Kultūra

2019.08.05 17:52

Būtent: žiūrovai komedijų nevertina rimtai, bet salės – visada sausakimšos

LRT.lt2019.08.05 17:52

Į dramas ir tragedijas teatre žvelgiama kaip į aukšto meno rūšį, o štai komedijos dažnai vadinamos komercija ir „chaltūra“. Nepaisant to, pastarojo žanro spektaklius stebi sausakimšos salės.

Iš kur kyla toks paradoksas ir kuo pasižymi lietuviška publika, pasakoja ne vieną humoristinį personažą sukūrę aktoriai Eimutis Kvoščiauskas, Sakalas Uždavinys ir Emilija Latėnaitė-Bieliauskienė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Komedija ir drama – lygiaverčiai žanrai

Aktoriai vienbalsiai sutinka, kad humoras Lietuvoje nevertinamas kaip aukšto lygio meno rūšis visų pirma dėl istorinių mūsų šalių aplinkybių. E. Kvoščiausko nuomone, senoji rusų klasika labai išaukština dramos žanrą, čia juntamas didžiulis dramos aktoriaus kultas.

O europietiškame, pasaulietiškame teatre viskas yra atvirkščiai – pripažįstama, kad humoras, komedija yra sudėtingas žanras, reikalaujantis ne tik didžiulio aktoriui duoto talento, bet ir tam tikrų taisyklių bei formulių išmanymo.

„Dramoje gali jungti metodikas – gera aktoriaus vaidyba, geras tekstas, fone skambanti lyrinė muzika – ir, žiūrėk, jautresnis žiūrovas jau yra paveiktas visų šių teatro ingredientų. O komedijos žanre vien linksmą muziką įjungus žiūrovas tikrai nesijuoks, linksmas tekstas ir vaidinimas taip pat nebūtinai prajuokins. Negana to, kiekvienam žiūrovui ir net šalies regionui juokingi skirtingi dalykai“, – įsitikinęs E. Kvoščiauskas.

Nepaisant to, pasak aktoriaus, komedija atlieka lygiai tą pačią funkciją, kaip ir drama: jos abi sukrečia žiūrovą, priverčia jį susimąstyti, palieka įspūdį po spektaklio. Žiūrovas, komedijoje pasijuokęs iš sau artimos, komiškos situacijos, pasąmonėje tai užfiksuoja ir pasidaro išvadas.

„Ir nors žiūrovai į komedijas žvelgia kaip į ne tokio aukšto lygio meną, salės visuomet būna pilnos. Patys savęs klausiame, kodėl taip yra. Greičiausiai žmonės, pavargę nuo gyvenimiškos rutinos, sunkumų, į teatrą eina atsipalaiduoti. Labai džiaugiuosi matydamas į spektaklius plūstantį jaunimą. Faktas, kad komedija yra vis labiau mėgstama, ir kuo toliau, tuo labiau profesionalėja. Galbūt iš pradžių komedijos iš tiesų buvo lėkštesnės, bet į humoristinius spektaklius publika renkasi tikrai ne kvaila, ir ji pastebi nekokybiškus dalykus, todėl jų komedijose būti negali“, – tvirtina E. Kvoščiauskas.

Vertina lietuvišką publiką

Anot S. Uždavinio, komedijose vaidinantys aktoriai visada klausosi publikos – kitaip šio žanro išpildyti neįmanoma. Jis reikalauja, kad aktorius priverstų žiūrovą ne įsijausti, o mąstyti.

Nebūtinai apie gyvenimo prasmę – juokdamasis žmogus, pasak S. Uždavinio, nejučia įjungia visai kitokį mechanizmą savo smegenyse – jis vertina personažą.

Aktorius sako su kolegomis nuolat primenantis, kad reikia labai vertinti Lietuvos žiūrovus. Kanadoje taip pat vaidinęs S. Uždavinys, lygindamas šių dviejų šalių publikas, tikina, kad mūsų žiūrovas yra tikrai „dėkingesnis“ – jis įdėmiau klausosi aktorių.

„Noriu atkreipti ir savo kolegų dėmesį – turime puikiai edukuotą, išlavintą žiūrovą. Be auditorijos komedija yra niekas. Kai mes paleidžiame premjerą, ji specialiai nebūna išbaigta tol, kol ją pamato žiūrovas. Kalbu ne apie kviestinį žiūrovą, kuris ateina raudonu kilimu – jis yra netikras. Galutinai komediją suformuoja žiūrovas, kuris ateina tiesiog nusipirkęs bilietą pažiūrėti, ką jam šiandien parodys. Reikia pastebėti, kad komedijos žanras yra iššūkis aktoriaus intelektui. Juk nėra nieko baisiau nei idiotas, vaidinantis idiotą“, – svarsto scenos profesionalas.

E. Latėnaitė-Bieliauskienė, turinti patirties įvairaus žanro spektakliuose, sako pati ne kartą įsitikinusi, kad sukurti juokingą ir prasmingą komediją reikalauja tikrai didelės meistrystės.

Pasak jos, kad aktorius galėtų kokybiškai juokauti, viename etape reikia proto ir suvokimo, apie ką kalba, o kai tai supranta ir jau yra ant scenos, kaip tik protą turi „paleisti“ ir leisti sau susijungti su žiūrovu. Tačiau aktorė pripažįsta, kad yra auditorijų, kurioms vaidinti humoristinius personažus yra ypač sunku.

„Ko gero, kiekvienam aktoriui sudėtingiausia publika yra žmonės, turintys daug pinigų ir į spektaklius atvykstantys su piktu nusiteikimu „nu, dabar juokink mane, o aš parodysiu, kaip man nejuokinga“, – patirtimi dalijasi E. Latėnaitė-Bieliauskienė.

Apie humoro kultūrą Lietuvoje aktoriai diskutuos ir rugsėjo 6-7 dienomis diskusijų festivalyje „Būtent!“.