Kultūra

2019.08.05 13:39

Irena Alperytė. Vietoje patetinės oratorijos

Nedažnai išsiruošiu į Lietuvos pajūrį. Vis dėlto, kai nutinka nuvykti į Neringą, kaskart čia atrandu ką nors nauja. Greta saulės vonių šiemet patyriau ir kitokių malonumų, o Neringoje gyvenantys bičiuliai papasakojo intriguojančių vietos nekilnojamojo turto naujienų, o tai, kaip suprantu, yra Lietuvos kultūrinio vyksmo dominantė. Netyčia nugirstu, kad LMTA vasaros kino projektas apleido senąsias Juodkrantės patalpas ir Joninių išvakarėse migravo – 21-ąjį kartą vykstančios dirbtuvės šiemet įsikūrė Preiloje.

Neramiomis mintimis dalijasi vietos bendruomenė ir dėl Juodkrantės vadinamosios kadetų mokyklos likimo, kuris panašus į Panevėžio „Garso“ kino teatro ir daugybės kryžiukais pažymėtų Vilniaus, Kauno ir kitų vietovių medžių likimus. Nugriauti, nupjauti, ir viskas pražys visomis vaivorykštės spalvomis. Kadetų mokykloje nelikus mokinių ir visus likusius išskirsčius, ką į Nidą, ką į Klaipėdą, manant Neringoje išsprendus demografinį deficitą, mokykla tapo bendruomenės namais, kur sportuojama, bendraujama ir kitaip įveiklinamos esamos patalpos, kurias tuo tarpu dar valdo savivaldybė, bet ketinama jas perduoti Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai. Bijomasi, kad tuomet pastatas bus nugriautas.

Juodkrantės Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokyklą nuspręsta prijungti prie Nidos vidurinės mokyklos dar 2014-aisiais, tad po reorganizacijos buvusioje kadetų kalvėje mokėsi tik 1–4 klasių moksleiviai. Pasak spaudos (Denisas Nikitenka, lzinios.lt, 2014-07-10), pagrindinė kadetų mokyklos fiasko priežastis buvo ta, kad nei valstybė, nei Neringos merija, nei pati ugdymo įstaiga nuo 2006 metų nesugebėjo pasistatyti moksleivių bendrabučio. 2006-aisiais įsteigta Juodkrantės L. Rėzos jūrų kadetų mokykla buvo tarsi sensacija. Anuomet kalbėta apie pagaliau įsteigtą santykinai sukarintą mokyklą kaip apie ilgai lauktą naujovę švietimo padangėje.

Nuspręsta Juodkrantės mokyklą prijungti prie Nidos, performuoti ją į Neringos vidurinę mokyklą su skyriumi pradinukams Juodkrantėje (, 2014 m. liepos 10 d.). Anot tuomečio Neringos vicemero Viganto Giedraičio, aukštesnių klasių Juodkrantės vaikai galėjo pasirinkti mokytis arba Klaipėdoje, arba Nidoje, iki kurios buvo vežami specialiu autobusiuku. „Mokinių šiame kurorte tiek mažai, kad net klasės sujungtos“, – teigė V. Giedraitis.

Dar viena Neringos miesto praeitos savaitės naujiena ta, kad „nustojo miegoti Neringos meras Darius Jasaitis“, kuriam „galvos skausmu tapo kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ statybos Nidoje“ („15 minučių“ medžiaga). Kaip teigia į žemę įkasta lentelė, maždaug dešimties milijonų vertės pastatas keliais etapais turi (turėjo?) būti pastatytas ir įrengtas iki 2021-ųjų. Jei pakalbini vadinamuosius stakeholderius (incidento dalyvius), išgirsti, kad pastato kontūrus turėjome išvysti jau šiemet, tačiau, kaip teisingai sako žurnalistė, „įpusėjus liepai nugriauto pastato vietoje teberiogso duobė, o darbai sustoję“. Nepatingėjau prikalbinti bičiulių nuvežti manęs savo akimis pamatyti, kaip dabar atrodo Nidos centras. Išties, „Agilos“ nebėra, o pastato duobės baloje atsispindi pamario pušelės. Mano atmintyje gyvena kita, senoji „Agila“, kurioje vykdavo koncertai, o vietos inteligentai, gurkšnodami tauriuosius gėrimus, tyliai aptarinėdavo savo mikrokosmą, puikiai apsieidami dar be garbiojo prancūzo Jeano Paulio Sartre`o, kurio skulptūra šiandien netikėtai išnyra artėjant prie Parnidžio kopos.

Mano jaunų dienų Nida, o ypač „Agila“, traukdavo kavos kvapu. Dar čia buvo knygynėlis ir biblioteka. Gerai atsimenu, kai kartą su seneliu išeinant iš „Agilos“ kavinės, kur jis vaišino mane ledais, jis paklausė, ar patiko Giedrės Kaukaitės koncertas. Iki šiol atsimenu jo pajuokavimą, ar Kaukaitės vyras Kaukas irgi ten buvo? Tais tyliojo modernizmo (pasak dr. Elonos Lubytės) laikais, tai buvo kultūros salelė. Vėliau ten veikė turizmo informacijos centras, kur visuomet sutikdavai vokiečių ar kitų šalių turistų, o dar prieš keletą metų buvo rodomos Gyčio Lukšo organizuojamo filmų festivalio programos.

Kai mes su studentais mokomės vadybos, privalomai analizuojame galimybių studijas ir kaip jas rengti. Eilinį sykį įsitikinu, kad dažnas studentas daug geriau parengia elementarią galimybių studiją ar verslo planą nei Lietuvos funkcionieriai. Turiu omenyje tokį planą, kuris veikia. Realus. Tikras. Neskundžiamas.

Šiuo metu Neringos savivaldybės pareigūnai pasuoja prieš teisinį nihilizmą. Kas nutiko? Ogi tai, kad, atlikus griovimo darbus, paaiškėjo, kad griovimo išlaidos ženkliai viršijo numatytąsias ir sutartis dėl tolesnių darbų nutraukiama. Pasak „15 minučių“, „nuo pamatų naujai iškilsiančios „Agilos“ statybos turėtų atsieiti 7,7 mln. eurų, tokia yra sutarties su bendrove „Irdaiva“ vertė.“ Trečdalis pinigų turėtų ateiti iš valstybės biudžeto. Tokiu būdu turėtų būti renovuotas (pabrėžiu) kultūros paskirties pastatas (ta duobė?), o kur dar turizmo informacijos centras? Šiuo metu visus į siaubą varo tie 382 tūkst. eurų, kurių pareikalauta už griovimo darbus.

Nenoriu padauginti citatų, bet kiekvienas bylinėjimosi sakinys, pateikiamas spaudoje, priverstų didįjį rusų biurokratijos dainių Nikolajų Gogolį rungtis dėl kalbos vaizdingumo: „Administracija mano, kad duobės iškasimo sąmata yra per didelė. Rangovai sako, kad sąskaita neišaugo, tiek ir buvo numatyta.“ Prisimenamas juodas Arūno Valinsko humoras: „Užpilkit smėliu ir padarykite tinklinio aikšteles.“ Jis būtų taiklus, jei ne tie 382 tūkst. eurų. Lėšos, gautos iš valstybės, privalo būti panaudotos iki šių metų paskutinės dienos, antro šanso nebus, jos dings nebūtin.

Tą vakarą, kai ten lankiausi, Nida man priminė vieną britų kurortą, kuris kartą pašiurpino savo cukraus vata, baisiais atrakcionais ir žymiąja žuvimi su keptomis bulvytėmis. Tai Skegnesas. Miestelis yra žinomas kaip Skegas, Skeggy arba Costa del Skeg ir turi garsųjį talismaną – „Linksmąjį žveją“ – ir šūkį – „Skegnesas yra veržlus“ – su nuoroda į šiaurės rytų vėją nuo Šiaurės jūros. Išties veržli nuotaika užplūdusi. Jau girdžiu ausyse Georgijaus Sviridovo 1959 m. sukurtą „Patetinę oratoriją“ pagal Vladimiro Majakovskio eiles: „Po ketverių metų čia bus miestas – sodas!“

Kelias į inovacijas visuomet grįstas gerais ketinimais. Gal todėl ICOMOS mus ir „paskatino“ išmesdama? Juk ne veltui ant Neringos savivaldybės kabo šūkis: „Vienkartinis požiūris – ilgalaikės pasekmės“. Nurimkite, čia jie apie plastiką.

Socialinių mokslų daktarės Irenos Alperytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.