Kultūra

2019.07.31 11:46

Margieji Balkanai: skirtingų religijų ir kultūros sugyvenimas – misija (ne)įmanoma

Skirtumai yra kiekvienos kultūros tapatybės dalis. Pastanga tai suprasti yra labai svarbi, ypač jei kalbame apie vieningą Europą. Juk į jos paveikslą įsilieja ir Balkanai, su savo sunkiai apibrėžiamomis slinktimis ir diferencijuota įvairove, sako profesorius ir kultūros teoretikas Vahidinas Preljevičius.

Vasaros viduryje Serbijos mieste Novi Sade vyko tarptautinė konferencija pavadinimu „Tiesti tiltus Europoje“. LRT RADIJO bendradarbė Vytenė Saunoriūtė konferencijos metu pakalbino profesorių Vahidiną Preljevičių, kultūros teoretiką ir eseistą iš Sarajevo, Bosnijos ir Hercegovinos, apie religinių bendruomenių sąveiką Balkanuose. Kiek kultūrų ir religijų ten veikė, iš kur jos į Balkanus atkeliavo ir kodėl? Profesorius V. Preljevičius taip pat palietė klausimą apie Europos islamo kilmę ir raidą.

– Pone Preljevičiau, kurios religinės bendruomenės nuo seno sąveikauja Bosnijoje?

– Jei kalbame apie religiją, tai reikia pasakyti, kad mes turime keturias arba penkias religines bendruomenes, kurios vis dar aktyviai veikia – tai ortodoksų krikščionybė arba stačiatikybė, katalikybė, protestantizmas, islamas ir judaizmas.

– Kada šios religijos atsirado?

– Žvelgiant istoriškai, norisi paminėti vieną Bosnijos ypatybę. Viduramžiais čia nedominavo nei stačiatikybė, nei katalikybė, bet viena tokia taip vadinama „eretinė“ krikščionybės pakraipa, kurią galima prilyginti bohumilams Bulgarijoje arba katarams Prancūzijoje. Ši krikščionybės atmaina kurį laiką Bosnijoje buvo netgi valstybės religija. Kai 15 ir 16 a. osmanai užkariavo Balkanus, daugelis šių eretinių krikščionių perėmė islamo tikėjimą.

– Perėmė kitą tikėjimą tiesiog iš pragmatinių paskatų ar dėl religinių karų ir prievartos?

– Priežastys buvo įvairios, bet žmonės nebuvo jėga verčiami perimti kitą tikėjimą. Pirmoji socialinė grupė, kuri konvertavo į islamą, buvo Bosnijos kilmingieji, elitas. Taigi ir dabar mes turime daug šeimų, kurios šiandien musulmoniškos, bet yra senos ir kilmingos, krikščioniškos kilmės. Paskui, laikui bėgant, atsirado religinių nesutarimų, kaip ir kitur tuo metu Europoje. Bet kaip žinia, žmonės lygiuodavosi į tai, kokiai religinei bendruomenei priklauso valdantysis elitas. Mes žinome tai ir iš Europos istorijos, pavyzdžiui, iš Trisdešimtmečio karo 17 a.

– Taip, kai katalikai Europoje praktiškai kariavo prieš protestantus. Bet visgi, koks islamas dominuoja šiandien Bosnijoje ir Balkanuose?

– Tipiška šio regiono islamui yra tai, kad Bosnijos musulmonai išsaugojo daug senųjų religijų elementų, papročių, ir integravo tai į savąjį islamą. Todėl daug šiandienos ritualų ir praktikų siekia priešislaminį laikotarpį. Jei kalbame apie islamą Europoje, tai prasideda diskusija apie absoliučiai autentišką, europietišką islamą. Toks jis – ne vien Bosnijoje, bet ir visame Balkanų regione – Serbijoje, Makedonijoje, Albanijoje.

– Ar šiandien priklausymas kokiai nors religinei bendruomenei yra svarbus tapatybės formavimo momentas? Gal tai tiesiog kažkas, ką savaime atsinešame iš savo šeimos ir aplinkos?

– Taip, ir po kurio laiko tai tarsi savaime, organiškai tampa savastimi ir pereina į tradicijos metmenį. Iš tiesų jau du ar tris šimtmečius ši religija yra natūralus mūsų tapatybės dėmuo. Bet noriu pabrėžti, kad kalbame apie etniškai homogenišką grupę, kurią skiria tik priklausymas skirtingoms religijoms.

– Gal galite duoti kokį nors pavyzdį?

– Vienas gerų pavyzdžių – Sarajevas. Pačiame miesto centre rasime keturis erdvius maldos namus, priklausančius keturioms skirtingoms religijoms – seniausią miesto mečetę, senąją stačiatikių cerkvę, katalikų katedrą ir sinagogą.

– O kokia yra Bosnijos žydų bendruomenė, ar ji vienalytė?

– Apie mūsų žydus taip pat norėčiau pasakyti vieną svarbią, įdomią detalę. Bosnijos žydai – tai visų pirma sefardai, vienos iš dviejų pagrindinių žydų kultūrinių grupių atstovai. Šiandien yra ir antrosios grupės narių – aškenazių, bet pirmieji į mūsų regioną atkeliavo sefardai.

– Jie atkeliavo iš Ispanijos, ar ne?

– Jie atkeliavo iš Ispanijos karalystės, nes tuo metu buvo persekiojami Ispanijos karalių. Jie tiesiog buvo išvaryti iš šalies ir rado prieglobstį daugelyje tuometinės Osmanų imperijos kultūros centrų.

– Kada tai įvyko? Kokiame 15–16 a.?

– Taip, tai buvo 15–16 a. Taigi žydai egzistuoja lygiai tiek pat ilgai, kiek ir Sarajevas, kitaip tariant, jie buvo nuo pat miesto įkūrimo pradžios. Ir, be abejo, praturtino mūsų bendrai kurtą kultūrą, įnešė ispaniškų ir Magrebo spalvų ir skonio.

– Labai gerai tai, ką jūs pasakojote, iliustruoja vienas mano pažįstamo šeimos atvejis. Jo vardas Saša Hadžiahmetovič. Jis gyvena Serbijoje, bet pavardės priedėlis „Hadžia“ reiškia, kad kažkas iš jo protėvių kadaise lankėsi Mekoje. O šiandien jis yra Serbijos katalikas.

– Taip, tai puikus pavyzdys. Tai nėra koks nors labai retas atvejis. Dažnai pavardė „Hadžič“ reiškia, kad kažkas iš šeimos dalyvavo piligriminėje kelionėje į Meką, kuri vadinosi „hadži“. Tokios piligrimystės buvo populiarios 16–18 a. Tuo metu priklausymas kokiai nors religinei bendruomenei buvo paslankus, nesustabarėjęs dalykas. Būdavo, kad stačiatikiai konvertuodavo į katalikybę ir atvirkščiai, priklausomai nuo to, kas tuo metu užėmė galios pozicijas.

– Taigi, po pokalbio su jumis aiškiai matyti, kad visa ta spalvinga įvairovė nuo seno yra sava Balkanams ir tuo pat metu Europai.

– Taip ir yra. Ir derėtų tai priimti kaip natūralų dalyką. Ir nesistengti panaikinti skirtumų, bet juos integruoti, suvokiant, jog jie yra tapatybės dalis. Man regis, ši pastanga yra ypač svarbi, jei mes kalbame apie vieningą ar vieną Europą. Į jos paveikslą įsilieja ir Balkanai su savo sunkiai apibrėžiamomis slinktimis ir diferencijuota įvairove.