Kultūra

2019.08.11 10:22

Siekęs visur būti pirmas: Ernesto Hemingway'aus vyriškas gyvenimas buvo pilnas medžioklės, žvejybos ir moterų

Viktoras Paulavičius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.08.11 10:22

„Tikram rašytojui kiekviena knyga turi būti nauja pradžia, nauju bandymu pasiekti tai, kas nepasiekiama. Jis visada stengiasi daryti tai, ko niekas iki jo nedarė arba ką kiti bandė daryti ir nesugebėjo“, – teigė romanistas, novelistas, Nobelio premijos laureatas Ernestas Hemingvėjus.

Ernestas Hemingway'us buvo viena ryškiausių 20 a. pirmosios pusės asmenybių, vienas įdomiausių amerikiečių realistų romantikų, siekęs visur būti pirmas, neįveikiamas, nenugalimas. Rašytojo artimieji ir draugai prisimena jį kaip aukštą, stambų, stiprų žmogų su žilais ūsais ir tokia pat barzda, su akiniais metaliniais rėmeliais. Po Antrojo pasaulinio karo laikraščiai dažnai rašydavo, kad E. Hemingway`us jau daug metų beveik neišvykdamas gyvena Kuboje, už devynių mylių nuo Havanos, savo sodyboje, su ketvirta žmona, keliais tarnais, pusšimčiu kačių, keliolika šunų, dviem šimtais balandžių ir trimis karvėmis.

Mokykloje jis mokėsi labai gerai, domėjosi Williamu Shakespeare'u, Marku Twainu, George'u Londonu bei kitais. Tačiau E. Hemingway'us niekad netapo tiktai knyginiu, kabinetiniu žmogumi. Jis buvo nepaprastai godus įspūdžių, mėgo ir mylėjo, kaip pusiau juokais rašė viename laiške, „tris kontinentus, vandenynus, savo seseris ir žmonas, gyvenimą ir mirtį, rytą, vidurdienį, vakarą ir naktį, garbę, boksą, plaukiojimą, beisbolą, šaudymą, žvejybą, gražius paveikslus, skaitymą ir rašymą.“ Karšta E. Hemingway'aus meilė gamtai ir žmogui, jo gilus pasitikėjimas žmogaus protu, sąžine bei kūrybiniu darbu net pačiomis kritiškiausiomis aplinkybėmis apsaugodavo rašytoją nuo pesimizmo ir nevilties.

Pomėgių jis turėjo išties daug. Tikra aistra jam buvo medžioklė, kurios grožį išmokė pajusti jo tėvas. Rašytojo namuose būdavo gausu medžioklės trofėjų. Jis vykdavo medžioti į Afriką, apie medžioklę parašė knygas „Žaliosios Afrikos kalvos“ bei „Kilimandžaro sniegynai“.

E. Hemingway'us neįsivaizdavo gyvenimo be koridų ir be draugystės su matadorais. Lankėsi Ispanijoje kaip korespondentas, o kaip žiūrovas stebėjo net pusantro tūkstančio koridų, iš kurių paskutinę – prieš pat mirtį. Apie koridas jis rašė keliose knygose: „Fiesta“, „Mirtis vidurdienį“, „Pavojinga vasara“.

Rašytojas mėgo žvejoti ir buvo geras žvejys. Pirmą žuvį sugavo būdamas penkerių, o vėliau žvejojo net milžiniškas kardžuves. 1950-ais metais surengė Kuboje tarptautinį žvejybos konkursą. Meile žvejybai alsuoja ir jo knyga „Senis ir jūra“, už kurią 54-aisiais jis apdovanotas Nobelio literatūros premija.

E. Hemingway'us daug skaitė. Knygomis, žurnalais, laikraščiais buvo užversti visi rašytojo kambariai. Jo namuose nemažai vietos užimdavo ir įvairių mėgstamų daiktų – pypkių, ginklų, kriauklių, degtukų dėžučių – kolekcijos.

Rašytojo gyvenimas buvo tikras „vyriškas“ gyvenimas, kupinas kovos, pergalių, stiprių pojūčių, aktyvaus sporto ir intensyvaus darbo. Gimė jis 1899-ųjų liepos 21-ąją Čikagos priemiestyje Ouk-Parke. Ernestas – antras iš šešių vaikų gydytojo Clarence'o Hemingway'aus ir buvusios dainininkės Greisės Hol šeimoje. Nuo vaikystės buvo stiprus, domėjosi futbolu ir boksu. Vienose bokso varžybose patyręs sunkią galvos traumą, visą gyvenimą nuo jos kentė, jautė dažnus galvos skausmus.

Jau gimnazijoje Ernestas pasižymėjo literatūriniais gabumais. Pirmą savo apsakymą „Manitu nuosprendis“ jis išspausdino mokyklos žurnale. Tačiau Ernestą viliojo ir kiti dalykai. Baigęs gimnaziją, jis įstojo į Amerikos Raudonojo Kryžiaus transporto korpusą ir, su juo išvykęs Italijon, atsidūrė italų ir austrų fronte. Jau pirmomis dienomis buvo sužeistas, tad kelis mėnesius pasigydęs Milano ligoninėje grįžo namo.

Savarankišką gyvenimą E. Hemingway'us pradėjo dirbdamas korespondentu ir rimtai galvodamas apie kūrybą. 1921-ais metais vedęs Hadley Richardson, jis išvažiavo į Europą. Paryžiuje išleido pirmą knygą „Trys apsakymai ir dešimt eilėraščių“. Netrukus pasirodė apsakymų rinkinys „Mūsų laikais“, kiek vėliau – romanas-parodija „Pavasario vandenys“, pirmas rimtas romanas „Fiesta“, apsakymų knyga „Vyrai be moterų“, romanai „Atsisveikinimas su ginklais“ bei „Turėti ir neturėti“.

Įsiliepsnojus Ispanijoje pilietiniam karui, E. Hemingway'us ten išvyko kaip karo korespondentas. Ispanijoje jis parašė ne tik straipsnių, bet ir apsakymų, pjesę „Penktoji kolona“, savo garsųjį romaną „Kam skambina varpai“.

Per Antrąjį pasaulinį karą su savo kateriu „Pilar“ E. Hemingway'us medžiojo vokiečių povandeninius laivus Karibų jūroje. 1944 m. kaip korespondentas dalyvavo kariniuose skraidymuose virš Vokietijos ir okupuotos Prancūzijos, su sąjungininkais išsilaipino Normandijoje, aktyviai dalyvavo prancūzų kovose vaduojant Paryžių ir už tai net buvo patrauktas į teismą, nes karo korespondentams draudžiama kovoti su ginklu rankose.

1949 m. E. Hemingway'us pajuto silpstant regėjimą, tačiau nenustojo rašęs ir po metų išleido romaną „Anapus upės, medžių ūksmėje“. Deja, laimingo gyvenimo, kupino nuotykių, meilės ir draugų, laikas baigėsi. 54-ųjų rudenį E. Hemingway'us Afrikoje du kartus pakliuvo į aviakatastrofą, paskui, dar kaip reikiant neatsigavęs, nukentėjo Afrikos savanose nuo gaisro. Kuboje, kur dar prieš Antrąjį pasaulinį karą įsigijo sodybą netoli Havanos, jis pradėjo rašyti autobiografinę knygą, joje prisimindamas jaunystės metus Paryžiuje su pirmąja žmona H. Richardson.

E. Hemingway'aus vedybos su H. Richardson buvo savotiško protesto prieš tėvus ir savarankiško gyvenimo pradžia. Rašytojas mylėjo žmoną karšta jaunatviška meile, o ji, nors ir vyresnė už jį, buvo gera ir ištikima draugė. Tačiau jų santuoka truko vos šešerius metus. Hadli pagimdė rašytojui pirmąjį sūnų. Antroji Hemingway`aus žmona, turtinga amerikietė, žurnalistė Pauline Pfeiffer, suteikė jam motinišką meilę bei globą. Su Pauline Ernestas susilaukė dviejų sūnų. Po trylikos metų jis vėl išsiskyrė ir vedė Marthą Gellhorn, užbūrusią jį jaunyste ir grožiu. Tačiau plačiai išgarsėjusi žurnalistė Martha buvo per didelė prabanga rašytojui.

Praėjus penkeriems metams E. Hemingway'us vedė ketvirtą kartą. Mary Velsch taip pat buvo žurnalistė. Ji mokėjo ne tik valdyti savo vyrą, bet ir vairuoti katerį „Pilar“, kurį E. Hemingway`us retai kam patikėdavo. Ji žvejojo, medžiojo; vėliau ji kantriai kentė pasiligojusio rašytojo užgaidas ir net užgauliojimus, o po jo mirties – parašė atsiminimų knygą „Kaip buvo“ ir įsteigė Hemingway`aus premijų fondą.

1959 m. E. Hemingway'aus sveikata pradėjo staigiai blogėti: prasidėjo nepakeliami galvos skausmai, nerviniai sutrikimai, baimė ir nemiga, nakties košmarai. Prie viso to prisidėjo pakilęs kraujo spaudimas, diabetas, kepenų cirozė. Rašytojas svetimu vardu paguldytas į kliniką Ročesteryje ir gydytas elektros šoku. Iškentęs trylika seansų ir grįžęs namo, jis kelis kartus bandė nusižudyti. 1961-ųjų liepos 2-ąją E. Hemingway'us nusišovė iš medžioklinio šautuvo savo medžiotojų namelyje, miškingame kalnų slėnyje Kečume, Aidaho valstijoje.

Literatūroje E. Hemingway'us liko gyvas kaip rašytojas, kuris visuotinio pesimizmo ir nevilties amžiuje poetizavo žmogų, sugebantį išsaugoti savo moralinį grožį, žmogų, kurio „nugalėti neįmanoma“. Jo kūryba dar kartą patvirtina mintį, kad literatūra yra gyva į dabartį atėjusiomis praeities tradicijomis bei amžinu kūrėjų polėkiu.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt