Kultūra

2019.10.06 21:17

Gruncinis dzūkas nuo Margotės ir Pakrykštės: mačiau kitą Lietuvą, nei rašė visokios „Tiesos“

Juozas Šorys, „Šiaurės Atėnai“2019.10.06 21:17

Kultūrininkas, kraštotyrininkas, knygų autorius, pokario partizanų kovų tyrinėtojas Bronius Kašelionis – dzūkas iš Krikštonių bažnytkaimio, įsikūrusio netoli Nemuno Lazdijų rajone. Jis niekada neabejojo, kad turi kovingųjų sūduvių (jotvingių) palikuonių kraujo. B. Kašelionį kalbina Juozas Šorys.

Kaip ir ne Lietuva

– Broniau, pažįstu Tave beveik pusę amžiaus. Esi lituanistas, paminklosaugininkas, istorikas, poetas (knyga „Miške einantis laikrodis“, 2004), savitas „psichoanalizuojantis“ filosofas ir eseistas (2019 m. „Diemedžio“ leidykla išleido filosofinės eseistikos ir prozos knygą „Baimių užrašai“), bet, ko gero, labiausiai Tave „vežanti“ tema visada buvo pokario partizaninis karas, ypač Dzūkijoje, o dar labiau Tavo krašte – Užnemunio Dainavoje (knyga „Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė. Dokumentai ir prisiminimai“, 1999, papildytas variantas – 2018), bet apie tai jau esame kalbėję. Daug metų dirbai kaip paminklosaugininkas, kas įstrigo iš šios srities?

– Po lituanistikos studijų pirmiausia sutikau menotyrininkę Zitą Žemaitytę, ji paklausė, ar aš nenorįs ateiti dirbti į tuometę Mokslinę metodinę paminklų apsaugos tarybą. Jai Vilniaus universitete dėstė Paulius Galaunė, su kuriuo buvo geri draugai.

Ėmęs kartu su ja dirbti Dailės skyriuje susidūriau su kultūros gelme, man atsivėrė visai kitas pasaulis, nes iki tol tarsi vegetavau komunistų primestoje aplinkoje. Taryboje buvo kone antikvariatams prilygintina biblioteka. Ypač įsiminė ekspedicijos Žemaitijoje, kuriose fiksavome, aprašinėjome, traukėme į dailės paminklų sąrašus koplytėles, koplytstulpius, stogastulpius, kryžius.

Tada pamačiau, kad Lietuva yra kitokia, nei rašė visokios „Tiesos“, kad Žemaitija visai kaip ir ne Lietuva.

Tada pamačiau, kad Lietuva yra kitokia, nei rašė visokios „Tiesos“, kad Žemaitija visai kaip ir ne Lietuva. Kokie didingi senais medžiais apaugę vienkiemiai, o kokie išlakūs prie jų ar vieniši laukuose augantys ąžuolai! O koplytėlės ir medžiuose, ir ant žemės kelių sankryžose, prie upių, laukuose, sodybose, o koplytėlių grožis!

Antai vienoje pamatėme užstiklintą gražiai aprengtą Mariją su gėlių puokšte ir padėtu veidrodėliu. Klausiau žmonių: „O kam tas veidrodėlis?“ Vieni sakė, kad taip gydomos sergančiųjų akys, o kiti – kad tiesiog toks yra žemaičių papuošimas, jie taip supranta…

Ir dabar Žemaitiją matau su smūtkeliais, su įkeltais į koplytėles nežinomų meistrų išdrožtais šventais Florijonais ir Izidoriais Artojais, kai vaizduojama, kad žmogus aria lauką, o angelas meldžiasi už jo derlių. O ką jau kalbėti apie pietas, apie išdrožtus paukščius, visokius ornamentuotus dirbinius…

Kai paskaitau Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“ ar pažiūriu į primityviąją tapybą, matau, kad viskas iš ten, iš žemės žmonių pasaulėjautos, iš liaudies meno. Tas žemaičių ir jų kraštovaizdžio uždarumas, tarsi įdvasinimas.

Būdavo, atvažiuoji pas žmogų, o jis kažką daro, ir jis prieš tai žino, kad besidomintys žmonės nori su juo pasikalbėti, bet žemaitis nepakelia akių, turi prie jo prieiti ir pradėti kalbinti.

Kai paskaitau Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“ ar pažiūriu į primityviąją tapybą, matau, kad viskas iš ten, iš žemės žmonių pasaulėjautos, iš liaudies meno.

Dzūkai kitaip elgtųsi – jei tik kas pasirodo, tai iškart pripuola klausinėdami, iš kur jūs, esą ir mano giminė ten gyvena, gal ką sutikot, ir po kelių minučių jau su juo lyg seni pažįstami, jau jie sako, kad padėsim, kuo tik galim.

Kartą atvažiavom pas žemaitį, loja šuo, jam šiaudiniame stogo šlaite padaryta skylė, o jis pats užkeltas ant stogo. Ai, sako, jis čia laksto, loja, tai užkėlėme. Iškiša galvą iš stogo ir loja… O kitas, žiūrim, žemaitis važiuoja vežti šieno ir vežime vežasi šunį. Sakom, kam vežatės jį, tegu bėga. Sako, o kam, juk ir jis gyvas sutvėrimas. Maždaug žmogus, kažkaip taip pasakė.

Eldoradas Skuodo rajone

– Kartais apie greta gyvenančius gyvius žemaičiai pasako – „gyvs dakts, rek pagerbtė…“

– Daug netikėtumų Žemaitijoje patyrėme. O kiek ten šaltinių, šventų vietų, miškeliuose – seniausios medžio skulptūros. Atsimenu, viena sodyba prie Vėžaičių buvo jau seniai palikta, bet joje tebestovėjo gerai prižiūrimas koplytstulpis su skulptūrėlėmis. Aišku, supratome, kad jas išvogs, bet… Manau, kad dabar daug ko iš to, ką tada matėme, nebėra, išliko tik tai, kas užfiksuota nuotraukomis, užrašyta, kas dūli muziejų fonduose.

– Ar toks ir buvo jūsų tikslas, tą stengėtės padaryti?

– Neabejotinas vertybes, kurios iki tol buvo kaip ir nežinomos ar neįvertinamos, fiksavome ir įtraukėme į dailės paminklų sąrašą. Zita Žemaitytė pasakojo, kad po karo gražiausių medžio koplytėlių, prikabinėtų medžiuose ir ant žemės, ant akmenų, bei skulptūrų buvo kaip grūšių ant medžio.

Tuometinėse ekspedicijose daugiausia aprėpėme Skuodo, Klaipėdos (tiksliau, Gargždų), Plungės, šiek tiek Telšių rajonus. Skuodo rajone tikras eldoradas mums buvo Barstyčių miestelis, ne kartą apie jį sukomės.

Netoli jo yra ir didžiausias Lietuvoje Puokės akmuo (ne Barstyčių, kaip dažnai sakoma). Netoli Barstyčių – Pašilės kaime (buvusiame Ylakių valsčiuje) – yra gimęs lietuviškų maršų karalius Bronius Jonušas. Kalvotos miškingos aukštumėlės apie Barstyčius man priminė Dzūkiją, ypač važiuojant nuo Lazdijų link Metelių – ir ten lyg šventa vieta.

O Šepka… Kai pamačiau jo išdrožtą antkapinį paminklą mirusiam broliui, atėmė žadą.

Beje, bedirbdamas minėtoje taryboje susipažinau su Pauliumi Galaune, Ipolitu Užkurniu, Lionginu Šepka, su daugeliu kitų išskirtinių asmenybių. Kartą su Zita aplankėme Užkurnį, o jis tada tašė ąžuolą. Vos mus pamatęs ėmė rėkti: „Ko dabar landžiojate, dirbti trukdote, negi darbo neturite? Velnias jus čia nešioja!“ Po to ji sakė: „Kartais jis kad pradeda be priežasties rėkti, nė pats nežino, dėl ko, bet jis – geras žmogus. Ir poetas.“ O Šepka… Kai pamačiau jo išdrožtą antkapinį paminklą mirusiam broliui, atėmė žadą.

Mačiau, kaip jis gyveno, galvojau, kaip jis su tokiu menku peiliuku padarė tokį šedevrą. Kartą nuėjome pas jį – stovi apsikabinęs suskilusį radiją, o tas apraišiotas visokiomis virvėmis, ir pasirodo, kad tą radiją jis išsimainė už savo vertingą kūrinį. Sakom, kam tau tas radijas, o jis: „Aš klausausi žinių, juk visokių nelaimių būna… Va, kiek lėktuvų nukrenta, bet tu sakyk man, kodėl jie parašiutų neturi? Taigi išskleidi parašiutą ir nusileidžia lėktuvas…“ Sakau – reikia daug jėgos, kaip parašiutas išlaikys lėktuvą? Sako: taigi žmonės viską gali padaryti…

Namuose buvo pastatytas gražiai išdrožtas kryžius šuneliui, o prie lubų buvo prikabintas vaiko lopšys, kuriame jis laikė maistą. Sako: „Bet tu man sakyk, kaip pelės mano maistą pasiekia?“ Žiūrim, kad tas lopšys storu virvagaliu prie lubų prikaltas. Sakau – prikabinkit tą lopšį ant plonos vielos, kad pelės negalėtų ateiti. „A, gerai sakote…“

Kartą mums bekalbant kažkaip pravėrėme duris ir išbėgo šuo. O jis: „Ką jūs padarėte, aš jus priėmiau kaip žmones, o jūs mano šunį paleidote!“ Išlėkėme ieškoti šuns po laukus, šiaip ne taip jį parvijome, tai taip dėkojo, kad šunelis grįžo namo.

Kartais būdavo labai geras, o kartais ūmus. Vis prašydavo, kad jam reikia liepos medienos. Kartą jam su Zita ir atvežėme liepos, bet jis liko nepatenkintas, sakė: „Kokie čia durniai, ką jie čia atvežė?“ Tada jau jis gyveno bute Vilniuje, ten jau kaltais ir peiliais grindys buvo jau gilokai prakaltos, tiesiog pragraužtos, didoka skylė padaryta.

Virė ir dieną, ir naktį

– Papasakok, kodėl sumanei stoti į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos, kokie buvo patyrimai ir planai?

– Į lituanistikos specialybę stojau todėl, kad tuo metu galvojau, jog ten ruošia poetus. Ir daugelis mano draugų taip galvojo. Prisimenu pirmąsias dienas po egzaminų, kai jau buvome priimti ir rugsėjo pirmąją įteikinėjo studijų knygeles. Vieni buvo apsitūloję kaimiškai, su kostiumais, o Antanas Kalanavičius buvo apsivilkęs tokiu rusvu velvetiniu kostiumėliu, kelnės buvo siaurokos, o kojinės tokios baltos… Girdėjau sakant – o, va, koks dailininkas čia mokysis…

Toks saulėtas, labai gražus buvo rugsėjis, o auditorijose tarsi skleidėsi merginų žydėjimas. Suko galvas gražios panelės, paskaitos buvo įdomios, ir gerai buvo tai, kad nereikėjo kasdien lyg mokiniams atsakinėti. Dėstytojai tik primindavo, kad kažkada bus sesija, tada atsiimsim. O dar man po pustrečių metų aviamechaniku sovietinės kariuomenės aviacijos dalinyje atrodė tokia laisvė…

Tarnavau prie Ikvos upės Dubnoje, Ukrainoje, netoli istorinės Ostrogiškio pilies, pro kurią kiekvieną rytą pravažiuodavome vykdami į oro uostą. O mokydamiesi gyvenome vadinamajame Stuokynės bendrabutyje, kuris buvo dabartiniuose centriniuose universiteto rūmuose. Viename kambaryje tilpdavome gal penkiolika anglistų, germanistų, lituanistų, ir gyvenimas jame virė ir dieną, ir naktį, nebuvo jokios tvarkos.

Kartą parėjo išgėręs Viktoras Brazauskas, o ant jo lovos buvo primėtyta kažkokių daiktų, tai jis suėmė apklotą ir kad pasuko, ir paleido, ir kažkoks lekiantis daiktas pataikė kurso draugui Jonui Bučiui į nosį, o tas stovi su krauju varvančiu straubliuku, o kraujas varva ant Viktoro paklodės. Jo toks charakteris buvo – stovėjo ir nieko nedarė, va, žiūrėkit, koks aš nuskriaustas, ką man padarė…

Poetas – ohoho!

– Ir kaip jūs darėtės poetais, rašytojais ir kuo tik norėjote, kaip vykdavo pretendentų į olimpą gūžynės?

– Juokingai dabar atrodo, bet tada buvo ir tokių poetų, kurie atėję į skaityklą susidėdavo poezijos knygelių kaladę ir, paėmę iš kelių rinkinių po eilutę, sukurpdavo atseit eilėraštį. Kiti už nugaros sėdėdami sakydavome – žiūrėk, ką jis daro…

Daugeliui tada atrodė didelė garbė būti poetu. Ohoho! Atsimenu, išleidome pirmąjį kūrybos laikraštėlį „Berželis“. Toks trumpas ir gal nerimtas išėjo. Paskiau jau išleidome laikraštį „Šaknys ir viršūnės“, kuriame buvo išspausdintas ir mano eilėraštis apie Klepočių kaimo sudeginimą. Ir jis pakliuvo į saugumą (ieškojau jo archyve, bet neradau). Buvo išsikvietę saugumiečiai ir sakė, kad, va, rašote apie Klepočius, bet juk ten tada buvo banditų, jie ten priešinosi, todėl tą kaimą sudegino. O iš tikrųjų ten tada nebuvo nė vieno partizano. Taip ir baigėsi ta mūsų leidyba.

Prisiminimui tų vakarų ir Neries krantų, kur buvo geriamas vynas.

Atsimenu Vytauto Skripkos autografą ant dovanotos knygos: „Prisiminimui tų vakarų ir Neries krantų, kur buvo geriamas vynas.“ Dažnai ateidavome prie Neries ir su įkarščiu kalbėdavomės, diskutuodavome apie poeziją ir gyvenimą, o pigus vynas tada nė rublio nekainavo.

Kartą kažkuris paskaitė Bernardo Brazdžionio eilėraščio fragmentą: „Iš sutemų tolimas aidas pasigirs nakčiai veriant duris“ ir sakė – va, kaip pasakyta, dabar jau nieks taip nepasakys… Daug įvairių panašių kalbėjimų ir dainavimų buvo. Buvome kaip broliai, pasisekė, kad tarp mūsų nebuvo šnipų ar išdavikų, nors kalbėjome apie viską, ką buvome matę ar žinojome.

Ne perdirbiniai, valkataujantys poetai

– Turbūt kad ir kur žengtumėte, jautėtės lietuviai, o ne sovietiniai sistemos perdirbiniai?

– Taip, visi buvome lietuviai. Kai buvo mūsų, pirmakursių, krikštynos, tada sugiedojome partizanų dainą „Sėk, sesute, gvazdiką“, o kitą dieną dėstytojas pasakė, kad mums reikėjo ir akmenų atsinešti. O jau kai mes krikštijome kitus, tai jau buvo iškilminga, tarsi bažnytinė procesija – Viktoras buvo „vyskupas“ su raudona kepure, rankose laikė storą knygą, o kiti laikėme vėliavas ir žvakes, skaitėme suimprovizuotą juokingą maldą, o merginos klaupėsi ir bučiavo filologų berželį. Po šių „mišių“ nuėjome į kavinę, ir „vyskupas“ netikėtai sutiko lenkę, ši kad šveitė jam rankinuku per tą kepurę… Sakė, ką jūs – iš bažnyčios tyčiojatės?..

O tada iš kažkur išdygo toks susilaižęs saugumietis ir ėmė detaliai klausinėti, kas ten nutiko.

O tada iš kažkur išdygo toks susilaižęs saugumietis ir ėmė detaliai klausinėti, kas ten nutiko, bet buvo priverstas pasišalinti. Mūsų draugų rate dažniausiai sukdavosi impulsyvusis Viktoras Brazauskas, uždaras žemaitis Petras Dirgėla, poetas Antanas Kalanavičius, kilęs iš Sapiegiškės (netoli Nedzingės), daugiau lakstė padebesiais, jį vadindavome miško blūdu, jo poezijos tada nelabai tesupratome, bet savo eiles jis skaitydavo labai išraiškingai, buvo Aloyzas Tendzegolskis, kuris jau tada rašė humoreskas su savaip išprotautu juoku, kuris mūsų beveik neimdavo, dar ateidavo Vytautas Skripka, meistriškai nutaikytu balsu kartais mėgdžiodavęs Juozą Baltušį, tariamai išgyvenantį dėl sovietinės literatūros ateities, ar kitus oficiozus. Taujėnuose gyveno mokytojas lituanistas iš kiek vyresnės kartos, poetas Virgilijus Kaziūnas, nemėgęs pedagogo dalios, jį dažnai aplankydavome. Buvome tarsi niekieno nesuprasti valkataujantys poetai…

Buvo Aloyzas Tendzegolskis, kuris jau tada rašė humoreskas su savaip išprotautu juoku, kuris mūsų beveik neimdavo.

Paslapties dvelksmas

– O studijų metais ir vėliau daug eilių prirašei? Rodos, ne iš jų vėliau išleidai rinktinį tomelį…

– Tais laikais parašiau eilėraštį „Dzūkija“ ir išspausdinau „Studente“. Dabar juokingai atrodo. Jau tada poeziją tapatinau su muzika. Patiko Paulius Širvys, Jonas Juškaitis, ypač lyg iš pusiau sapnų atklydusi Alfonso Nykos-Niliūno poezija, kuri veikė tarsi simfonija, iš kurios nieko nepasiskolinsi, dar išeiviai Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys.

Gera poezija man yra paslapties dvelksmas, jos įtaiga, kuri siejasi ne su šiuo pasauliu, nežinau, su kuo… Kaip sapnas, svajonė, stebuklas, burtas. Kur nedaug metaforų, bet… ir nemažai. Kas paslaptinga, netikėta, bet pasakyta muzikaliai, trumpai ir aiškiai. Gali jos nesuprasti, kaip ir muzikos, bet ji veikia. Poetas turi tikėti tuo, ką rašo, mylėti ir dirbti.

Mano eilėraščiai, kaip pasakyta Bronio Savukyno, yra neorganizuota tikrovė.

Mano eilėraščiai, kaip pasakyta Bronio Savukyno, yra neorganizuota tikrovė. Ir aš tai sąmoningai darau, nes jeigu būtų organizuota, būtų visai net man neįdomi. Būdamas savo sukurtoje stichijoje galiu atsiduoti srautui, kuris atsiranda nežinia iš kur ir neaišku, kur neša. Kai vienas sakinys ar vaizdas sako viena, o kitas – visai ką kita, bet sąskambis tarp jų yra ir jie vienas kitą pažįsta. Mano poetinis laukas nuaustas iš gamtos pastebėjimų, pojūčių, savistabos, vengiu abstraktybių.

Netauškė kaip daugelis

– Esi nemažai bendravęs su kai kuriems kultūros žmonėms legendiniu, beveik ikoniniu sovietmečio pabaigos prozininku Broniumi Radzevičiumi. Kalbamės „Būdo“ (buvusios „Liaudies kultūros“) žurnalo redakcijoje, šiame pastate jis irgi yra kiek dirbęs, nors daugiausia laiko praleido vadinamajame metodiniame kabinete Žvėryne, tad prisiminkime.

– Studijų metais esame gyvenę viename bendrabučio kambaryje, nors jis ir buvo iš pora metų aukštesnio kurso. Kartą einu gatve ir iš Tauro bendrabučio balkono mane pašaukė žmogus su mėlynu nailoniniu lietpalčiu – ogi Bronius ten bestovįs. Nulipo ir pasakė, kad ieško darbo. Prieš tai pabaigęs studijas dirbo kažkokioje mokykloje.

Tada darbe viršininko paklausiau, ar pažįstamas literatas galėtų gauti darbą kultūros srityje. Ir jį priėmė redaguoti kažkokių brošiūrų, toje įstaigoje dirbdamas jis ir gyvenimą pabaigė. Ir ten jis buvo visai kito miško paukštis, nelabai jį kas ten suprato ir žinojo, ką jis iš tikrųjų darė, kuo gyveno, ką rašė ir kaip kentėjo.

Bronius Radzevičius buvo intravertas, iš tikrųjų kenčiantis žmogus.

Buvo intravertas, iš tikrųjų kenčiantis žmogus. Esame nemažai bendravę, daug kartu važinėjome, ne kartą buvome ir mano tėviškėje (vakarais eidavome prie Nemuno, kalbėdavomės po žvaigždėtu dangumi, atsimenu, kažką įkvėptai kalbėjo apie Nietzschę, vėliau plaukėme valtimi upėmis).

Esame buvę ir jo tėviškėje Vyžuonose. Dzūkijoje jam patikdavo, esame besišypsantys ir atseit laimingi nusifotografavę ant Merkinės ir Liškiavos piliakalnių. Mus suartino, matyt, charakterių panašumas, gal įgimtas uždarumas ar tiesiog išlikęs pamatinis lietuviškumas. Be abejo, ir kritinis nusiteikimas sovietinės sistemos atžvilgiu.

Dar ir filosofinis jo mąstymo būdas – ir mane tai „vežė“, nes jis netauškė, kaip daugelis, o iš gilesnių patirties klodų kalbėjo apie tai, ką skaitė ir savaip apmąstė. Jaučiau, kad vaikystėje jis turėjo sunkių išgyvenimų, tai atsispindėjo ir jo elgsenoje, būde, bendravime. Kartais pasižiūrėdavau į jį ir su užuojauta, nes jis buvo talentingas, gražus, gabus vyras, kuris vaikystėje patyrė daug vargo ir vėliau sunkiai gyveno. Ir mokantis universitete nepastebėjau, kad jis būtų labai draugavęs su kursiokais.

Jaučiau, kad vaikystėje jis turėjo sunkių išgyvenimų, tai atsispindėjo ir jo elgsenoje, būde, bendravime.

Krikštonių kalvose kažkas paslėpta

– Esu daug kartų buvęs Tavo tėviškėje Krikštonyse, gali nesustodamas kalbėti apie savo kraštą, esi surinkęs medžiagą ne tik apie kaimą, bet ir apie visą Dainavą, parašei apie ją istorinių apybraižų, kraštotyrinio pobūdžio knygą „Dainava. Seinų kraštas. Istorija, kultūra, žmonės“ (2002). Kokie Krikštonys atrodo mitologiniu, paprotiniu, istoriniu požiūriu?

– Pirmiausia mano gimtasis kaimas siejasi su dainomis. Nuo pat vaiko lopšio girdėjau dainuojant. Dainos, dainos, dainos, visur dainos. Ką bedarytų, siuvinėtų ar kiaulę darinėtų, kas kur eitų, jotų ar važiuotų – žmonės tyliai niūniuodavo, kieme susėdę dainuodavo arba laukuose staugdavo. Ir vakaruškose – ne tik šokiai, bet ir iki išnaktų skambėdavo dainos. Iš pradžių jos vykdavo atviroje vietoje kurioje nors sodyboje. Vienur šokdavo, kitur šeimininkė vištas lesindavo, kitur vyrai susėdę gerdavo samanę ir dainuodavo.

Ką bedarytų, siuvinėtų ar kiaulę darinėtų, kas kur eitų, jotų ar važiuotų – žmonės tyliai niūniuodavo, kieme susėdę dainuodavo arba laukuose staugdavo.

Visa tik ūždavo, kažkur srūdavo ir būdavo taip linksma, taip gera! Tarsi kokioje dabarties švenčių etnografinėje sodyboje, bet ten viskas būdavo tikra. Ir muzikantų tada netrūkdavo, daug kas grojo smuikais (smuikininkai buvo geriausi ir gerbiamiausi muzikantai), taip pat armonikomis, akordeonais, tvatydavo būgnais, kokius tik nutverdavo.

Ir aš vėliau išmokau groti akordeonu, armonika, šiek tiek mėgėjiškai smuikuoju. Turiu instrumentų kolekciją, tarp jų – kitokios, nei įpratę, išvaizdos suomišką pianiną, vargonėlius, padarytus Čikagoje, visokių atmainų akordeonų (tarp jų ir vadinamąjį knopkinį) ir armonikų, bandoniją, bet su ja, įnoringa, sunku groti… O paskui prisireikė tvarkos – visus suvarė į kultūros namus, atsirado kažkam vadovaujančių kultūros biurokratų piramidė.

Man, vaikui, atrodydavo, kad Krikštonių kalvose kažkas yra paslėpta, jos tokios slėpiningos. Senieji žmonės sakydavo, kad jose vaidendavosi, degdavo auksas, ko tik ten nebūdavo. Pro jas vinguriuodama arba kiek įkypai srovendavo Margotė.

Vis galvodavau, nuo ko paėjo toks upelio pavadinimas. Nuo vandenų mirgėjimo ar ji pati tą mirgumą padaro? Teka išsiraičiusi tarp kalvų, griovių, skardžių ir tarsi nukrenta, nuplaukia į Nemuną. Ar mirgėjimai kokie žydėjimai? Margas – tai gražus, kaip audinių gražumas, kaip visokie taurūs drabužių marginiai. Manoma, kad Krikštonių kaimo dalis Mangarotas irgi yra kilęs nuo Margotės, nors anksčiau ta vietovė vadinosi Mangratai. Išeitų – margi ratai. Paskui juos sulenkino kaip Margožatą, o dar vėliau tą variantą sulietuvino kaip Mangarotą.

– O kokios kitos istorinės to ilgo gatvinio kaimo su vienkiemiais prie kelio dalys?

– Seniau Krikštonys buvo dešinėje Nemuno pusėje, o dabar – kairėje. Ten 1343 m. kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis yra pasirašęs privilegijų aktą bajorams. Kada Jurgis Radvila tose vietose gavo žemės, pastatė keltą per Nemuną, o jam aptarnauti buvo apgyvendinti žmonės, kuriuos vadino perevaznikais. Oficialiai ta vieta ir vadinosi Krikštonys. Vėliau atsirado ir Krikštonių dvaras, ir kaimas prie jo, žmonių dabar vadinama Panemunė, o XIX a. viduryje, kai dvaro žemės po reformos buvo išskirstytos, atsirado ir kalninė kaimo linija, kurioje dabar yra ir mano iš tėvų paveldėta sodyba.

Tie kaimai palei Nemuną nusitęsia apie du su puse kilometro, o 1926 m. Krikštonyse kunigo Jono Reitelaičio iniciatyva buvo pastatyta bažnyčia ir jungtinis kaimas tapo bažnytkaimiu. Dabar anoje Nemuno pusėje gyvena tik vienas žmogus, o Panemunėje yra likę daug namų, bet gyventojų juose – tik kokie trys, didesnioji žmonių dalis gyvena kalninėje kaimo linijoje ir miestelyje. Taip Krikštonių vietovardis keliavo per istoriją ir žemę.

Bobakalnis ir Diedakalnis

– Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Krikštonių pavadinimas yra kilęs nuo krikščioniško krikšto ar krikštijimo, bet juk žinoma ir senesnių, tikresnių versijų? Be to, žinau ir kitą krikštijimo reikšmę – sakoma, kad krikštijama, kai pirmą kartą ragaujamas naujojo derliaus maistas.

– Sakoma, kad Krikštonių pavadinimas negali būti krikščioniškos kilmės. Manoma, kad greičiausiai jis kilęs nuo paukščių krykštės, nes kiek tolėliau nuo mano namų, prie Nemuno, seniau buvo didelė pelkė, į kurią suskrisdavo begalė paukščių. Nuo jos ėmęs pradžią ten tekėjęs upelis Pakrykštė. Manoma, kad ir Krikštonys senaisiais istoriniais laikais galėjo rastis nuo gausaus ir garsaus paukščių krykštavimo, nuo jų krykštės.

Prie Krikštonių yra Bedugnis ežeriukas, kuriame, sakoma, yra nuskendusi bažnyčia ir girdisi skambantis jos varpas. Kiek tolėliau yra ežeras Dunojus, kurio senasis pavadinimas buvo Nedujas. Paslaptingas tas priešdėlis „ne-“ – su juo ir Nedzingė, ir Nemunas, ir daugiau vandenvardžių.

Iš mitologinių vaizdinių minėčiau dvi Krikštonių kalvas – tai šalia esantys Bobakalnis ir Diedakalnis. Manoma, kad tai buvusios senosios šventvietės, kuriose atskirai meldėsi moterys ir vyrai. Toliau nuo jų per visą kaimą nusitęsia tarsi daugybės ąžuolų eisena, kuri irgi gali būti susijusi su tomis šventvietėmis. Ir dabar kaime tebeauga daug senų ąžuolų.

Anoje kaimo pusėje nuo mano namų stūkso Krikštonių piliakalnis su gyvenviete ir pilkapynu, kurie datuojami I tūkst.–XIII a. Netoli jų teka upelė Anga (arba Žiočia), greta jos plyti pieva, kurios pavadinimas – Kraujo salos, menanti mūšio vietą.

Piliakalnį XIX a. antrojoje pusėje yra lankęs iš prūsų bajorų kilęs etnografas ir archeologas Zigmantas Gliogeris (1845–1910), kuris nuo 1871 m. ne kartą keliavo Nemunu nuo Gardino iki Kauno, yra aptikęs nemaža senų radinių ir juos aprašęs.

Tolėliau nuo piliakalnio per pievas į Nemuną teka upelis Vikšrus, turintis sūduvišką (jotvingišką) pavadinimą. Živulčiškės miške iš šaltinių alma Vuodo ir Musės upeliai. Sakoma, kad Obelų rave, netoli kurio buvo Krikštonių dvaras, yra paslėpti auksiniai sukilėlių, kurie buvo pabėgę nuo rusų armijos persekiojimo, pinigai.