Blizgiuosiuose žurnaluose, kiek esu su jais susipažinusi, išreiškiami keli stebuklines pasakas imituojantys siužetai, dažniausiai – Pelenės istorija, būdinga veiklioms, žavioms, veržlioms moterims, viską pasiekusioms savo grožiu, darbu ir talentu. Tada princas ant balto žirgo, krikštynos, su žvaigžde kaktoje, ilgai ir laimingai.
Nenuneigsi, kad ten aprašomi veikėjai gyvena pasakose, o jas godžiai skaitančioji paprastuomenė – pasakomis, kaip vaikystėje (tiesą sakant, tam ir skaito, kad maloniai regresuotų į vaikystę). Siužetuose niekas nekinta, nebent vestuvinių suknelių dizaineriai ir krikštijantys kunigai – juk egzistuoja mados tendencijos, pinigai, viešieji ryšiai ir pan.
Kas kita – skyrybos. Stebuklinėse pasakose jos nenumatytos, todėl kai skyrybos viešos, draminę įtampą išgyvena, galima sakyti, visa Lietuva. (Išskyrus nebent apkiautėlius kultūrininkus, kurie niekada nežino, kas su kuo, o ir apie jūsų skyrybas jie išgirdo tik per kultūros naujienas.)
Labai gerai, kad atradote Jono Meko turtą ir net kelių menininkų be žinios dingusius darbus. Prie ekranų prilipę kultūrininkai su didžiausiu susidomėjimu stebėjo įvykių eigą, aiškinosi, kur pirkta Fluxus kolekcija, kur padėta saugoti, kokių menininkų piešinius parodė per televiziją, kas nutiko „Maya Stendhal“ galerijos vadovo Harry Stendhalio reputacijai, kokiomis aplinkybėmis dingsta kiti meno kūriniai, kuriuos muziejui derėtų inventorizuoti ir pan. Labai įdomu, jau seniai būta tokio sujudimo.
Ūmai nušalintas Jono Meko vizualiųjų menų centro vadovas Gintaras Sodeika vėl priimtas į tas pačias pareigas. Savivaldybė, policija, supainioti fondai – geresnio vasaros detektyvo nebuvo nuo oranžinių dviračių laikų, o gal ir niekada.
Maža to, kaip išaiškėjo po skandalo, Jono Meko fondo vadovas Edgaras Stanišauskas yra Laisvės partijos įkūrėjos Aušrinės Armonaitės vyras. Kultūrininkai pagaliau susipažino su galios porų subordinacija. Taip jau lėmė žvaigždžių sankiba, kad liberalai ir vizualinis menas pasmerkti draugauti. Kitaip sakant, liberalai, kaip politinė jėga, puikiai nutuokia, kokią vertę turi tai, kas įprastai kabinama ant sienų (ko niekaip negalėčiau pasakyti apie socdemus, valstiečius anei konservatorius).
Socdemai meno apskritai ne itin ragavę, valstiečių santykis toks, sakykime, savotiškas ir folklore turi serialo pavadinimą, o konservatoriai labiau linkę globoti muzikos sceną. Menas praturtina (tikrai ne vien dvasine prasme)!
Socdemai meno apskritai ne itin ragavę, valstiečių santykis toks, sakykime, savotiškas ir folklore turi serialo pavadinimą, o konservatoriai labiau linkę globoti muzikos sceną. Menas praturtina (tikrai ne vien dvasine prasme)!
Taro kortos rodo, kad jums reikėtų imtis naujo iššūkio – meno vadybos ar net galerininkystės; turite ekscentrikės gyslelę. Juk menas – tai visokie didingi, blizgūs, žinomi projektai, kurie neabejotinai būtų naudingi ir jūsų pačios karjerai. Nebėkite nuo likimo! Antraip jis jus vilks paskui save. Ir nepamirškite, kad su tuo susiję nemaži pinigai. Mecenatystė irgi nebūtų klaida – tik pažvelkite, kaip gražiai sekasi MO muziejui. Beje, egzistuoja daugybė nišų, kur tos meno vadybos labai trūksta – statistinis pasakų skaitytojas žino tik Statkevičių ir Jagelavičiūtę. O jeigu taip išgarsinus bent kelias neblizgias moteris menininkes, savo tapyba kalbančias apie negalią, ligą, kūniškumą.
Galima būtų sukurti jų darbams istorijas, intrigas, detektyvus; reikalui esant, sukelti ant kojų savivaldybę, pasirūpinti jų socialiniu saugumu. Mieste atsivertų nauji horizontai, gal net rastųsi kuo prasmingai užpildyti ištuštėjusias Lukiškių kalėjimo erdves.
Visi žino, kad opiausias Vilniaus mieste šiuo metu yra skulptūrų ir paminklinių lentų klausimas. Medžių kirtimas, laimei, kelioms dienoms nustelbtas ryškesnių įvykių. Šių metų „Kino pavasaryje“ rodytas rumunų režisieriaus Radu Jude filmas „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“, regis, nepamokė žiūrovų. O gal kaip tik – išpranašavo būsimų įvykių eigą. Lietuvoje, kaip ir Rumunijoje, hitlerinis nacizmas masiškai vertinamas kaip kur kas mažesnis blogis už sovietinį totalitarizmą. Ką gi, jeigu lenta Vėtrai jau nuplėšta – grius ir Cvirka, aiškiai matau Mikėno skulptūros delno linijose. Kriterijai turi būti vienodi.
Rašytojai – ne dievai. Menininkas – ne aukščiau nemenininko, o ir tos stovylos savo funkciją prarado jau seniai. Mano kartos autoritetų iškamšos dar nepastatytos, tikiuosi, kad ir nebus statomos, nes pasaulis ir hierarchinė sistema pasikeitė, herojai nebežvelgia į mus nuo postamentų, vaikščioja akių lygyje. Amžinybės požiūriu statulos netgi nėra tokios svarbios, kaip mums šiandien atrodo. Tiesa, kai kurios gana gražios, dabar jau nebemoka tokių lipdyti, todėl edukaciniais tikslais galėtų ir palikti.
Rašytojai – ne dievai. Menininkas – ne aukščiau nemenininko, o ir tos stovylos savo funkciją prarado jau seniai.
Greta mūsų galaktikos egzistuoja milžiniška tuštuma, kuri nuolat plečiasi. Toks milžiniškas niekio debesis, kuriame nėra materijos. Toji tuštuma gali praryti mus, tada prasmės neteks ne tik meno kūriniai, bet ir gyvybė. Nors galaktiką palaiko gravitacinės jėgos ir Visatos plėtimasis, aplinkui tik ir skraido nedraugiškos kometos, kurios bet kada gali trenktis ir sunaikinti žmoniją su visa civilizacija.
Laimei, jau kaip ir atrasta gyvybei tinkama planeta už maždaug šimto šviesmečių, tad, jeigu kokios, galėsime keltis ten gyventi. Žmogus – tik menkas šapelis Dievo žarstomuose smėlynuose, bet kartais jo kūryba sublyksi kaip miražas dykumoje – ir klaidindama, ir suteikdama vilties. Taigi, norint permaldauti lemtį, būtina nevažinėti automobiliu, visur vaikščioti pėsčiomis arba keliauti viešuoju transportu. Nepirkti, neeksploatuoti, nevartoti (ypač žmonių, meną galima).
Nesiskirkite! Nesiskirkite jokiu būdu. Jūs tinkate vienas kitam. Esate galios pora. Žvaigždės tą rodo, visi tą žino. Be to, jau išrasti ore sklendžiantys skriedžiai, kurie Vilniaus mieste greitai pakeis paspirtukus. Atsivers nauja rinka ir prasidės nauja era. Jeigu ką, kurį laiką teks pasilaikyti sulčių dietos, Jupiteris dabar vandens ženkle. Viskas bus gerai – miesto karmą magiškai veikia Vilnelėje išbarstyti Jurgio Mačiūno pelenai.
Giedrė Kazlauskaitė, rašytoja, dvisavaitinio kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė
Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
