Kultūra

2019.08.12 16:54

8 ½ portreto: režisierius Hercas Frankas, tyrinėjęs gyvenimo tragizmą ir kriminalinę jo pusę

LRT.lt2019.08.12 16:54

Rugpjūčio 23 dieną Lietuvos kino teatruose Studio Nominum pristatys naujausią režisierių Audriaus Stonio bei Kristines Briedes filmą „Laiko tiltai”, pasakojantį apie Baltijos šalių dokumentalistų kūrybą. Vienas iš aštuonių filmo herojų – latvių režisierius Hercas Frankas, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Mes filmuojame žemę, bet visada prisimename, kad virš mūsų yra dangus.“ – sakė latvių režisierius Hercas Frankas.

Hercas Frankas yra dokumentinio kino režisierius, scenaristas bei fotografas. Maskvoje baigęs teisės studijas, kurį laiką dirbo žurnalistu, laikraščių redaktoriumi. 1959 metais pradėjo dirbti Rygos kino studijoje. Hercas Frankas laikomas vienu žymiausių poetinės dokumentikos kūrėjų, pasižymėjęs unikaliu gebėjimu pajausti ir užfiksuoti žmonių psichologiją. Jo filmai – tai filosofiniai kūriniai, nagrinėjantis žmogaus sielą, analizuojantis ryšį tarp individo ir jo aplinkos.

Režisierius tyrinėja tokias temas kaip žmonijos likimas, gyvenimo tragizmas, o kartais – ir kriminalinė jo pusė. Tačiau svarbiausiomis temomis visuomet išlieka viltis ir gerumas, kaip pamatinės žmonijos vertybės. „Aš nenufilmavau nieko išskirtinio. Visi mano filmai yra apie gyvenimą, meilę ir mirtį.“ – teigė režisierius.

Dažnai jo veikėjais tampa itin sudėtingos asmenybės – žudikai, nusikaltėliai. Pavyzdžiui, 1987 metais sukurto filmo „Paskutinis nuosprendis“ („Augstaka tiesa“, 1987) pagrindinis veikėjas – žudikas, nuteistas iki gyvos galvos už dviejų žmonių nužudymą. Hercas Frankas nuvyko į šio žmogaus vienutę, kur jie kalbėjosi apie gyvenimą. Tai buvo itin atviri, gilūs pokalbiai ir netgi prisipažinimas, negrįžtamai pakeitęs pašnekovo gyvenimą.

8 1/2 portreto: Herz Frank from Studio Nominum on Vimeo.

Dar vieni iš Herco Franko veikėjų – motina ir sūnus, kurie, nematydami vilties Sovietų Sąjungoje, nusprendė iš jos ištrūkti užgrobdami lėktuvą (filmas „Kartą gyveno septyni Simeonai“ („Reiz dzivoja septini Simeoni“, 1989). Tad galėtų atrodyti, jog režisieriaus filmografijoje dominuoja mirties tema, tačiau Hercas Frankas atranda balansą. Jo filmai taip pat aistringai kalba apie gyvenimą, kaip pavyzdžiui „Dainų daina“ (Song of Songs, 1989), jautriai užfiksavęs žmogaus gimimo stebuklą, arba „Dešimčia minučių vyresnis“ („Par desmit minutem vecaks“, 1978), atvėręs duris į tyrą vaiko sielą.

„Dešimčia minučių vyresnis“ – neabejotinai garsiausias šio režisieriaus kūrinys, o taip pat vienas iš žinomiausių poetinės dokumentikos filmų pasaulyje. Dešimt minučių trunkančiame filme, stambiu planu fiksuojami vaikai, kurie stebi lėlių teatro pasirodymą. Jų veiduose nuolat keičiasi emocijos – nuo baimės iki ramybės, nuo liūdesio iki džiaugsmo. Juostoje užfiksuotas kiekvienas mažiausias veido raumens judesys, išraiškos ir nuotaikos pokytis. Stebėdami juodai baltą, begarsį vaizdą, matome kaip giliai vaikus paliečia tai, ką jie mato. Jų veidai tampa jų sielos veidrodžiais.

„Pradžioje, niekas filmo nesuprato. Komiteto pirmininkas vis klausė – bet kur yra tekstas? Kodėl nėra teksto?“ – pasirodžius filmui tokių reakcijų sulaukė Hercas Frankas. Tačiau vėliau, šis filmas tapo išskirtiniu kino reiškiniu – garsiausi Europos bei JAV autorinio kino režisieriai, kaip Werner Herzog, Jim Jarmusch, Wim Wenders, Spike Lee, Claire Denis, Jean-Luc Godard, Bernardo Bertolucci, 2002 metais sukūrė savo trumpus filmus. Tai buvo interpretacijos, dedikuotos Herco Franko filmui „Dešimčia minučių vyresnis“. Kaip dviejų dalių trumpų filmų programa, pavadinta „Trimitas“ („The Trumpet“, 2002) ir „Violončelė“ („The Cello“, 2002), šie kūriniai buvo pristatyti Kanų ir Venecijos kino festivaliuose.

Hercas Frankas, ko gero, yra vienintelis dokumentikos režisierius pasaulyje, kuris atvėrė savo širdį žiūrovams – tiesiogine to žodžio prasme. Savo operatoriaus jis paprašė nufilmuoti jam daromą širdies operaciją. Ši medžiaga įėjo į jo asmeniškiausią filmą „Flashback“ (2001), kuriame jis pasakoja apie savo gyvenimo istoriją per savo paties filmus.

Režisierius pats save įvardino kaip autorinio kino kūrėją. Jis visuomet pats kūrė savo filmų scenarijus bei visą idėjinį pagrindą: „Man neįdomu, jei iš anksto gali žinoti, kokia bus filmo pabaiga – veikėjas tiesiog galėtų pasakyti savo jau sugalvotas mintis. Man filmas prasideda tuomet, kai matai, jog kažkas gimsta tau prieš akis, filmuojant, kuomet gali jausti, kad veikėjas abejoja, kad jis yra gyvas! Jei iš anksto žinai filmo pradžią ir pabaigą, tuomet nėra jokios prasmės jo daryti... Filmas apie žmogų visuomet yra filmas apie jo sielos gyvenimą.“

Hercas Frankas taip pat yra prisidėjęs prie dokumentinio kino teorijos kūrimo bei parašęs knygą „Ptolemajo žemėlapis“ (1975), kuri nagrinėja dokumentinį kiną kaip meną. Jo tekstai buvo išspausdinti daugiau nei 160 leidinių visame pasaulyje – knygose, žurnaluose, laikraščiuose, pavyzdžiui „Sovietų kino meno istorija“ (1980) ir „Kino enciklopedija“ (1986).

Audriaus Stonio bei Kristines Briedes filmasLaiko tiltai“ – bendras Baltijos šalių projektas, kurį prodiusavo Arūnas Matelis, Algimantė Matelienė („Studio Nominum“, Lietuva), Uldis Cekulis („VFS Films“, Latvija) ir Riho Vastrik („Vesilind“, Estija) bei parėmė Lietuvos kino centras, Latvijos nacionalinis kino centras, Estijos kino institutas, prestižiniai Europos kino fondai „Eurimage“ ir „Media“, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Latvijos ir Estijos nacionalinės televizijos.