„Čia buvo Saša“ – tai režisieriaus Ernesto Jankausko pirmasis ilgametražis vaidybinis filmas, kuriame jis kalba jautriomis socialinėmis temomis. Kaip pasikeičia poros gyvenimas, jiems nusprendus įsivaikinti, per klaidą gavus ne tą vaiką, kurio norėjo? Šią istoriją nuo penktadienio galima išvysti Lietuvos kino teatruose.
Debiutinio ilgametražio režisieriaus E. Jankausko filmo „Čia buvo Saša“ pasaulinė premjera įvyko Taline, Baltijos šalių kino festivalyje, nacionalinė premjera prieš porą dienų įvyko „Kine po žvaigždėmis“, o nuo penktadienio filmas pradedamas rodyti beveik dešimtyje Lietuvos miestų.
Tai antrasis E. Jankausko filmas, režisierius kine debiutavo prieš penkerius metus trumpametražiu filmu „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, jame taip pat buvo pasakojama istorija apie paliktą vaiką. Režisierius ir šiame filme tęsia bendradarbiavimą su dramaturge, scenarijaus autore Birute Kapustinskaite, ir šio filmo centrinė figūra – vaiko istorija.
Filmas pasakoja apie porą, negalinčią turėti vaikų, kurie nusprendžia įsivaikinti mergaitę, tačiau jiems atvykus į globos namus per klaidą pasiūlomas berniukas Saša.
„Konkrečios istorijos nėra, bet mes su daug įtėvių, vaikų, psichologų kalbėjome, bet nėra nė viena iš tų istorijų pagrindas, bet tai patvirtinta specialistų“, – pasakoja aktorė Gabija Siurbytė.
Filme vaidina G. Siurbytė, Valentinas Novopolskis, Markas Eimontas. Sašą suvaidinęs tada vienuolikmetis Markas Eimontas sako, kad tai ne pirmas jo susitikimas su režisieriumi E. Jankausku, prieš tai jis filmavosi jo reklamoje.
„Buvau pamatęs žaislų reklamą, kai buvau mažas, paprašiau mamos, nes norėjau vaidinti. Ji užrašė mane į aktorių agentūrą, o mano pati pirmoji reklama buvo, „Maximos“ reklama, ją su Ernestu darėme. Jis mane žinojo, mane pasirinko. Buvo bandymai ir aš jam labiausiai patikau“, – pasakoja aktorius M. Eimontas.
Filmo kūrėjai sako norėję ne tik sukurti filmą, bet ir atkreipti žmonių dėmesį į įvaikinimo problemą, siekia, kad šia tema būtų daugiau diskutuojama. Todėl vieną iš būdų jie pasirinko – sukurti vienoje Vilniaus gatvėje piešinį, o nuo penktadienio, kai filmas pradedamas rodyti šalies kino teatruose, nuo kiekvieno parduoto bilieto po eurą skirs Lietuvos globėjų ir įvaikintojų asociacijai.
