Kultūra

2019.08.17 19:11

Andrius Sniadeckis. Didysis atradimas Trakuose

„Šiaurės Atėnai“2019.08.17 19:11

Andrius Sniadeckis (1768–1838) – žymus lietuvių chemikas, gydytojas, ilgametis Vilniaus universiteto Chemijos katedros vedėjas ir profesorius; redaktorius, publicistas. Buvo vienas iš Vilniuje įkurtos liberalių nuostatų inteligentų draugijos – šubravcų (nenaudėlių) – steigėjų ir jos organo – satyrinio savaitraščio „Gatvės žinios“, ėjusio nuo 1816 iki 1822 metų – autorių. Sniadeckio satyros ne kartą buvo leidžiamos atskiromis knygomis. „Šiaurės Atėnai“ publikuoja XXIX skyriaus vertimą iš 1908 metais išleistos Sniadeckio „Satyrinių raštų“ 2 dalies.

Ak, koks nuostabus ir nesuprantamas tas pasaulis, mylimas skaitytojau! Visi išminčių tiesos paieškos impulsai yra niekas. Pats mokslas yra niekas. O tariama išmintis dažnai yra kvailystė. Nenoriu aš to primesti niekam, palaikau mokytus žmones; esu už visus tuos, kuriuos pasaulis išmintingais ar mokytais vadina; apskritai ir už tuos, kurie patys taip pasivadino. Ar man gaila, tegul turi sau tą protą!

Bet žinau, kaip žmonės klaidingai galvoja ir dažnai blykšta; dažnai šešėlį laiko už daiktą, gėdą už tiesą. Reikia lakios vaizduotės, kad tai suprastum, dar lakesnės, kad atpažintumei tai žmonėse. Būna taip, kad brandžiausias ir pagrįsčiausias mokslas slepiasi po nežinomybės ar paprastumo skraiste. Taip, kaip tu, skaitytojau, žinai, jog įprasta slėpti tikrus nuopelnus; taip, kaip žinai, kad išpūsta kvailystė atsiduoda susireikšminimo ir mokslo gėda. Tiesą sakant, nedidelė vertė to, kas pats pučiasi ar pats giriasi. Dideles dorybes ar didelius talentus reikia atrasti taip kaip graikiškas minas.

Bet kaip juos iškasti? Jeigu tie lobiai ar paženklintos jų gyslos yra užburti ir paslėpti po nesuskaičiuojamais perlais?! Iškart pripuolama ir žemai lankstomasi ten, kur jaučiamas sidabriukas ar auksiukas; suprask gi: turi žmogus sielą, bet kaip atrasti nuopelnus ar talentą? Reikia tam didžiam žmogui sugebėjimų ir reikia geros vaizduotės, kad parodytų, ką sugeba. Reikia jam taip pat ir neeilinio talento, kad sugebėtų iškart atspėti, kas gi ten slepiasi. Ir atpažinti iš išraiškos genijų, taip, kaip atpažįstame iš kevalo riešutą ar vyno rūšį iš butelio.

Taigi, aš dabar nustačiau, kad mano kolega, gatvės klajūnas, turi tam aukšto lygio talentą. Jis aptiko didelį žmogų, kuris buvo pasislėpęs, rado neišsenkantį brangiausių žinių šaltinį; ir nė kiek nepavydėdamas jomis pasidalino su manimi. Aš, skaitytojau, neturiu ko nuo tavęs slėpti, todėl saugokis.

Neseniai turėjo tas neeilinis žmogus reikalą Trakuose, kur dažnai priprato važinėti, ir jam ypač pasisekė, kad jis susipažino su tikru karaimu, žmogumi, kaip paaiškėjo, labai paprastu, tikriausiai tokiu, iš kurių rugpjūtį perkame agurkus.

Neseniai turėjo tas neeilinis žmogus* reikalą Trakuose, kur dažnai priprato važinėti, ir jam ypač pasisekė, kad jis susipažino su tikru karaimu, žmogumi, kaip paaiškėjo, labai paprastu, tikriausiai tokiu, iš kurių rugpjūtį perkame agurkus. Betgi mano kolega ne veltui galvą turi, iškart pastebėjo iš Mozės sūnaus kalbos, kad tai žmogus mokytas, nes kažką nemūsiškai kalbėjo, ir, labai gerai apmąstydamas, viską dėjosi į galvą.

Pamažu… pamažu… vyniodamas siūlą iš kamuolio, jis sužinojo, kad mūsų karaimas yra mokslininkas alchemikas, astrologas ir neeilinis juodasis magas. Jis viską išsiaiškino, net ir tai, kad tas karaimas išpažįsta Paracelsą; jeigu kas netiki, tegul jį karčioji sudegina arba, kaip kiti studentai prisiekia, tegul jį valstiečiai mėsinėje kūjais užmuša, tai buvo tikrai jis.

Paskui pasirodė, kad jis ir van Helmontą moka atmintinai, ir Alberta magna išdėstė viską nuo A iki Z, ir parodė pirštais, kaip Raimundas Lulijus auksą išgauna. Mąsto sau mano pakeleivis: tai bent lobiai Trakuose! Akivaizdu, kad ten kadaise buvo didelis miestas, o paskui turėjo būti buveinė visos tos didžiosios lietuvių literatūros, kurios dabar jokių pėdsakų nelikę.

Jūs abejojate, kad mūsų Trakų akademija prieš šimtmečius garsėjo visame mokslo pasaulyje? O kodėl gi ne? Bet laikas viską naikina. Prašom… Kuris gi žvelgdamas į šiandieninius Trakus atspėtų, kas jie buvo anksčiau? Ogi mano kolega ne iš kelmo spirtas, žino, ką daryti, ir vis toliau kalbas varinėja. Dėl įdomumo išlenkė degtinytės, o karaimas pasakoja. Klausia jo, ar kartais jis pats aukso negamina. Nusijuokė karaimas ir pasakė, kad jis apie tai nešneka.

O kur turįs Laboratorium? Čia jau izraelitas susijaudinęs paėmė jam už rankos ir tarė: „Pas mus tai vadinama subterraneum. Eisime po ežeru.“ Oi, kaip baisu! Mano kolega, kuris nei po žeme, nei po vandeniu dar nebuvo vaikščiojęs, pradėjo mąstyti ir dvejoti. „Nebijok, Didysis Pone, – sako karaimas, – dabar žinosi, kad yra požeminis tunelis, kuris iš Vilniaus iki Trakų veda. Tai mes, juodieji magai, atradome įėjimą į tą tunelį ir ten, po ežeru, dirbame dėl slaptumo ir dėl geresnio oro. Eime!“ Nelabai mano draugas būtų ėjęs į tą požemį, jeigu ne smalsumas, kaip sakoma, ir noras apsišviesti; ir, kaip man atrodo, jei nebūtų domėjęsis alchemija ir mylėjęs auksą. Nes, jeigu neklystu, toji meilė visas kitas meiles pranoksta.

Dabar žinosi, kad yra požeminis tunelis, kuris iš Vilniaus iki Trakų veda. Tai mes, juodieji magai, atradome įėjimą į tą tunelį ir ten, po ežeru, dirbame dėl slaptumo ir dėl geresnio oro.

Paskui išėjome**, bet alchemikas – pasipūtėlis! – nenorėjo man rodyti, kur yra tas įėjimas, ir pareikalavo, kad leisčiau užrišti man akis. Eidamas ir žinodamas, kur ir ko einu, sakiau pats sau: vis dėlto dabar tai suprantu, kad apgraibomis tampu pačiu didžiausiu atradėju. Kad žmonės dažnai didžiausius ir svarbiausius dalykus daro aklai, bet visada geriau pavyksta, net genialiau, jeigu pasiseka.

Ėjome ilgai, Dievas žino kur, nes aš ne iškart įžiūrėjau šviesą, o tiktai tuomet, kai sustojome paslapčių prieangyje. Čia pastebėjau esąs kažkokioje gana erdvioje ir ne šviestuvais apšviestoje vietoje: įžiūrėjau žaizdrą, krosnį, krosneles, įvairaus didumo indus ir indelius, puodynes ir ąsočius, flakonus, flakonėlius, butelius ir buteliukus, žodžiu, nesuskaičiuojamą galybę įrangos ir įrankių, net tokių, kokių anksčiau niekada nebuvau matęs ir apie kuriuos neturėjau jokio supratimo.

Urvo ar trobos viduryje kabėjo ant grandinės didžiulis slibinas, kurį gyvenime pirmąsyk mačiau ir kuris, kaip tvirtino karaimas, yra tas pats, kur kažkada Vavelyje veršelius suėdė, tas, apie kurį pliauškia visi tikri ir geri istorikai ir kurį šiuolaikiniai netikėliai išjuokia. Ant sienų – kažkokie lyg ant odos, lyg ant kaulų kabantys, dažyti padarai ir padarėliai, apie kuriuos mes net iš Kluko*** sužinoti negalėtume. Buvo ten ir grifų, ir salamandrų, ir baziliskų, ir feniksų, ir kitų panašių įdomybių, kuriomis šiuolaikiniai išminčiai netiki todėl, kad Trakuose nėra buvę.

Buvo ten ir grifų, ir salamandrų, ir baziliskų, ir feniksų, ir kitų panašių įdomybių, kuriomis šiuolaikiniai išminčiai netiki todėl, kad Trakuose nėra buvę.

O aš galiu jus užtikrinti, nes sužinojau iš karaimo, kad tai, apie ką seni žmonės porino ir rašė, viskas yra tiesa. Kol aš nustebęs smalsiai viską apžiūrinėjau, pastebėjau, kaip karaimas užsivilko mago rūbą. Buvo tai kažkoks juodas apsiaustas, panašus į daktaro togą, o tai – neabejotinai išminties spalva ir proto įrodymas. Iš to rūbo viskas ir paaiškėjo, prasimušė kaip riebalai į paviršių kažkoks negirdėtas jo orumas ir reikšmingumas. Atrodė jis labai mokytas, paėmė burtų lazdelę į ranką, atsisėdo ant trikojo, davė ženklą, kad klausyčiau, ir taip burną stebuklingai praverti teikėsi.

„Prieik, neišmanėli, ir klausyk! Matau tavyje bičiulį, filosofijos mylėtoją, besibeldžiantį į išminties duris. Nori, kad jos atsivertų? Nusižemink. Ir jeigu tavo norai yra kilnūs, t. y. jeigu tu tiki filosofija, myli ją ir esi įsitikinęs, kad tikrai ją suprasi arba įgysi tikros išminties, prieik prie manęs, o aš tave pagarbiai įšventinsiu.“

Kai tik tą išgirdau, patyriau, kad be kažkokių trijų taisyklių tikro mokslo net neparagausi. Tada pagalvojau pats sau: „Brangus Dieve, kadgi viskas, ką rašo išmintingose knygose, yra tiesa, ir kokie jie vargšai tame Vilniuje, jei tuo netiki ir juokiasi iš tokios gilios išminties. Prašom! Iki kokio įžūlumo nusirito tas menkas smėlio gabalėlis tarp Panerių kalvų ir Vilijos, ant kurio gerbiamas Gediminas keletą trobų prieš amžius pastatė.

Iki kokio įžūlumo nusirito tas menkas smėlio gabalėlis tarp Panerių kalvų ir Vilijos, ant kurio gerbiamas Gediminas keletą trobų prieš amžius pastatė.

Ar jam galėjo ateiti į galvą, kad iš tų trobų kada nors išaugs miestelis? O tas miestelis taps reikšmingų literatūrinių kivirčų lauku, jis norės būti sarmatų išminčių aukščiausiuoju tribunolu ir išdrįs tyčiotis iš tikrai protingų žmonių? O, neišmanėliai!.. Bet tegul tik aš grįšiu iš ežero, tokios jų pagyros neliks nenubaustos. Tikro dienoraščio stiliumi paskelbsiu Vilniaus literatams, kad jie nieko nesugeba, tik vapa, ir jie išvirs iš klumpių. Išvirs, nes tikrai man nė vienas negalės atsikirsti.“

Taip mąstydamas, prakaituodamas ir nusižeminęs priėjau prie savo mokytojo ir priklaupiau; jis mostelėjo man burtų lazdele prieš akis, o paskui draugiškai ištiesęs man ranką ir paspaudęs delną taip prabilo: „Viskas, ką čia matai ir toliau pamatysi, turi savo prasmę ir yra giliausios išminties išraiška. Jos pasisemti ir palydėjau tave po žeme, nes ji čia gyvena. Jūs, mirtingieji, nepašvęsti ir neprileidžiami prie jos šventyklos, ieškote jos paslapčia ir bėgate paskui ją visą gyvenimą; bet veltui ieškote jos virš žemės. Joje ji gyvena ir tik joje jūs pasieksite tikros išminties, nes nuo šiol daugiau nebeklaidžiosite. Jei jau įžengei į šią šventyklą, būsi mano mokinys ir tapsi visų paslapčių patikėtiniu. Čia turi reikiamas priemones gamtos paslaptims stebėti, čia turi sandėlį visų tikrai didžiųjų išradimų. Klausk apie juos ir gausi atsakymą, į viską atsakysiu, ieškok, čia pažinsi tikrą šviesą ir įgysi nuoseklios išminties.“

Tikro dienoraščio stiliumi paskelbsiu Vilniaus literatams, kad jie nieko nesugeba, tik vapa, ir jie išvirs iš klumpių.

Čia visų neeilinių mokytojų papročiu iš pradžių sukosėjo, atsikrenkštė, o paskui, pamažu ir reikšmingai įtraukęs tabokos, taip toliau tęsė kalbą: „Čia vyksta naudingos išminties atranka, o paskui įvairiausias tikros filosofijos skirstymas – tos, kuriai padedant gaminamas auksas. Iš jų vieną sau pasirinksi. Negaliu tau jų iškart atskleisti visų, nes jos įvairios ir asmeniškos. Bet pamažu jas pažinsi. Tuo tarpu geriausia bus, jeigu žinosi, kad tiksliausia išmintis yra skirstoma tik į dvi rūšis.

Vieni priskiria savo mokslą atradimams. Kiti daro iš jo neįžvelgiamą paslaptį. Pirmieji filosofai nesubjektyviai pasisako už mokytuosius arba vien už mokslininkus. Jie tai teigia, šlovina ir pateikia viešai; tai skleisdami visada ir visur pačias giliausias savo žinias pateikia rinkai; taip pasitarnaudami jomis visiems. Tokiu būdu patys gerbiami, kaip pridera, pamažu gamina auksą. Jiems ir priklausė seniausi alchemikai, kurie gamino auksą, žadėdami jį savo gerbėjams ir mokiniams; bet ši filosofų rūšis šiandien yra reta. Lengvabūdžiai ir menkai mokyti žmonės susilpnino tikėjimą senosiomis alcheminėmis paslaptimis. Bedieviai nuvedė žmones nuo tikrosios išminties.

Taigi retai dabar koks alchemikas išgauna ar žada išgauti tą rūdą. Bet užtat žada šviesą ar sveikatą. Ir siūlo ją stiklainiuose, flakonuose, buteliukuose ar paauksuotuose ąsotėliuose. Duoda uostyti ar purškia į akis, apvynioja vilna; uždeda geležinį šalmą, suteikia naują reikšmę ir parodo naujus kraštus bei pasaulius. Moko stebėti pirštais ar kojomis, o mąstyti pilvu. Būna, kad padaro nepataisomą žalą erudicijai ar neeiliniam mokslui, o mokslą tiems, kas jais netiki, skelbia kvailyste. Būna, kad jie spėja ateitį per atstumą, įteigia vertybes ir apsaugo, išburia laukiamas sutuoktuves, imasi ginti susipainiojusius asmenis ir žada gerą laimėjimą. Žodžiu, arba suteikia šviesą, arba žada auksą ateityje, o vaizduodami tai tolimoje perspektyvoje išdarinėja su savo mokiniais tai, kas šauna į galvą.

Ta filosofų rūšis neužsidaro gaminti aukso požeminiuose urvuose ar paslaptinguose kabinetuose, bet išeina į šviesą; arba ropščiasi kuo aukščiau ir mušasi ligi pačios saulės, kas nėra saugu, kaip mus moko Fajetono ir Ikaro pavyzdys, arba, o tai dar nesaugiau, gamina auksą magnatų prieškambariuose ar salėse.

Jeigu būtinai turi kalbėti ar rašyti, kalbėk ir rašyk taip, kad niekas nesuprastų, nes čia ir yra tikra gilaus mokslo paslaptis.

Kita rūšis mūsų filosofų visą mokslo tiesą nugramzdina į paslaptį ir giliausią tylą. Užsivelka mistišką nuolankumo rūbą ir nutolsta nuo savo išminties niekingumo. Nesigirsiu, tai rūšiai ir aš priklausau. Didžiausi mūsų išminčiai yra tie, kurie geriausiai pasislėpti, geriausiai apsimesti moka, kurie nepalaužiamai tyli net ten, kur būtinai kalbėti turi.

Taigi atmink, kad kalbumas retai pasitaiko mūsų kelyje. Gali lengvai, nereikšmingai ir nenorom duoti suprasti, kad daug moki; bet kaip ir ką moki, niekada neparodyk. Jeigu būtinai turi kalbėti ar rašyti, kalbėk ir rašyk taip, kad niekas nesuprastų, nes čia ir yra tikra gilaus mokslo paslaptis. Ir kuo mažiau ir neaiškiau pasakysi ar parašysi, tuo tave žmonės labiau pripažins, patys už tave tavo žodžius ir mintis išsivers. Jie tik aiškinsis ir teigs, didžiulės knygos paaiškinti tam, ką bepasakytum, išeis. O tu tylėk, ir kuo labiau tylėsi, tuo būsi didesnis filosofas.

Todėl protingi žmonės, kurie mokėsi taip kaip tu, jau nutilo amžiams ir paliko savo proto ar mokslo lauką kitiems laisvai dėstyti savaip. Stebėdamiesi anųjų didybe, jie nežymiai stebisi ir patys savimi ir dėl didesnės šlovės atkasdami naujus gilios išminties lobius gauna tai, ko anieji net neturėjo.

Jeigu nori tapti filosofu, įsidėmėk, kad tikri išminčiai veikia, bet nieko nekalba; apskritai net slepia savo poelgius, baimindamiesi, kad iš darbų jų nepažintų. Veik, bet veik nežymiai. Dažnai išmintingiausieji žmonės, kad geriau paslėptų savo alcheminius darbus, stengiasi apsimesti kvailiais: ir kol pasaulis juos tokiais laiko, jie tuo metu gamina auksą. Anieji, visai neišmanydami alchemijos, stebisi, kokiu būdu jie to pasiekė, ir nesupranta jų išminties. O tai tikra filosofija.“

Čia baigė mokytasis karaimas, o mano kolega, ką gi beveiks, aplinkui dairosi, smalsauja po kampus, ar kur aukselio nesuras, o su įgimtu mums ir, nesigiriant, liaudžiai polinkiu pastebėjęs krūvą senų rankraščių, capt už jų ir toliau sau apžiūrinėja. Čia išminčius tai pastebėjo. „Stok! – sušuko. – Veltui gviešiesi tų senovinių mokslo istorijų. Tai Egipto žynių laiškai, kurie yra visos išminties ir visų atradimų pradžia, kiek žinau, ir pas jus yra tokių, kurie tos mūsų filosofijos ragavę. Bet šitie laiškai skirti tik nedideliam skaičiui išrinktųjų. Reikia juos mokėti perskaityti, o paskui viso to reikia išmokti. O čia laukia labai platus ir įdomus mokslas; o paskui mūsų pokalbius reikės suskirstyti į keletą posėdžių, iš kurių šiandieninis bus trumpiausias, nes mums reikia grįžti į žemės paviršių su saulės šviesa.“

Vertė Nida Timinskaitė

* Reikia, skaitytojau, kad žinotum kartą ir visiems laikams, kad mes su kolega dar sumanėme ir girti vienas kitą. [...] (Toliau vertime pateikiamos tik kai kurios autoriaus teksto išnašos – red. past.)
** Čia mano kolega kalba pats.
*** Kunigas Kristupas Klukas (1739–1796), kilęs iš Lenkijos. [Janas Krzysztofas Klukas – lenkų gamtininkas, dvasininkas.]