Kadangi dabartiniame gatvės mene išryškėja visokie užsakomieji projektai, toks menas prarado išraišką ir aštresnę žinutę – viskas dekoratyvu, saugu. Taip portalui LRT.lt sako gatvės menininkas Tadas Vincaitis, geriau žinomas Plūgo slapyvardžiu. Kaip bebūtų, pašnekovas į ateitį žvelgia optimistiškai.
Menininkas yra išgražinęs ne vieną sieną tiek savo gimtajame Kaune, tiek už Lietuvos ribų.
Neofreska ir menas-vandalizmas
– Kada ir kaip pradėjote piešti?
– 1989 metais susidomėjau grafičiais ir prasidėjo pirmieji mano piešimo bandymai. Tuo metu, Sovietų Sąjungos erai baigiantis, apie kokį nors gatvės meną ar neofreskas niekas nežinojo.
Gatvės meno išraiškos priemonių nepaprastai daug: šokis, teatras, muzika ar legalus paišymas ant sienų. Jį galima vadinti užsakomuoju vizualiuoju menu arba neofreska.
– Kuo panašūs ir kuo skiriasi grafitis ir neofreska?
– Neofreska kilusi iš grafičio, tačiau ji evoliucionavo, didėjo, darėsi sudėtingesnė. Plėtėsi jos stilistika. Neofreska nėra tradicinė freska. Ji aprėpia labai daug stilistinių ir techninių žanrų, nuo aerozolio tapybos iki markerio trafareto. Jas piešia architektai, iliustratoriai ir kiti meno atstovai.
Priešingai nei neofreska, grafitis tebėra nelegalus. Jį laikau menu-vandalizmu. Grafitis – tam tikra pasipriešinimo forma. Iki šiol nemažai naktimis nelegaliai paišančių, norinčių apie save skleisti kokią nors žinią. Tačiau dauguma jaunuolių tai daro ne iš ideologinių paskatų, o tik dėl to, kad tai gražu, nelegalu, suteikia adrenalino. Jų niekas nemato, nepažįsta, tačiau šneka ir pyksta. Daugelis tai daro neįsigilinę į šio piešinio prasmę.
– Grafitį vertinate neigiamai?
– Tai nėra neigiamas piešinys, tiesiog jam iškart priskiriami stereotipai. Ideologiniu požiūriu, man regis, grafitis yra net didesnis gatvės menas nei neofreskos.
Pirmosios grafičio apraiškos buvo lyg protestas. Jis atskleidė ideologinius dalykus, tačiau, kaip ir visus madingus žanrus, jį pasigrobė medijos ir pramonė. Dėl to nebeliko esminės meno ideologijos. Tik festivaliai ir dizainerių kuriami drabužiai. Viskas, prieš ką anksčiau buvo kovojama, tapo kovos objekto dalimi.
– Jūsų manymu, toks menas prarado gilesnę prasmę?
– Anksčiau tai atspindėjo tam tikrą ideologiją. Kadangi dabar viskas daroma legaliai, vykdomi įvairūs savivaldybių užsakomieji projektai, visa tai prarado turinį, savo raišką ir kokią nors aštresnę žinutę. Viskas dekoratyvu, saugu ir politkorektiška.
Banksy buvo vienas trafaretinio gatvės meno pradininkų. Paskiau daugėjo tokių, kurie darydavo nedidelius ir greitus darbus. Kaip bebūtų, kelių aukštų dydžio piešinys ant namo fasado per naktį neatsiras: tai reikalauja daug lėšų, technikos ir savaime tampa nebeideologiška ir ne tuo, kuo tai turėjo būti. Dėl šios priežasties to gatvės menu nepavadinčiau.
– Kuo gatvės menas skiriasi nuo įprastos tapybos?
– Didžiausias skirtumas yra darbų mastelis. Kuo piešinys ir jo detalės didesnės, tuo jį lengviau atlikti. Žinoma, kartais užtrunkama ir prie didelio piešinio.
Tapyti paveikslą galima ir metus, tačiau prabangos tiek laiko piešti ant sienos niekas negali sau leisti. Keltuvai ir kita technika labai daug kainuoja. Dėl šios priežasties tokie darbai yra atliekami žaibiškai.
Tas pats per tą patį greitai pabosta
– Ar esate mėginęs tapyti?
– Kol kas ne, bet panašu, kad tokia mintis bręsta. Jau esu nusipirkęs teptukų, trūksta tik didelio noro ir postūmio. Kartais tas pats per tą patį labai greitai pabosta, todėl mėgstu paišyti ką nors pieštuku ar pamaketuoti kompiuteriu.
– Kas sunkiausia jūsų darbe?
– Sunkiausia, kai klientas nežino, ko nori. Tokiu atveju geriau didelė ir komplikuota užduotis, kuri bent leidžia nuo ko nors atsispirti.
– Kaip apskritai vertinate šiandieninį gatvės meną?
– Dalis legalaus gatvės meno yra perkama. Užsakovas dažniausiai kišasi, šokdina menininką, nori matyti tik tai, ką pats įsivaizdavo, o ne tai, ką įsivaizdavo kūrėjas. Galbūt norėtum sukurti ką nors provokatyvaus, tačiau gauni griežtus nurodymus ir galiausiai lieka tik saugus ir dekoratyvus menas.
– Kokią matote šio meno ateitį?
– Dažniausiai įvairūs pasipriešinimai tampa normaliu reiškiniu, o tada pradedama priešintis tam, kas tapo normalu. Manau, šis procesas bus begalinis. Galbūt keisis stilistika, atsiras įvairovė, bus prisimenamos įvairios technikos, tokios kaip grafitas. Visa, kas sena, yra gerai. Žinoma, nieko naujo jau neišrasi, tiesiog tai, kas jau turima, turi būti gerai „pamiksuota“ ir pritaikyta šiandien. Manau, viskas eis tokiu keliu.
Neofreskos pamažu prikels dekoratyvųjį taikomosios dailės žanrą, kuris anksčiau buvo naudojamas visuomeninių patalpų interjeruose. Tikiu, kad šis pagyvėjimas duos tam tikrą impulsą investuotojams ir leis suprasti, kad tai yra labai svarbi meno rūšis, nusipelnanti pagarbos. Gatvės meno ateitį matau pozityviai: viskas vystysis, pinsis tarpusavyje ir turtės.
