Kultūra

2019.08.18 16:17

Libertas Klimka. Į smagią grybautę

Libertas Klimka,etnologas2019.08.18 16:17

Vienas iš rugpjūčio mėnesio malonumų būnant gamtoje, žinoma, grybavimas. Kai kam tai ir verslas, ar pragyvenimo paspirtis. Grybiena nuo vasaros karščių nepraranda gyvybingumo; tik duok jai gausesnio lietaus, miglotų rytmečių... O ar tebegalioja tikrųjų grybautojų pastebėjimai, kad baravykai labiau dygsta mėnulio senugalyje, jeigu ryto metą tvyro rūkai? O visi kiti grybai – jaunam pasirodžius. Verta patikrinti...

Tautosakoje sakoma, kad grybai yra žemės žiedai. Mikologai, grybų tyrinėtojai, juos apibūdina kaip heterotrofinių organizmų, t.y., mintančių augalų pagamintomis organinėmis medžiagomis, grupę. Lietuvoje aptinkama apie 1300 grybų rūšių, 382 iš jų yra valgomi, o apie 120 rūšių ir labai skanūs.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje sezono derlius – apie 40-50 tūkstančių tonų; ketvirtadalis to skaičiaus – visų pažįstamų ir renkamų grybų. Tad kiekvienam grybautojui turėtų užtekti; kaip patarlėje sakoma, kiekvienas miške atranda tik jam skirtąjį grybą. Stambiausias Lietuvoje surastas baravykas svėrė bemaž 3 kg!

Grybingiausi mūsų miškai – tai Labanoro, Pabradės, Kazlų Rūdos, Žalioji ir Šimonių, Gudų ir Rūdininkų girios. Geriausi grybynai – sausuose ar vidutinio drėgnumo spygliuočių su beržų priemaiša miškuose. Tiesa, grybai „pramečiuoja“; tik kas 7-10 metai būna jais labai derlingi.

Grybas – lietuviško stalo gardėsis, prieskonis daugeliui valgių! Štai ką apie būrų moterų grybavimą parašė Kristijonas Donelaitis:

Plempių, rudmėsių, storkočių bei baravykų,
Jautakių ir baltikių, grūzdų irgi bobausių
Bėgdamos į gires jos sau taip daug prisirovė,
Kad jau kelios jų su grybais į Karaliaučių
Kupčiams išparduot ir ką nusipirkt nukeliavo;
O kas liko dar, zopostui sau pakavojo.
...
Žinot juk, kaip grybas, kad jį moki paprovyt,
Viralus ir avižų kruopas užgardina šauniai.



Tikras grybautojas savaitgaliais keliasi kuo anksčiausiai, dar su tamsa, kad pirmajam grybingą mišką pasiekus. Ar tik dėl naudos? Oi, ne; juokais pasakyčiau, kad grybavimas –tikras nacionalinis sportas. Susijęs su krepšiais, bet ne krepšinis...

O jeigu rimtai, tatai yra lietuviškos pasaulėjautos dalykas. Grybai, uogos, riešutai – tik pretekstas pabūti miške. Kas geriau kaip Antanas Baranauskas išreiškė lietuvio sielos virpulius gamtoje. Anot poeto: „Ar aš miške stoviu, ar danguj, ar rojuj...“ Tūkstantmečiais miškas globė lietuvį, saugojo nuo priešų, maitino badmečiais, teikė medieną statyboms...

Mūsų mitologija taip pat ryškiai atspindi lietuvių meilę ir pagarbą gamtai. Miško dievybė senojoje religijoje – Giraitis; jis pasireiškia miško garsais, glostančiais ir raminančiais. Kitokie yra tautų, atėjusių į miškingas žemes iš stepių platybių, mitiniai įvaizdžiai. Tos būtybės gąsdina žmones miške, paklaidina juos ten. Mat jį sukūrusiam etnosui miškas buvo svetima ir nejauki aplinka. Štai kuo įdomi mitologija – joje atsispindi net tautos nueitasis kelias, jo etnogenezė.

Lietuviui miškas visados buvo antrieji namai, priebėga pavojų, nelaimių metu. Nuo karų su kryžiuočiais laikų iki 20-ojo amžiaus rezistencijos kovų... Iš čia ir toji trauka nors retsykiais pabūti miške, paupyje, paežerėje – įkvėpti medžių, samanų, uogienojų kvapo, pasiklausyti vėjo šnaresio medžių viršūnėse – atsigauna ir kūnas, ir siela... Kitų tautų žmonės nelabai supranta tokią lietuvių aistrą grybauti, uogauti, riešutauti, žvejoti.

Nacionalinio charakterio, tautos psichologijos tyrinėtojai tame įžvelgia net baltiškosios religijos liekanas, giliai įsišaknijusias pasąmonėje. Neabejotinai tai yra tautos istorinės atminties dalykai. Nuo neatmenamų laikų gyvename savo žemėje, tarp savo miškų, upelių ir ežerų – viskas sava, prigimta. Tik kad kartais tas nuosavybės jausmas pernelyg neišbujotų, neišvirstų į godulį... Lietuvos gamta – visos tautos didžiausias turtas.