Kultūra

2019.08.10 07:55

Režisierius Ernestas Jankauskas: ką žinome apie įvaikinimą – tik ledkalnio viršūnė

labiausiai džiaugiasi filmo išprovokuotomis diskusijomis
Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.08.10 07:55

Filme „Čia buvo Saša“ pinasi linksmos ir liūdnos nuotaikos, skausmas ir humoras. Deja, realiame gyvenime, kalbant apie įvaikinimą, dažniau girdimos neigiamos nuomonės ir priešiškas nusiteikimas, LRT.lt sako režisierius Ernestas Jankauskas. Jis pabrėžia, kad visuomenė dar per mažai žino apie įvaikinimą, proceso sunkumus ir svarbą – jei apie tai pasakojantis filmas paskatins į temą pažiūrėti plačiau, tikslas bus pasiektas.

Ernesto Jankausko filmas „Čia buvo Saša“ jau visai netrukus bus pristatytas Lietuvos žiūrovams ir, kaip prisipažįsta režisierius, rodyti kino juostą savoje šalyje – gerokai baisiau, nei tą patį daryti užsienyje.

O po užsienį keliauta nemažai – filmas pristatytas jau 16 kino festivalių, kai kur pelnė puikių įvertinimų ir sukėlė juostos kūrėjus taip džiuginančių ilgų ir prasmingų diskusijų.

Prisimindamas filmo ištakas, E. Jankauskas pasakoja, kad viską lėmė noras kalbėti apie tai, kas jaudina, svarbu ir įdomu patiems kūrėjams: „Pradėjome plėtoti mintis, rašyti scenarijų, kurį vėliau daug kartų keitėme. Iš pradžių net filmo pavadinimas buvo kitoks – „Vaikas su garantija“. Kartą susėdome ir iškėlėme klausimą – darom ar nedarom? Nusprendėm teigiamai ir labai greitai pajudėjome, turėjome puikią aktorių komandą ir nuostabius kolegas.“

Ko gero, kaip akcentuoja režisierius, pats geriausias jausmas kuriant filmą yra suvokimas, kad visiems komandos nariams tai vienodai svarbu.

Akivaizdu – E. Jankauskas džiaugiasi galutine filmo „Čia buvo Saša“ versija, prie to labai prisidėjo ir tai, ką kūrėjas vadina „atsisėdimu į žiūrovo kėdę“. „Tik pažvelgęs į kūrinį iš žiūrovo pozicijos pamatysi, ką reikia pakeisti – pridėti ar atimti, kad išlaikytum pastovią intrigą. Tai tarsi šachmatų žaidimas“, – teigia režisierius.

Radikalios nuomonės – dėl meno suvokimo

Belaukiant premjeros įdomu, kaip filmą „Čia buvo Saša“ priėmė užsienio žiūrovai. Iš to, ką pasakoja E. Jankauskas, matyti, kad sėkmę įrodo ir apdovanojimai – Prancūzijoje filmo kūrybinė grupė apdovanota už geriausią scenarijų, Afrikoje – už geriausią montažą, Odesoje juosta atrinkta tarp 12 filmų (iš 1500) į pagrindinę kino festivalio programą.

„Čia buvo Saša“ pasakoja istoriją apie porą, negalinčią susilaukti vaikų, todėl nusprendusią įvaikinti mergaitę. Tačiau drama nebūtų drama, jei viskas pavyktų. Globos namuose porai pranešama, kad vietoje mergaitės jų laukia 12-metis berniukas, vardu Saša.

Anot E. Jankausko, tai juosta apie tris individus. Išoriškai jie panašūs vienas į kitą, tačiau kiekvienas turi savo pasaulį, požiūrį, savo skausmus ir nuostatas.

„Žinau, kad įvaikinimo tema dažnai lydima radikalių nuomonių – arba tai labai gerai, arba labai blogai. Dažnai nuomonė neigiama. Mano manymu, tas radikalumas ir priešiškas nusiteikimas įvaikinimo atžvilgiu kyla dėl menko domėjimosi. Kas nežiūri gilyn, tas būna radikalios nuomonės“, – sako filmo režisierius.

Smagiausia sulaukti reakcijų ir pokalbių

E. Jankauskas džiaugiasi, kad filmu pavyko atspindėti gyvenimą – tokį, kuriame yra ir šviesių, ir tamsių spalvų, kur net skausmo akimirką norisi humoro. Režisieriui smagu ir tai, kad juosta skatina diskutuoti, neprasprūsta pro akis tarsi eilinis vaizdo įrašas.

„Kai važinėjome po užsienį, po filmo rodymo turėdavome klausimų-atsakymų sesijas su žiūrovais, kritikais, kino bendruomenės nariais. Labai dažnai mus turėdavo iš tų sesijų vyti, nes užsiplepėdavome. O kartais diskusijos, sukeltos filme, prasitęsdavo koridoriuose. Šis žmogiškas veiksnys man labai svarbus ir smagu jo sulaukti“, – sako E. Jankauskas.

Filmo tikslą režisierius apibūdina panašiai – svarbiausia, kad tai paskatintų plačiau pagalvoti apie vaikų globą ar įvaikinimą: „Tai toks ilgas ir sunkus darbas, ir žmonės, pasiryžę įvaikinimui, yra herojai. Tikiuosi, kad pažiūrėjus „Čia buvo Saša“, bus lengviau suprasti, kodėl kai kurie žmonės to imasi, tam ryžtasi, iš kur atsiranda jų motyvacija. Savo kasdienybėje, mažai susidurdami su įvaikinimo atvejais, matoma tik ledkalnio viršūnė, visa kita – po vandeniu.“

Džiaugiasi atvirumu sau

Tiesa, E. Jankauskas su įvaikinimo tematika yra susidūręs kiek daugiau, nei eilinis žmogus. Režisieriaus žinias pagilino filmo kūrimas ir net asmeninė patirtis. „Mes su Gabija (aktorė G. Siurbytė – red. pastaba) lankėme įvaikinimo kursus. Ten susipažinome su tikrai nuostabiais specialistais, padedančiais būsimiems tėvams“, – sako režisierius.

Kaip pasakoja filmų kūrėjas, įvaikinimo kursai – puiki proga įsitikinti ir suprasti, ar planuojamas žingsnis gyvenime pasiteisins: „Kursus veda stiprūs specialistai, kurie nori užtikinti vaiko gerovę. Poros supažindinamos su sunkumais, kurie gali laukti, taip pat išsiaiškina savo poreikius. Reikia įsitikinti, ar žmonės supranta įvaikinimo rimtumą, ar tik bando užpildyti savo gyvenime atsiradusią tuštumą, įtikti antrajai pusei ir pan.“

Pasak E. Jankausko, būtent įvaikinimo kursai arba sustipriną norą žengti svarbų žingsnį, arba parodo, kad einama neteisinga kryptimi.

„Įvairūs pratimai, kurių dalis būna labai nepatogūs, parodo, kiek tau reikės savęs atiduoti įsivaikinus. Tačiau taip pat supranti, kad niekada nesi vienas, kad yra daugiau žmonių, lygiai taip pat tikinčių tuo. Tai padeda, ypač susidūrus su vis dar gaju neigiamu požiūriu, etiketėmis, kurios iš karto klijuojamos vaikams iš globos namų“, – LRT.lt teigia režisierius.

Paklaustas, kuo baigėsi lankyti įvaikinimo kursai jam ir antrajai pusei, E. Jankauskas teigia, kad kol kas nuspręsta stabtelti: „Noras yra, bet supratau, kad dar neturiu tiek jėgų. Nusprendus įvaikinti, tektų daug ką pakeisti ir dar nesu tam pasiruošęs 100 proc. Tai nėra nei blogai, nei gerai. Bent jau esu atviras sau ir kažką darau.“

Filmo „Čia buvo Saša“ premjera – rugpjūčio 14 d., festivalyje „Kinas po žvaigždėmis“. Visoje Lietuvoje kino teatrus „Čia buvo Saša“ pasieks rugpjūčio 16 d.