Rugpjūčio 23 dieną Lietuvos kino teatruose „Studio Nominum“ pristatys naujausią režisierių Audriaus Stonio ir Kristynės Briedės filmą „Laiko tiltai“, pasakojantį apie Baltijos šalių kino dokumentininkų kūrybą. Vienas iš aštuonių filmo herojų – latvių režisierius Uldis Braunas, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Poetiškumas yra mūsų genuose. Jis kyla iš Latvių liaudies dainų, kurias mums vaikystėje dainuodavo auklės ir mamos“, – sakė latvių režisierius U. Braunas, nusipelnęs fotografas, operatorius, režisierius, vienas latvių poetinės dokumentikos pradininkų.
Prieš patekdamas į kiną, U. Braunas mokėsi zoologijos ir veterinarijos mokykloje bei dirbo felčeriu–gydytojo padėjėju, tačiau visuomet pasižymėjo kūrybine prigimtimi: „Debesys yra labai svarbūs. Mano gyvenime jie yra kaip Dievo apvaizda. Kuomet dirbau felčeriu–gydytojo padėjėju, laisvalaikiu važinėdavau motociklu. Stebėdavau, o kartais net ir vaikydavausi debesis. Daugumoje mano nuotraukų galima rasti debesis, todėl kad aš tikėjau, jog tai Dievo dovana, kuri nuolat kažką rašo ant žemės – rašo išminties ir fantazijos knygas“, – apie save pasakojo režisierius.
Vieną dieną, Rygos kino studijos žinių reporteriai atvyko į mokyklą, kurioje tuo metu studijavo U. Braunas. Vaikinas, kilęs iš kaimo, tada jau buvo rimtai susidomėjęs fotografija. Tad susižavėjęs stebėjo profesionalų darbą su kameromis, apšvietimu, technika. Priėjęs prie dirbančių reporterių paprašė jų parduoti galą geros filmo juostos. Baigęs šią mokyklą, U. Braunas iš karto vyko į Maskvą, kur bandė stoti į Sąjunginio kinematografijos instituto (VGIK) kino operatoriaus specialybę.
Nors būsimajam režisieriui pavyko įstoti tik antruoju mėginimu, jis iš karto buvo pastebėtas kaip unikalus kūrėjas. „Braunas buvo įsimintinas studentas, jau institute. Išskirtinis“, – prisimena kinotyrininkas Naumas Kleimanas.
Kitas Latvijos režisierius, Hercas Frankas, taip pat poetinės dokumentikos atstovas, itin vertino U. Brauno kūrybą: „Mūsų lyderis. Flagmanas. Tas, kuris įkvėpė naują požiūrį, tas, kuris atsisakė propagandos ir filmo juostoje kūrė meną. Braunas pradėjo Rygos filmų studijoje kaip operatorius. Tai buvo naujas požiūris į įprastus dalykus. Staiga, viskas pakilo tarsi į kitą lygį.“
Tačiau tik paklaustas apie savo filmus, U. Braunas iš karto akcentuodavo, jog tai buvo didelės komandos, o ne jo vieno pasiekimas.
Ypatingą komandinį darbą galime pamatyti režisieriaus grandioziniame filme „235 000 000“ (1967), kuris buvo nuosekliai filmuojamas ištisus metus, nuolat dirbant keturioms filmavimo komandoms. Šis kūrinys laikomas vienu ryškiausių poetinio kino pasiekimų.
Tai filmas, kurį danas Tue Steenas Mulleris, dokumentikos teoretikas, ekspertas ir sinefilas vadina pasaulinio lygio šedevru. Jo manymu, juosta nėra laikoma vienu geriausių filmų visoje pasaulinėje kino istorijoje tik dėl to, kad Vakaruose žmonės negalėjo jo pamatyti – dėl geležinės uždangos.“ Net ir dabartiniams žiūrovams prieinama tik dalis šio filmo – daugiau nei pusė jo buvo cenzūruota ir iškarpyta.
„Pats svarbiausias dalykas yra klausytis ir įsivaizduoti savo akimis. Įsivaizduoti, pamatyti visą filmą prieš jam atsirandant. Vaizdą, garsą ir muziką. Be tobulos harmonijos kūrėjas neras vietos kino industrijoje“, – apie filmų kūrimą pasakojo U. Braunas.
Tačiau jam niekada nebuvo lengva kurti filmus. Dažnai senosios kartos atstovai, dirbantys Rygos kino studijoje, kritikuodavo režisierių dėl nesuprantamų jo pasirinkimų, netradicinių meninių sprendimų.
Nepaisant to, komitetas, atvykęs iš Maskvos įvertinti studijos darbą, pakvietė Brauną mokytis scenaristų ir režisierių kursuose Maskvoje, be jokių stojamųjų egzaminų. Čia jį mokė kino tokie meistrai kaip Agnes Varda ir Chrisas Markeris.
Tad U. Braunui teko išgyventi tiek gerus, tiek blogus laikus. Kritiškas aplinkinių nusiteikimas vis maišėsi su netikėta filmų sėkme ir pripažinimu. Sugriuvus Sovietų Sąjungai ir dėl to bankrutavus filmų studijai, U. Braunas turėjo vis mažiau galimybių kurti savo filmus.
Vėliau kartu su savo žmona Dainuvite jis grįžo į kaimą, kur augino javus, kepė savo duoną ir vėl galėjo stebėti debesis. Kadrai filme „Laiko tiltai“ – tai vieni paskutiniųjų pokalbių su režisieriumi, kuris išėjo taip ir nesulaukęs filmo premjeros.
