Marmuro kolonos, bokštai ir bokšteliai, Rytų šventoves primenantys stogai – tokį architektūros palikimą paveldės Rumunijos miestai ir kaimai. Įmantrių gyvenamųjų namų, panašių į pilis, prisistatė turtingi romai. Tūkstančiai tokių namų išdygo Rumunijos provincijoje, ne itin derėdami prie dulkinų laukų ar skurdžių miestelių.
Turtingas – tai svarbiausia pabrėžti. Dešimto dešimtmečio pradžioje tokios architektūros pastatus ėmė statytis praturtėjusi romų bendruomenė – kas sėkmingai pardavinėjo metalo laužą, kas ėmėsi kitokio verslo, kitų pajamų šaltiniai migloti.
Pastatas turėjo būti bent kelių aukštų, o patys išradingiausi šeimininkai papuošė juos dolerio simboliais ar prabangių automobilių logotipais. Toks buvo dešimtojo dešimtmečio kartos romų idealas.
Romų bendruomenės atstovas Costica Stancu sako – tikrai nežinia, ar dabartiniai vaikai, kai užaugs, žavėsis tokiais pastatais. Tikėtina, kad ateities kartos norės pinigus investuoti kitaip.
Tokius projektus kuriantys Rumunijos architektai sutinka: iš jų šaipomasi kaip iš visiško kičo, bet negalima atmesti. Juose atsispindi ir šalies, ir architektūros istorija. Įvairiuose Rumunijos regionuose romų statybos stiliai skiriasi. Pavyzdžiui, šalies centrinėje dalyje namų statytojus įkvėpė katalikų bažnyčių architektūra. Rytuose ir pietuose kartojami turtingų ūkininkų ar net aristokratų dvarų motyvai. Stogai daug kur primena Azijos šventyklų, bet visus statinius jungia viena – tikslas pabrėžti prestižą ir sėkmę. Yra ir kurioziškų atvejų – vienas turtingas romų bendruomenės narys pasistatė namą, kaip du vandens lašai panašų į teismo rūmus, kuriuose buvo nuteistas kalėti už sukčiavimą.
C. Stancu teigimu, romai klajoja po visą Rumuniją, pamato gražų pastatą ir tuomet užsigeidžia tokio paties: „Iš pradžių jie statė pilis su bokšteliais, vėliau šiuos pakeitė modernūs stogai. Kai kurie turtuoliai nugriovė vienus namus ir pasistatė kitus, nes jiems itin patiko kuriame nors mieste matyta architektūra.“
Žlugus Nicolae Ceausescu režimui, romai galėjo pabrėžti, kas esą, nes dauguma atgavo turtą. Romai laikosi tradicijos – per krikštynas ar vestuves dovanoti aukso monetą. Moterys iš jų gaminosi kaklo papuošalus, bet valdžia konfiskavo, kas buvo sukaupta kelių romų kartų. Režimo žlugimas leido pinigus atgauti, ne viena šeima finansus panaudojo būstui statyti.
Bent 10 proc. Rumunijos gyventojų sudarantys romai dažnai – neturtingi. O kai kurie, pasistatę prabangius namus, gyvena viename ar dviejuose šių kambariuose – marmuru ir auksu puoštų salių prireikia tik per didžiąsias šventes.
Ilgainiui kai kurie namai visiškai ištuštėja – juos brangu išlaikyti. Tik padirbėję Bukarešte ar užsienyje, romai grįžta pasidžiaugti savo rūmais, jau tapusiais turistine Rumunijos įžymybe.
Plačiau – laidos įraše nuo 15 min.
