Kultūra

2019.08.01 11:54

Kodėl analizuoti literatūrą mokoma nuo mažumės, o kiną – vis dar ne?

šiandien kaip niekad svarbus audiovizualinės kalbos suvokimas
LRT.lt2019.08.01 11:54

Kinas yra labai intensyvus medijų kanalas, todėl visuomenę reikia šviesti ir lavinti, kad ši gebėtų tinkamai perskaityti ir vertinti informaciją. Reikia mokėti suprasti audiovizualinę kalbą, nes jau seniai neįmanoma informacijos suteikti konkretaus vieno produkto pavidalu, sako Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas, dalyvavęs diskusijoje „Tarp eilučių: kinas ir politika“.

Kultūros ministerija rengia diskusijų ciklą „Tarp eilučių“, kviesdama pažvelgti į įvairias kultūros sritis medijų ir informacinio raštingumo aspektu. Tarptautinėje vartosenoje medijų ir informacinis raštingumas apibrėžiamas kaip gebėjimas kritiškai pažvelgti į medijose pateiktą informaciją ir apima visas medijas ir žiniasklaidą – tai spauda, radijo ir televizijos laidos, kino filmai, spektakliai, reklama, internetas ir kiti informacijos šaltiniai, įskaitant bibliotekas, archyvus, muziejus.

Ministerijos inicijuotoje diskusijoje „Tarp eilučių: kinas ir politika“ kultūros ir akademinio pasaulio atstovai, kino kritikai ir kūrėjai atidžiau pažvelgė į kino ir politikos sąryšį ir dialogą, diskutavo apie istorinį kiną.

Diskusijos dalyviai: kultūros istorikė, kino ir medijų tyrinėtoja Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Lietuvos kino centro direktoriaus Rolandas Kvietkauskas.

– Ar matote tokių diskusijų, kaip „Tarp eilučių: kinas ir politika“ prasmę ir kur jos turėtų vesti?

L. Kaminskaitės-Jančorienė: Kultūros ministerijos kvietimas dalyvauti diskusijoje pradžiugino, nes, man atrodo, į patį dalyką buvo pažvelgta profesionaliai, nebijant kviestis žmonių iš nevyriausybinio sektoriaus. Tai svarbu ne tik šiuo atveju – kalbant apie kino vietą medijų raštingumo kontekste, bet svarstant ir kitus klausimus, kadangi dialogo tarp valstybinių ir nevalstybinių institucijų labai trūksta. Smagu, kad valstybinė institucija kreipiasi į praktikus ir bando susikalbėti. Tokia intencija yra gera, nes yra proga dialogui vystyti, galimybei pateikti skirtingus matymus ir patirtis.

Pavyzdžiui, aš atstovauju požiūriui, jog medijos – plati sritis, tai nėra tik žiniasklaida, atliekanti informacinę funkciją. Štai jaunų žmonių auditorija medijomis naudojasi ne tik informacijos gavimo tikslais, bet jas naudoja ir pramoginiams tikslams, laisvalaikiui, estetiniams poreikiams, galų gale socialiniam bendravimui. O tai pas mus dažnai pamirštama.

R. Kvietkauskas: Tokios diskusijos po truputį turėtų užpildyti šioje vietoje esantį tam tikrą vakuumą. Didžiausias laimėjimas – atsirandantis semantinis punktyras viešojoje diskusijoje, tai ir būtų pirminis rezultatas. Kai kalbame apie kultūrą, politiką ir medijų raštingumą – tai subtilus tyrinėjimo objektas. Tačiau tokios diskusijos provokavimas – neabejotinai sveikintinas dalykas.

Dažnai kultūros reiškinių, kūrinių, taip pat ir kino analizė apsiriboja tam tikrų estetinių principų, įdomių kūrybinių atradimų paieška. Bet turbūt, bėgdami nuo anų laikų kultūros politizavimo blogąja prasme, mes kartais einame į kitą kraštutinumą, stengdamiesi apskritai išvengti šitos tematikos.

– Ar reikia edukuoti žiūrovą, stiprinti medijų raštingumą, atsižvelgiant ir į tai, kad kartais į mūsų kino rinką patenka produkcija iš kitų šalių, kur demonstruojama vadinamoji minkštoji galia? Arba subtilesniais atvejais – ji kaip tik nedemonstruojama, o maskuojama labiau ar mažiau vykusia kino kalba, vis dėlto tikslingai siunčiant tam tikras propagandines žinutes?

L. Kaminskaitės-Jančorienė: Kinas yra sistema, turinti savą kalbos sąrangą. Šios kalbos mokymasis ir yra kino edukacijos pagrindas, o kartu ir medijų raštingumo proceso sudėtinė dalis. Dažnai pamirštama, jog kinas yra seniausia audiovizualinė medija, kurios pagrindu buvo kuriamos kitos: televizija, reklama, vaizdo žaidimai ir t. t. Audiovizualinės kalbos reikia mokytis lygiai taip pat, kaip kad mokykloje mokomės rašytinės kalbos. Be to, sąmoningo žiūrovo ugdymas apima ne tik formalios kino sistemos išaiškinimą, tai, kaip kūrinys yra sukonstruotas, bet ir kontekstą, kuriame gimė kūrinys, ir pobūdį – kokie to kūrinio tikslai. Juk kino kūriniai dinamiški, kinta ne tik jų estetika, bet ir technologija, demonstravimo pobūdis. Pavyzdžiui, skirtingai nei beveik viso XX amžiaus auditorija, filmus mes galime matyti ne tik kino teatruose, bet ir savo kompiuterių ar telefonų ekranuose – kas, be jokios abejonės, keičia ir kūrinių atrodymą (vaizdą, garsą) ir jų žiūrėjimo patirtį, poveikį mums, kaip auditorijai, bei prieinamumą.

Todėl taip, medijų raštingumo ugdyme aš matau didelę prasmę. Raštingas žmogus supranta, kaip yra sukonstruotas kūrinys, kokiame kontekste jis gimė ir kokio rezultato juo siekiama. Ar tai būtų kino filmas, televizijos filmas, internetinis serialas, reklama ar koks kitas audiovizualinis produktas. Žymiai tikslingiau mąstyti apie raštingos auditorijos ugdymą, suteikiant žmonėms galimybes mokytis, negu kažką drausti ar kovoti tomis pačiomis priemonėmis.

Šiuo atveju – kontrapropagandinėmis, tai sąvoka, dažnai nuskambanti svarstymuose apie medijų raštingumo prasmę. O koks gi yra kontrapropagandos tikslas? Dažniausiai jos tikslas – toks pat kaip ir propagandos, tik atstovaujantis priešingos stovyklos interesams. Tai yra indoktrinuoti bendruomenę propaguoti tam tikras idėjas, tikintis, kad auditorija pasyviai jas suvartos.

Bet pamirštame – auditorija yra aktyvi, labai įvairi, gyvenanti XXI amžiaus medijų prieinamumo ir gausos laike. Jei mes su auditorija, žiūrovais nemegsime dialogo, kalbėsime plakatų kalba, tai sukursime tokią visiškai neefektyvų uždarą ratą, kur veiks tik propaganda ir kontrapropaganda. Tiesiog vyks mūšis tarp ekranų, o pati auditorija bus pamiršta.

R. Kvietkauskas: Tarkim, turėjome istorinį kino laikotarpį su nacių ar sovietų propaganda – ten viskas aišku. Ir ji šiandien teoriškai neturėtų galimybių pasirodyti mūsų ekranuose, jei tai būtų susiję su smurto, neapykantos ar karo kurstymu, nes tai draudžia mūsų įstatymai.

Šiandien tikėtis, kad kažkokie minkštosios galios įrankiai bus tokie, sakykim, primityvūs (nors savo laiku jie ir buvo pakankamai efektyvūs) turbūt vargu ar galima. Ir šiandien ta riba yra labai efemeriška, nes, pavyzdžiui, smurto rodymas nebūtinai yra smurto propagavimas, o galbūt atvirkščiai. Ir iš tiesų mes turėtume remtis žiūrovo išprusimu, jo atsparumu tam tikriems dalykams.

Čia ir iškyla edukacijos prasmingumas. Kinas yra jauna meno rūšis. Pavyzdžiui, skaityti, suprasti, vertinti ir analizuoti literatūros kūrinius žmogus yra mokoma nuo mažumės. Ir tokie įgūdžiai yra suformuojami – daugeliui tai visai sėkmingai pavyksta. Šiandien proporcijos kultūroje sparčiai keičiasi – greta rašytinio teksto mes matome vis daugiau vaizdų kalbos, tai ne tik filmai, bet ir, pavyzdžiui, įvairūs interneto serialai, kur viena serija trunka vos keletą minučių, ir panašiai.

Edukaciją kartais bandoma interpretuoti kaip tokį supaprastintą įrankį. Kad štai imsim ir parodysim, kurioje vietoje, tarkim, slypi propagandos elementai viename ar kitame filme, ir tai demaskuosim. Bet ar to pakaks? Žinoma, kad ne. Auditorija turi sugebėti bet kokį audiovizualinį produktą adekvačiai perskaityti. Ir sugebėti suprasti, kodėl jauti vieną ar kitą poveikį, kaip tai padaryta, ir kas tuo norima pasakyti. Nes kinas tuo ir žavus ir, be abejo, galingas, kad jo poveikio instrumentų paletė yra labai didelė.

Nuo pasakyto teksto iki vaizdo, nuo detalės ekrane iki muzikos, kuri irgi kine yra labai svarbi. Tai labai intensyvus medijų kanalas, todėl turėtų būti daugiau dėmesio skiriama visuomenei šviesti, lavinti. Ir ne dėl blogų pavyzdžių, o dėl gebėjimo tinkamai perskaityti ir vertinti informaciją.

Visuomenę reikia edukuoti, kad ji suprastų audiovizualinę kalbą apskritai, nes jau seniai nebeįmanoma teikti informacijos tiktai konkretaus produkto pagrindu. Kad štai va, žiūrėkite, šie filmai turi tokių tai problemų, anie – kitokių. Tas vandenynas yra toks didelis, ir, ačiū Dievui, mums visas prieinamas, bet tai gali turėti ir šalutinį poveikį, ir reikia su tuo išmokti dorotis. Kito būdo nelabai yra.

– Kaip vertinate įvairiomis progomis nuskambantį teiginį, kad reikia ieškoti mus visus vienijančio įkvepiančio naratyvo ir pateikti jį kino kalba? Teigiama, kad toks kino pasakojimas galėtų kilti iš mūsų istorijos ir būtų įdomus, naudingas ne tik mums patiems, bet galbūt galėtų pritraukti ir užsienio auditoriją.

L. Kaminskaitės-Jančorienė: Tai gana komplikuotas klausimas, nes mano santykis su istoriniu kinu nevienareikšmis. Lietuvoje istorinis kinas dažniausiai kuriamas nacionalinio naratyvo pagrindu ir yra skirtas tenkinti lokalius, nacionalinius poreikius. Lietuvoje sukurti istoriniai filmai dažniausiai yra labai schematiški ir kino kalbos, ir atminties požiūriu. Todėl nenuostabu, jog dauguma lietuviškų istorinių filmų lieka tik Lietuvos auditorijos kontekste, o tam, kad patrauktume tarptautinės auditorijos dėmesį, svarbi ne tik istorija, pasakojimas, bet ir kaip filmas sukurtas.

Be to, nepamirškime, mes esame maža industrija, kurios kūrinių sklaida, kaip ir dauguma europietiško kino, galima dėl vykstančių festivalių, kurie turi specifinius, profesionalius kino atrankos kriterijus. Deja, dauguma per pastaruosius metus sukurtų lietuvių istorinių filmų tikrai netempia iki tarptautiškumo kriterijų ir yra įdomūs tik mums.

Puiki išimtis būtų Eglės Vertelytės filmas „Stebuklas“, kuris ne tik sukurtas savita kino kalba, bet ir pasiūlė naują požiūrį į sovietmetį, Nepriklausomybės pradžią. Taigi tikėtis, kad tuščioje vietoje sukursime istorinį naratyvinį filmą, kuris staiga taps visų pasaulio kino teatrų hitu, yra iliuzija.

Man yra įdomesni tie istoriniai filmai, kurie pasiūlo represuotos – užgniaužtos – atminties versijas arba kritinį santykį su istorija. Deja, pastaraisiais metais Lietuvoje sukurti vaidybiniai istoriniai filmai nebando suprasti praeities, kelti nepatogių klausimų, aiškintis. Didžiuma jų mums siūlo istorinį mitą, užstrigusį binarinėje aukos arba herojaus lygtyje, ir tokiu būdu atlieka istorijos politiką, kurios funkcija yra labai aiški – ta pati propagandinė.

Todėl į poreikį kurti istorinį epą aš labai atsargiai ir kritiškai žiūriu. Tokie filmai kritiško mąstymo tikrai nepridės. Mes kritikuojame valstybes, kurios imasi gigantiškų mūsų istorijos pasakojimui prieštaraujančių filmų, bet siūlome daryti lygiai tą patį. Migdyti žiūrovą, maitinti jį mitais, bet ne realybe.

Esu istorikė ir, tarkim, idėja kine remtis LDK naratyvu man neatrodo vykusi, turint galvoje, šiuolaikines nuotaikas ir tai, jog dauguma pastarųjų metų lietuviškų istorinių filmų buvo kuriami etnocentristinių tikslų vedami. Tad yra didesnė tikimybė, jog būtų kuriamas filmas, šlovinantis mūsų ekspansinę praeitį, o toks filmas Vakaruose būtų sutiktas labai kritiškai.

Parodytų mūsų ribotumą, nebrandą. Be to, visų pavykusių filmų apie istorinę praeitį sėkmė yra ir kino kalba, ir kritinis santykis su praeitimi, užduodantis probleminius, o kartais ir nepatogius klausimus. Ar mes esame pasiruošę paremti ir sukurti tokį filmą?

R. Kvietkauskas: Šį nuolat kylantį klausimą matyčiau kaip visiškai kūrybinį. Atsakymas turėtų būti susijęs tik su talentu. Ar atsiranda kūrėjas, šiuo atveju – kino, kuris jaučia vidinį poreikį ir turi talento jėgos pasiūlyti žiūrovui ir plačiąja prasme – tautai – įkvepiantį ir vienijantį kino kūrinį?

O koks naratyvas mus galėtų vienyti ir skatinti pasididžiavimą? Vienija turbūt sektini dalykai. Jie mums turi būti artimi, aiškūs, motyvuojantys, įtikinami, su jais norima tapatintis. Bet visada yra ta plona riba, kad bandydami plakatiškai tai išdėlioti, mes sulauktume atvirkštinės reakcijos.

Šiandien sunku būtų įsivaizduoju ambicingą vaidybinį filmą, sukurtą be valstybės paramos. Tačiau istorinio epinio kino filmo klausimas susijęs ne tik su finansavimu, kuris yra būtinas. Nepakaks ir teorijos ir šaunių idėjų, kokią Lietuvą mes norime sau arba kitiems pavaizduoti.

Dėl garsesnių ar tylesnių atgarsių užsienyje. Vienas iš kelių yra kooprodukcija – bendra kino gamyba su kitomis šalimis. Šiuo metu talentingo lietuvių režisieriaus dėka gimsta vaidybinis filmas apie pokario partizanus Lietuvoje. Kūrybiniame procese dalyvauja penkios užsienio valstybės, tad savaime aišku, toks filmas susilauks atgarsio mažiausiai tose penkiose šalyse.

Deja, turėjome gana ilgą istorinį laikotarpį, kai kinas, kaip ir visa kultūra, buvo ribojamas ir kontroliuojamas, todėl nemaža dalis mūsų visuomenės raidos, šalies istorijos negalėjo būti permąstyta, interpretuota kūrėjų, draudžiant ir temas, ir tam tikrus estetinius sprendimus. Ši žiojėjanti spraga, manau, natūraliai skatina didesnį kūrėjų susidomėjimą tarpukario, pokario metų ar LDK istorija. O talentingai atskleistos lietuviškos temos bus įdomios ir tarptautinei auditorijai.