Kultūra

2019.08.05 16:09

Ramūnas Čičelis: du įsigyvenimo būdai (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.08.05 16:09

Šios naujų knygų apžvalgos antraštė „Du įsigyvenimo būdai“ sugalvota kaip radikali rašytojo Ričardo Gavelio romano „Septyni savižudybės būdai“ pavadinimo priešprieša. Lietuvos sostinėje gyvenęs žymiosios knygos „Vilniaus pokeris“ autorius atstovavo tai kartai, kuri gyveno labai stiprioje nelaisvėje mąstyti, jausti, sužinoti ir būti.

Tragiškiausi šios generacijos autoriai – Leonidas Jacinevičius ir Bronius Radzevičius. Pirmojo iš šios poros šiandien viešai neatsimena beveik niekas, o antrojo „Priešaušrio vieškeliai“ išbraukti iš bendrojo lavinimo lietuvių kalbos ir literatūros programos skaitinių sąrašo. Tuo laiku, 20 amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, gyvenę kūrėjai, iš tiesų, dažniausiai turėjo labai ribotas savojo likimo galimybes – kolaboruoti, susirgti alkoholizmu arba nusižudyti. Istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius, šiais metais Jonavoje įteikiant rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinę premiją po mirties Romui Treiniui už romaną „Dziedas“, kalbėjo apie išgyvenusiuosius Holokaustą ir prisiminė filosofo Leonido Donskio tėvo mintį, kad pirmosios žydų genocido aukos – tai patys geriausieji. Vedant paralelę su sovietinės Lietuvos realijomis, būtų galima sakyti, kad alkoholis ir pasitraukimas iš gyvenimo – tai ne tik geriausiųjų, bet ir pačių jautriausiųjų kelias. O didelį žmogiškąjį jautrumą, kaip žinoma, neretai lydi didelis talentas ir kūrybingumas.

Poetė Paulina Žemgulytė naujausiame savo poezijos rinkinyje „Šiaurinio dangaus“ prabyla apie tuos būdus, kurie žmogų laiko šiapus gyvenimo ir teikia prasmę. Pirmiausia – tai gamtos jutimas, suaugimas su ja. Kad ir kiek viešojoje erdvėje būtų ironizuojamas žmogaus sėdėjimas po gimtinės medžiu, knyga „Šiaurinio dangaus“ primena, kad nuo savęs pabėgti neįmanoma ir nereikia – nei medis, nei žolė, nei smilga niekur nebėga. Gamta ramiai būna ir leidžia ją jaučiančiam žmogui patirti ramybę ir išmintį, nes gamta paradoksaliai yra pirmoji Žemės planetos kultūra. Kad ir kiek besiveržtume į asfaltą, net ir ten dažniausiai norime pasodinti medį. Gamtoje nėra nė vieno augalo ar gyvūno, kuris būtų linkęs pats save sunaikinti. Tai – pirmoji ir svarbiausioji jos pamoka žmogui.

Dar vienas įsigyvenimo su gamta būdas, kuris skleidžiasi P. Žemgulytės knygoje, slepia ramią laiko tėkmę, kuri tikrai nėra susijusi išimtinai vien su senatve ar artėjančia mirtimi. Žmogus, jei tik nori, gali būti lėtai, nesijausti isteriškai ar nervingai, nes šalia jo ir jame pačiame esanti gamta niekur neskuba – viskas vyksta savo laiku ir savoje vietoje. Ir tas laikas jau nesiejamas su šiuolaikinio pasaulio tariamai siūlomomis neribotomis galimybėmis realizuoti save kaip prekę. Gamta ir su ja įsigyvenantis žmogus būna jau ne galimybėmis, o būtinybėmis.

P. Žemgulytės knygoje „Šiaurinio dangaus“ eilėraščiai kalba ir apie tai, kad nėra jokio tikslo ar reikalo kur nors veržtis iš ten, kur dabar esi, ir į laiką, kurio dar nėra. Vienintelė žmogaus ir pasaulio verta kryptis „ten“ yra anapus šios realybės, kai ištinka mirtis. Eilėraščių rinkinyje „Šiaurinio dangaus“ slypi ir dar viena užmiršta dorybė. Tai – žmogaus kantrybė, bylojanti, kad pastangos ir darbas visada atneša vaisių, kurie gali būti ir laukti, ir kartu netikėti. Nes tai, kas laukta, reikalauja laukimo.

P. Žemgulytės eilėraščių kalbančioji tvirtai ir aiškiai sako: ne daug ką šiame pasaulyje ir gyvenime galima pakeisti, išskyrus gal tik tai, kaip žiūrime į tai, ką matome, – galime justi nuolatinį tragizmą, audrinti save; galime nenustoti liaupsinti kitus ir gyvenimą. Ir vienu, ir kitu atveju būtų pernelyg daug žmogiškumo. Netikėta, tačiau lietuvių pasaulėžiūros senuosiuose pamatuose slypi atsakymas į klausimą, kas yra anapus žmogiškumo. Modernesnės Europos tautos transcendencijos ieškojo ir tebeieško teologiniame mąstyme, o Lietuvos žmogui gana būti prie gimtosios sodybos, miške ar prie jūros, ir transcendencijos problema akimirksniu tampa išsprendžiama.

P. Žemgulytės „Šiaurinio dangaus“ atskleidžia ir tai, kad „namų“ sąvoka ir praktika ir šiandien niekur nėra prapuolusi, – žmogui vis dar reikia gimtinės daiktų, savos vietos ir, pagaliau, savo kalbos, kuria rašomi eilėraščiai.

Ir paskutinis poetės patarimas norintiesiems įsigyventi ir nežūti per greitai yra vienatvės regula, beveik prilygstanti krikščioniškajam šventumui. Kaip keista ir svarbu tai, kad gūdaus sovietmečio ir dabarties žmonės žudosi dėl vienatvės, o tų žmonių seneliams ir proseneliams neretai pakakdavo kelių artimųjų buvimo vienkiemyje. Knyga „Šiaurinio dangaus“, viena vertus, rodo, kiek daug iš mūsų buvo atimta, tačiau, kita vertus, išmintingai kalba apie tai, kad žmogui niekada nebuvo lengva gyventi, tik sunkumus patiriame skirtingai. P. Žemgulytės eilėraščių eilutės atveria, kad literatūra ir poezija vis dar yra prarasties įprasminimas, leidžiantis išlaikyti stoicizmą, be kurio gyventi kartais gali būti neįmanoma.

Poetės Aldonos Ruseckaitės eilėraščių knyga „Debesiu“ – tai naujausias ir, kaip pati autorė sako, paskutinysis jos poezijos rinkinys. Skirtingai nei P. Žemgulytės „Šiaurinio dangaus“, knygos „Debesiu“ eilėraščiai yra pilni aistros gyventi, mylėti ir būti, neprarandant ir išmintingo požiūrio į save ir kitus galimybės. A. Ruseckaitė R. Gavelio „savižudybės būdams“ tiesiog priešintų didžiulę valią ir norą neišnykti ir visada prisiminti tuos, kurių jau nėra šalia. Knyga „Debesiu“ į savo skaitytoją labiau kreipiasi ne ramybe ir kantrybe, o emociškai veikiančiais prisiminimų vaizdais, leidžiančiais autorei savitai išgyventi artimųjų – Mamos, Tėvo, Brolio – netektis.

Skaitant A. Ruseckaitės knygą „Debesiu“, galima ir pagrįsta klausti, ar asmeninis kalbėjimas, beveik naikinantis atstumą tarp eilėraščių autorės ir kalbančiosios, ką nors gali sakyti ir sako kitiems žmonėms, kurie autorės nepažįsta ir nežino daugelio jos gyvenimo detalių. Atsakymas į šią probleminę dilemą būtų oksimoroninis ir tvirtinantis priešybių vienybę: tai, kas giliai asmeniška, yra patiriama ir kitų žmonių, tačiau būtent vaizdas ir žodis, kaip poezijos formos, sukuria eilėraščių unikalumą, nepaverčiantį jų tiesiog sentimentais. Taigi, tie, kas nori ir trokšta gyventi lyg Arvydo Šliogerio fotosofijos žmonės, pirmiausia, gali matyti ir kalbėti. Ir vis dėlto kaip skiriasi A. Ruseckaitės ir jaunų autorių autobiografiškieji eilėraščiai! Brandus amžius leidžia tekstuose nekelti tokių dramų, kurios, žvelgiant retrospektyviai, vėliau atrodys kaip meksikietiško serialo siužetų nuotrupos.

Esminė ir pati svarbiausioji A. Ruseckaitės knygos „Debesiu“ tema – tai gyvenimas ir jo slenkstis į mirtį. Skirtingai nei kita kaunietė poetė Dovilė Zelčiūtė, aptariamos knygos autorė netrina ribos tarp šiapus ir anapus. Mistiškasis „TEN“ eilėraščių rinkinio „Debesiu“ kalbančiajai yra labiau nuojautos ir kreipinio kryptis. Skausmingi ir kartu labai išmintingi yra A. Ruseckaitės laiškai eilėraščiai neseniai mirusiam Broliui. Eilėraščių medžiai, debesys, upės ir kiti gamtos objektai nėra žmogiškumo fonas. Jie yra lyg veidrodis, vienu metu gebantis atspindėti abi, šiapusinę ir anapusinę, tikroves. Artimųjų netektys tampa pakeliamos ir todėl, kad mirtis netampa žmogaus vidujybę pusiau skeliančiu įvykiu – atramos ieškoma bendravimo ir buvimo praeityje ženkluose, būtent Brolio laiškuose iš armijos bei bendruose prisiminimuose.

A. Ruseckaitės eilėraščių rinkinys „Debesiu“ yra žmonių, kurie nėra patyrę visą asmenybę skeliančių patirčių, liudijimas. Šie žmonės yra pernelyg stiprūs, kad palūžtų ir dejuotų. Šios knygos eilėraščių kalbančioji sako, kad būdas įsigyventi – tai tiesiog troškimas mylėti gyvenimą.

Abiejų knygų autorės, parašiusios katalikybės neneigiančius tekstus, šiuolaikiniam žmogui savo eilėraščiais tvirtina tai, kas kelis tūkstančius metų šventikų ir tikinčiųjų kartojama daugybėje pasaulio katalikiškų šventyklų: „Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga...“ Ir tai nereiškia, kad aptariamos knygos yra tikratikystės tekstai, – tiesiog aiškiai suprantama, kad anapus to, kas pasakyta eilėraščiuose, atsidurtų išdavystės, vedančios į P. Žemgulytei ir A. Ruseckaitei tokią svetimą niekšybę.