaro muziejų. Dar po poros metų, 2003 m., K. Varnelio kolekcija kaip vientisas rinkinys patenka į Nacionalinio muziejaus fondus.
Muziejus, nuo pat jo sukūrimo, keitėsi minimaliai. Į ekspozicija, sukurtą paties K. Varnelio rankomis, stengiamasi nesikišti, nes ji taip pat traktuojama kaip paskutinis menininko kūrinys. A. Bimbirytė-Mackevičienė primena, kad pats K. Varnelis mirė 2010 m., būdamas 93 m. , o jo žmona – 2015 m. Abu sutuoktiniai palaidoti Antakalnyje, Menininkų kalnelyje. Šiuo metu muziejus ne tik stengiasi išlaikyti savo stabilumą, bet kelia naujus iššūkius. Vienas jų – atvirumas, išsaugant menininko ir kolekcininko taip kurtą muziejaus intymumą ir charakterį.
Aistringas kolekcininkas, aiškus tikslas, aukštas lygis
K. Varnelis, kaip kolekcininkas, susiformuoja anksti. Anot A. Bimbirytės-Mackevičienės, esama kalbų, teigiančių, kad kolekcijos užuomazgos atsirado dar K. Varneliui mokantis Kaune. Žinoma, kaip kolekcininkas jis subręsta Čikagoje, o didžiausiu interesu tampa ne kas kita, o lituanistika.
K. Varnelio kolekcijoje – įspūdingas skaičius su Lietuva susijusių žemėlapių, grafikos kūrinių, portretų. Būtent senieji žemėlapiai – K. Varnelio aistra – pasitinka ir įžengus į muziejų. Žemėlapių K. Varnelio kolekcijoje – maždaug 350, ir visi jie – susiję su Lietuva.
Tai, kaip pastebi A. Bimbirytė-Mackevičienė, labai tikslingai suformuota ir vertinga kolekcija, pasižyminti ir neįtikėtinai gera būkle. Pastarojo savybė parodo, kad estetika ir aukštas lygis K. Varneliui buvo labai svarbu.
Vaikštant po K. Varnelio namus-muziejų ir žvelgiant į kolekciją, galima išvysti istorinės grafikos, senosios dailės, marmuro skulptūrų, baldų. Pastarieji – daugiausia 19–20 a., vadinamojo istorizmo epochos. K. Varnelį ypatingai žavėjo itališko renesanso tradicija.
Viso muziejuje galima apžiūrėti apie 1000 K. Varnelio kolekcijos eksponatų, kita dalis vertybių – apie 2000 – saugoma Nacionalinio muziejaus prieigose, kur tam sudarytos tinkamos sąlygos. Kaip išvysti muziejuje neeksponuojamus K. Varnelio turtus? Menotyrininkė patikina, kad tikrai daromos parodos, parodant, kas dar yra kolekcijoje.
Tas hipnotizuojantis optinis menas!
Ne mažiau nei senieji baldai, skulptūros ar grafika, akį traukia gerokai ryškesni ir dėmesį prikaustantys paties K. Varnelio darbai. A. Bimbirytė-Mackevičienė išskiria du K. Varnelio kūrybos etapus – ankstyvąjį ir vėlyvąjį, arba kitaip – Čikagos ir Stokbridžo.
Čikagoje K. Varnelis užsitarnavo optinio meno kūrėjo statusą ir pasiekė „aukso amžių“. K. Varnelio darbai – didelės apimties, bet sukurti vien tik rankomis. Sakoma, kad vieną didelio formato kūrinį nutapyti užtrukdavo maždaug mėnesį. Iš pradžių K. Varelis kūrė tik akrilu, vėlesniais metais pradėjo tapyti aliejumi.
Atpažinti K. Varnelio kūrybos etapus nesunku. Ankstyvieji kūriniai pasižymi gryna ir hipnotizuojančia optika, vėlyvuosiuose akivaizdūs gamtos elementai – atsirandantys kaulai, dantukai, augalai.
Įdomu, kada buvo surengta pirmoji K. Varnelio kūrinių paroda Lietuvoje. A. Bimbirytė-Mackevičienė teigia, kad tai įvyko 1988 m., tuometiniuose Lietuvos dailės parodų rūmuose, kur dabar įsikūręs Šiuolaikinio meno centras.
Ypatingiems svečiams – K. Varnelio mylimoji biblioteka
Ypatinga vieta muziejuje – K. Varnelio biblioteka, į kurią, kūrėjui gyvam esant, patekdavo tik išrinktieji, savininko kvietimu. Biblioteka buvo itin asmeniška K. Varnelio erdvė, kurioje praleista daug laiko.
Kaip pasakoja A. Bimbirytė-Mackevičienė, K. Varnelis buvo aistringas bibliofilas nuo pat jaunystės. To rezultatas – beveik 9000 eksponatų, tarp kurių – meno istorijos knygos, meno albumai, parodų katalogai ir pan. Svarbi dalis – knygos apie patį knygos meną, labai dominusį K. Varnelį. Bibliotekoje galima atsargiai užmesti akį į dalį šių įspūdingų leidinių, o pati vertingiausia lituanistinio rinkinio dalis, t. y. senosios knygos, saugoma fonduose.
Kaip ir kitose muziejaus erdvėse, taip ir bibliotekoje nesunku įsitikinti K. Varnelio meile ypatingai estetiškiems ir aukšto lygio objektams. Biblioteka svarbi būtent spaudos šedevrais, 18–19 a. leidiniais anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis.
Sutuoktinių apartamentai – modernumas ir geriausi dizaino pavyzdžiai
Bene įdomiausia užeiti į paslaptingas erdves, kur gyveno pats K. Varnelis su žmona. Vos prasivėrus durims akivaizdu, kad ši vieta – visiškai kitokia. Paties muziejaus šeimininko apartamentai – modernaus dizaino kambarys. Tačiau, žinoma, ne šiaip sau kambarys, o garsiausių pasaulio dizaino autorių miniatiūrinė galerija. Regis, viskas, ką tik užmatydavo K. Varnelio akys, buvo pasmerkta tapti muziejaus vertybėmis.
K. Varnelio žmonos kambarys, esantis kiek tolėliau nuo vyro, alsuoja moteriškumu. Jame galima išvysti Varnelių sūnaus, gyvenančio JAV, nuotrauką, čia pat kabo keli drabužiai ir rankinės.
„Vyšnia ant torto“ – magiškos dirbtuvės
Keli aukštai, pilni senąsias epochas menančių šedevrų, paties K. Varnelio akį traukiantys kūriniai, šeimininkų apartamentai – regis, kad apsilankius šiuose namuose-muziejuje negali svajoti apie ką nors daugiau.
Tačiau yra kai kas daugiau. Tai, anot A. Bimbirytės-Mackevičienės, visiškas perlas – abejingų nepaliekančios K. Varnelio dirbtuvės. Iš tiesų, įžengus į jas, apima jausmas lyg įkeltum koją į slaptą šventovę.
Erdvė aukštomis lubomis, sienose matomi senieji 15–16 a. frontonai, milžiniški K. Varnelio sudėlioti kūriniai kambario viduryje, šimtai teptukų ir eskizų, bei visa apjungianti mistiška prieblanda – tokios yra K. Varnelio dirbtuvės, kuriose tapė jau Vilniuje apsigyvenęs menininkas.
Pasivaikščiojimas po Kazio Varnelio namus–muziejų – LRT.lt galerijoje.
