Kultūra

2019.08.23 11:40

Julius Sasnauskas. Tarsi simboliškai, pirmoji saugumiečių krata įvyko rugpjūčio 23-ąją

Julius Sasnauskas, „Šiaurės Atėnai“2019.08.23 11:40

Kratos nepavadinsi švente. Labiau smurtu, plėšikų darbu. Bet tarp disidentų būdavo ir kitaip. Jei ateina kratyti (dažniausiai – anksti rytą), galėjai didžiuotis, jog nusipelnei saugumo organų dėmesio, tapai pavojingas režimui. Tau proga, kad ir apsimiegojusiam, akis į akį pamatyti savo priešą. Parodyti nemeilę jam. Būti drąsiam, net įžūliam.

Tarp disidentų kursavo instrukcijos rusų kalba, kaip elgtis tardymo ir kratos metu. Mandagumo taisyklės ten netaikomos. Saugumiečių viešnagė užtrukdavo ilgai, kartais net dvi dienas. Pamėgink išknisti kiekvieną užkaborį, peržiūrėti kokio inteligento bibliotekos lentynas. Ardydavo pianinus, sofas, bičių avilius. Pas mus sykį išnaršė vaikišką vežimėlį, priklausiusį ką tik gimusiai dukterėčiai. Žiauru, bet pianine aptiko pogrindinės katalikų „Kronikos“ pundelį, aviliuose vėl kažin ką antitarybinio, o dukterėčia miegodavo ant 45-ių pabaltiečių memorandumo. Antanas Terleckas Nemenčinės plente turėjo didelį daržą ir draudžiamą literatūrą kasdavo tarp bulvių ir burokėlių. Jei ką pamiršdavo užkasęs, greitai surasdavo kiti. Jo žmona geraširdiškai išvirdavo saugumiečiams arbatos.

Dalis kratų radinių vėliau keliaudavo į baudžiamąją bylą ir tapdavo kaltinimais. Aišku, galėdavai gintis ir sakyti, kad tai ne tavo. Tarkime, pačios bitės atsinešė. Ar kokie naktiniai nykštukai. Ekspertizės ieškodavo pirštų atspaudų. Tardytojai siūlydavo prisipažinti ir sušvelninti sau bausmę. Iš instrukcijų žinojai, jog tai nelabai gudrus masalas. Ne vieną sykį kartu su radiniais po kratos išsiveždavo ir patį jos kaltininką.

Buvo graži vasaros diena, su draugu darėme nuotraukas, jų pilnos kišenės. Kai grįžau namo, krata jau buvo įsibėgėjusi.

Būdavo ir juoko. Saugumiečiai rūko prieškambaryje, ir pro duris įlinguoja mūsų komunalinio buto kaimynė. Pirmiausia gerai intonuotas riebus keiksmažodis, o paskui paaiškinimas: „Man bobos kieme sakė, kad čia KGB, o matau gražius vyrus.“ Žodį KGB ji tardavo savaip, su h vietojg. Vyrai gražuoliai ją nedelsiant nutildė ir išstūmė į virtuvę. Arba jau visai Atgimimo išvakarėse skaičiau, kaip per kratą Nijolė Sadūnaitė pasislėpė spintoje ir ten ėmėsi plėšyti ir ryti kažkokius pavojingus popierius. Metodas, žinomas iš revoliucionierių memuarų.

Šį protokolą išsitraukiau iš senienų stalčiaus dėl to, kad tai buvo pirmoji krata. Gimnazistiškas jaudulys. Aštuoniolikmečio iniciacija. Brandos egzaminų tąsa. Ne mažiau svarbu už Pirmąją Komuniją. Buvo graži vasaros diena, su draugu darėme nuotraukas, jų pilnos kišenės. Kai grįžau namo, krata jau buvo įsibėgėjusi. Namiškiai perbalę. Kostiumuoti vyrukai taikėsi į mano kišenes, bet nesileidau. Pastebiu, kad prokuroro sankcija numato kratą bute ir ūkinėse patalpose, o juk nesu nei viena, nei kita. Turėjo gabenti mane į savo rūmus Lenino prospekte. Gavo sankciją asmens kratai. Buvo nusivylę, nes nuotraukos kišenėse vaizdavo pamaldas Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Ten su draugu patarnaudavome per mišias. Robertas buvo labai pamaldus. Paskui išėjo į kunigus. Man norėjosi būti panašiam į jį. Nešiodavausi rožančių ir daugybę medalikėlių ant kaklo. Visa tai pareigūnų nesudomino. Asmens kratos protokolas tuščias.

O kas juos sudomino ir ką išsivežė, surašyta štai čia, per vadinamąją kalkę. Pavyzdžiui: „Kanceliarinio popieriaus lapas, kuriame rašomąja mašinėle atspausdintas Kazio Bradūno eilėraštis „Sibiro kapinės“.“ Arba dar: „Skaičiavimo langeliais sąsiuvinio lapas, kuriame rankraščiu mėlynu rašalu parašytas tekstas prasideda žodžiais: „Rusai primetė mums klasių kovą…“ ir baigiasi žodžiais: „J. Avyžius, „Sodybų tuštėjimo metas“.“ Pateko ir mokyklinis rašinys tema „Sekame komunistų pavyzdžiu“. Deputato A. Vienuolio-Žukausko kalba LTSR Aukščiausiosios Tarybos posėdyje. Kiek rimtesni dalykai – akademiko Sacharovo pareiškimai. Gaila konfiskuotų Šlapelienės knygyno gal 1918 metais išleistų atvirukų su Vyčio ženklu ir užrašu: „Kas bus, kas nebus, bet lietuvis nepražus.“ Jų buvo virš šimto. Greičiausiai kas nors iš senamiesčio draugelių buvo įsisukęs į Šlapelių buto rūsį.

Pirmoji krata simboliškai vyko rugpjūčio 23-iąją.

Pirmoji krata simboliškai vyko rugpjūčio 23-iąją. Nemanau, kad tyčia pasirinkta tokia data. Tuo metu apie Molotovo–Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus Lietuvoje žinojo gal kelios dešimtys žmonių. Dar po poros metų rugpjūčio 23-iąją atsirado pirmasis viešas pareiškimas, tiesiai šviesiai minėjęs Baltijos šalių okupaciją ir pasiekęs Europos Parlamentą. Dalis tų, kurie pasirašė, buvo perkelti į kalėjimus ir lagerius. Sugrįžę nepamiršo juodojo rugpjūčio. Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Po metų – Vingio parkas ir įkvėptos poetų kalbos. Kitąmet – jau Baltijos kelias ir milijonai kardelių, kaip dabar kasdien skalambija per LRT.

Visaip būna. Karai, okupacijos, persekiojimai vieną dieną virsta tiltu į laisvę, naujo gyvenimo prielaida. Mums žinant ar nežinant to. Evangelijos užsimena apie slaptybes, kurios atėjus metui skelbiamos nuo stogų. Šiuo požiūriu su mūsų atminimo ženklais irgi labai keblu. Jeigu Petras Cvirka anąsyk nesugriuvo nuo kardelių lietaus, tai galėtų ir toliau sau stovėti vienišas ir užmirštas. Kas nori ir sugeba, ateitų prie jo pamąstyti apie tai, kad valdžia ir jėga nebūtinai triumfuoja. Visais laikais, prie visų politinių sistemų.