Kultūra

2019.08.19 11:16

Marius Burokas: pakeleivingos formos (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.08.19 11:16

Šiandien pristatysiu dvi knygas, kurios peržengia, o ir praplečia žanrų ribas ir yra gana sunkiai suklasifikuojamos. Ir, žinoma, šiek tiek nepatogios tiek kritikui, tiek literatūros tyrinėtojui – ir tuo, tikiuosi, įdomios. Viena iš jų – pirmoji vizualiosios lietuvių poezijos antologija, o antroji – labai trumpų apsakymų ciklas.

Vidas Morkūnas, Pakeleivingų stotys

Pradėsiu nuo prozos. Prozininkas, poetas ir vertėjas Vidas Morkūnas nėra iš tų autorių, kurie nuolat mirga spaudoje, dažnai matomi viešai ir kasmet leidžia knygas. Jis – trijų prozos knygų ir vieno poezijos rinkinio autorius. Rašo trumpus, kiek makabriškus, truputį fantasmagoriškus, o kartu labai realistiškus, buities ir aplinkos detalių kupinus apsakymus. Žodžio „novelė“ šioje apžvalgoje vengsiu, nes jo savo interviu „Bernardinams“ vengia ir pats autorius: „termino „novelė“ kažkaip išvis nevartoju, tad, jei galima, kalbėsiu apie apsakymus“.

Vido Morkūno apsakymų rinkinys „Reportažas iš kiaušinio“ (išleistas 2012 Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos) buvo išrinktas į Kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. 2010 m. rašytojas įvertintas Antano Vaičiulaičio literatūros premija. 2014 m. Vidui Morkūnui įteikta Jurgio Kunčino premija.

Aš kalbėsiu apie naujausią Vido Morkūno apsakymų knygą „Pakeleivingų stotys“, kurią išleido leidykla „Odilė“. Šios knygos tekstai – minimalistiniai, taupia ir tikslia, bet vaizdinga kalba parašyti apsakymai, kuriuose svarbus kiekvienas žodis ir kiekviena detalė.

Kritikė Virginija Cibarauskė pavadino juos „noktiurnais“ – gana tikslus apibūdinimas, nes Morkūno tekstuose puikiai dera tam tikras lietuvių prozos tradicijos lyrizmas, stiliaus preciziškumas su niūriomis, kraupiomis ar tiesiog tamsiomis ir buitiškomis temomis.

Knygos apsakymai atrodo it autentiškų, įdomių ir keistų nutikimų kolekcija, autoriaus nusiklausyta per ilgus metus. Nesvarbu kur: viešajame transporte, giminių susitikime, miestelio krautuvėje, iš sugėrovo ar išgirsta iš seniai matyto klasės draugo.

Galbūt taip ir yra, juolab kad pats autorius paklaustas teigia, jog beveik visos „Pakeleivingų stočių“ istorijos yra tikros. Žinoma, galima tikėti, galima ne – tai autoriaus žaidimas, jo požiūris arba jo noras išlaikyti tam tikrą paslapties šydą ir intrigą.

„Pakeleivingų stočių“ apsakymai kartais primena beletrizuotą kriminalinę kroniką ir beveik visuose juose kalbama apie tuos žmones, kurie paprastai į mūsų prozą nepatenka (ar jau nebepatenka), – žmones, gyvenančius visuomenės „paraštėse“, atstumtuosius, išklydusius iš kelio, suklupusius, našlaičius, neįgaliuosius, valkatas ir elgetas.

Tačiau tai nėra angažuota socialinė proza, autorius nebaksnoja į visuomenės žaizdas, nerašo taip, kad sujaudintų ar šokiruotų sotų miesčionį skaitytoją, nesivaiko sensacingumo ir nesimėgauja smurto, skurdo ar apleisties detalėmis. Vidas Morkūnas yra tarsi fotografas, o „Pakeleivingų stotys“ – savotiškas fotoalbumas žodžiais. Viskas fiksuojama tiksliai, preciziškai, bet sąmoningai vengiama daryti išvadas, apibendrinti, moralizuoti ar mokyti. Autorius pasitiki paties žodžiu tapomo ar užfiksuojamo vaizdo, istorijos jėga, o išvadas pasidaryti palieka patiems skaitytojams.

Geriausiai šį knygos aspektą apibendrina eseistas ir literatūros kritikas Ramūnas Čičelis: „V. Morkūno knyga (...) gali būti suprantama ir kaip tokių tekstų rinkinys, kuriuo formuluojamos daugelio šimtmečių Vakarų civilizacijos filosofinės problemos: kiek žmogus yra ir gali būti vienišas, svetimas, nesuprastas, atstumtas ir pasmerktas?“

Dauguma „Pakeleivingų stočių“ istorijų tikrai žiaurios ir net makabriškos. Pats autorius interviu „Bernardinams“ teigia: „(...) nesuprantu, nepriimu meno, kuris bando nuslėpti irimą, žiaurumą, mirtį, kad tik neišgąsdintų suvokėjo, nesugadintų jam nuotaikos. Mano galva, menas kaip tik turi versti žmogų matyti viską – ir tai, kas gražu, ir tai, kas šlykštu, liūdna, tragiška, nes be vieno nėra kito. Todėl man nelabai patinka sąvoka „bjaurumo estetika“ – aš tik aprašau tai, kas egzistuoja, norime to ar nenorime. Ir, beje, aprašau, prislopindamas „spalvas“.“

Tačiau žiauriausi knygos tekstai – pasakojantys apie beprasmiškas, nepastebimas mirtis ir tuščiai nugyventus gyvenimus. Žiauriausi savo tikrumu – mes visi žinome, kad mirsime ir tai bus svarbiausias mūsų gyvenimo įvykis, kurio kiti net nepastebės... „Gulėjo dabar juodoje kirpyklos tyloje, pastatęs vienkartinių batų nosis, dar vienišesnis nei mirties akimirką, net artimųjų vėlių nepalankytas ir nepaguostas. Pamesto daikto, ir to žmogus pasigenda, o Stanislovo M. nepasigedo niekas.“ (p. 29)

Bet ne viskas šioje knygoje taip realistiška – esama nemažai apsakymų, kur autorius priartėja prie gotikinio, siaubo žanro, permaišo tikrovę su beveik tautosakiniais vėlių, vaidenimosi, išpranašautos mirties motyvais. Ta siaubo estetika taip pat perteikiama santūriai, viena kita detale, dažniausiai apsakymo kulminacijoje: „Jau eidamas atgal nejučia grįžtelėjo ir per petį pažvelgė į tamsoje šmėkšančias kapines.

– Na va, nieko neatsitiko, – sumurmėjo į ūsą.

Nežinojo, kad atsitiko.“ (p. 78)

Čia išryškėja ir dažnas Morkūno tekstų motyvas – blogio arba gyvenimą pakeičiančio, kitų gyvenimus sugriaunančio įvykio banalumas, paprastumas. Mažytis judesys, poelgis ar žodis, po kurio jau nieko nebebus taip, kaip buvo...

Morkūno tekstuose esama ir tam tikro absurdiškumo, ironijos ir tamsoko humoro. Neretas apsakymas tiek savo trumpumu, tiek trūkinėjančiais ar iškreiptais logikos ryšiais primena Daniilo Charmso, amerikiečių Charleso Simico ir Russello Edsono poeziją proza.

Savotiška ir knygos struktūra – turinyje veikėjai tarsi sugrupuoti į paslaptingas kategorijas: „ankstybieji“, „bevardžiai“, „degto molio“ ir panašiai. Kodėl taip, ką reiškia šios metaforos – dar viena autoriaus skaitytojams užmenama mįslė.

Raidžių paveikslai. Vizualioji poezija lietuvių kalba

Daugumai žmonių poezija – tai rimuotas eilėraštis, kiek mažesnei skaitytojų grupei – tai ir verlibras, dar mažesnei – poezija proza, o turbūt pačiai mažiausiai, žinovams ir gurmanams – tai dar ir vizualioji poezija. Žinoma, toks skirstymas primestas ir labai sąlyginis, galbūt kaip tik vizualioji poezija akivaizdžiausiai parodo metaforos, formos, koncentruoto žodžio galią.

Tad kas iš tikrųjų ta vizualioji poezija? Į tai turbūt geriausiai atsakytų vienas jos žinovų, kūrėjų ir antologijos „Raidžių paveikslai. Vizualioji poezija lietuvių kalba“, išleistos Všį „Nerutina“, sudarytojų Benediktas Januševičius. Tad jį ir cituoju: „Figūriniai eilėraščiai, formų, įmantrioji, konkrečioji, vizualioji poezija – tai terminai, skirti dailės elementais praturtintai poezijai (...) visi jie apibūdina eilėraščius, kuriuos galima ne tik skaityti, bet ir apžiūrėti. Galima pasakyti sudėtingiau: vizuali poezija – tai verbalinis tekstas, kuriam naują, papildomą dimensiją suteikia literatūrai nebūdinga vizuali aranžuotė. Arba paprasčiau – tai eilėraščiai, apsimetę piešiniais“.

Ši ilga citata buvo reikalinga, nes vizualioji poezija Lietuvoje yra nustumta į paraštes, jos kūrėjų nėra daug, nors istorija Lietuvoje skaičiuojama nuo 17 amžiaus (tuomet ji kurta lotynų kalba), lietuvių kalba ji imta kurti tik 20 amžiaus antroje pusėje. Bet apie visa tai galima pasiskaityti puikiame B. Januševičiaus įvade.

Iš viso antologijoje – aštuoniolika autorių: kai kurie vardai šiame kontekste – netikėti, kiti – gerai žinomi. Antologiją pradeda menkai Lietuvoje žinomo, pirmąjį rinkinį išleidusio 1969 metais poeto išeivio Rimo Vėžio eilėraščiai – tai ironiška grafinė poezija, šiek tiek primenanti keturvėjininkus, šiek tiek JAV imažistus. Jo ir, turbūt, Leonardo Gutausko, Eduardo Mieželaičio, Alio Balbieriaus, Antano Jonyno, Vlado Braziūno tekstai būtų paprasčiausias vizualiosios poezijos lygmuo. Šie autoriai su forma eksperimentuoja gana kukliai, galima sakyti, renesansiškai ar barokiškai – suteikdami eilėraščiams namų, medžių, laivų, geometrinių figūrų formą, nors pats į formas įspraustas tekstas išlieka gana tradicinis, būdingas minėtųjų autorių poetikai.

Kiek įdomesni čia gal E. Mieželaitis, sukūręs ir keletą tikrai eksperimentinių, abstrakčių, žodžio ir raidės vaizdo lygmenyje žaidžiančių tekstų, ir A. Balbierius – į formą pažvelgęs tiesmukiausiai, bet paveikiai: eilėraštis kriaušės formos – ir tekstas apie kriaušę, eilėraštis taurės formos – tekste irgi kalbama apie taurę (dailiausias visgi – paukščio formos eilėraštis).

Tačiau didžiąją knygos dalį užima gerokai įdomesni eksperimentai. Dauguma jų surinkta iš pirmojo šio amžiaus dešimtmečio. Pasak Januševičiaus, 2003–2007 m. išėjo daugiausia ryškių eksperimentinės poezijos knygų. Pavyzdžiui, iš vienos iš jų paimtos Gyčio Norvilo piešinių, grafikos ir raidžių dermės, kūriniai, kuriuos pats autorius dažnai vadina paišais. Jie atrodo lyg tyčia neišbaigti, dar kuriami, juose derinama dadaistinė žaismė su „vaikiška“ piešimo ir pasaulio matymo stilistika ir daugiaprasmiais, pretenzingais pavadinimais – tokie eksperimentai artimesni praėjusio amžiaus antrajam ir trečiajam dešimtmečiams. Prie panašių priskirčiau ir porą Vilmos Fioklos Kiurė kūrinių.

Šiai grupei priklausytų ir žaismingesni, ironiški, autoironiški Manto Gimžausko tekstai – savotiškas literatūrinis-grafinis regis: spalvingi, besikartojantys, džiugūs dalykai, atveriantys žaidimo spalva, raide ir žodžiu malonumą.

Dar tolimesnis (ir artimesnis menui) žingsnis – B. Januševičiaus eilėraščiai-daiktai: kalendoriaus lapelis, pašto ženklas, vizitinė kortelė, popierinis rublis tampa keleto poezijos eilučių talpyklomis, poezija šriftu ir kitomis priemonėmis tiksliai ir išmoningai įkomponuojama į daiktą, kuris tampa ir jos rėmeliu, o kartu įgyja naują, ne utilitarinę reikšmę.

Knygą užbaigiančius Mindaugo Švėgždos kūrinius jau laikyčiau labiau menu nei poezija – raidės ir eilutės juose labiau išryškina patį vaizdą, tampa būtinu jo grafiniu elementu. Tiek būtinu, kad beveik nebesvarbu, kas ten parašyta.

Į gryniausias abstrakcijas pretenduojančių, konkrečiajai poezijai priskirtinų kūrinių antologijoje nėra daug – tai Donaldo Apanavičiaus kūriniai iš jo knygos „Gramatika“, išleistos 1999 m., ir vienas Sigito Gedos eilėraštis „Vienatvės piešinys per Jonines“.

Į tam tikrą pogrupį išskirčiau kitus du autorius – Tomą S. Butkų ir Žygimantą Kudirką. Tomas S. Butkus – vienas iš produktyviausių savilaidos knygų kūrėjų ir eksperimentatorių, dažnai į vieną sulydantis piešinius, tekstą ir žaidimą šriftu. Į antologiją atrinktuose jo tekstuose vienodai svarbus tiek pats teksto turinys, tiek forma. Žinoma, formos eksperimentai gerokai radikalesni ir vizualiai išraiškingesni nei šios apžvalgos pradžioje minėtųjų autorių, jie primena palimpsestą, iš liepsnos ištrauktus rankraščius, išryškintus slaptus rašmenis; eilėraštis T. S. Butkui – tai, kas išryškėja, sutirštėja lape ar kitoje medžiagoje, tai, ką tokiu pat metodu galima ir paslėpti – ištrinti, užtušuoti, užpiešti, užrašyti ant viršaus. Butkaus tekstai ir egzistuoja tokioje paslėpties–atverties įtampoje.

Kitaip į tekstą žiūri Žygimantas Kudirka: jo žaismė – tai ekrano teksto žaismė, perkelta į popierių. Ne tik ekrano – dizaino, reklamos. Tiek vaizdas, tiek tekstai yra tam tikri reklamos ir dizaino kalbos pastišai, vartojimo kultūros ironizavimas pasitelkiant tos kultūros sugeneruotas priemones.

Na, ir paskutinis paminėtinas dalykas – knygą leido VšĮ „Nerutina“, arba „NoRoutine Books“, jos dailininkas ir vienas iš sudarytojų – Gytis Skudžinskas. Knyga atrodo įdomiai ir nepriekaištingai, tik gaila, kad radijo apžvalgoje vizualiosios knygos pusės neperteiksi niekaip, tad klausytojams, taip pat ir skaitytojams belieka tą knygą įsigyti ar bent pavartyti bibliotekoje. Ji to verta.

O aš tikiuosi, kad su nedrąsiai ir pamažu atgimstančia rankų darbo knygų leidyba, samizdatu ir čiabukų (Tomo S. Butkaus sugalvotas terminas vadinamiesiems chapbooks – mažo tiražo originalioms, dažniausiai poezijos brošiūroms ir bukletams – apibūdinti) leidyba atgims ir eksperimentinė poezijos dvasia – pasirodys daugiau vizualiosios, eksperimentinės poezijos kūrinių, vaizdo, garso eilėraščių. Tiesa, dauguma tokių eksperimentų tikriausiai bus skirti ne popieriui, o įvairioms kitoms medijoms, bet argi tai blogai?