Kultūra

2019.07.29 10:21

Libertas Klimka. Susiruošus pajūrin

Libertas Klimka,etnologas2019.07.29 10:21

Prabėgęs savaitgalis buvo turiningas renginiais mūsų pajūryje. Klaipėdoje vyko Jūros šventė, o Jūrų muziejus minėjo savo gimtadienį. Abi šventės jubiliejinės: Jūrų muziejus buvo įkurtas prieš 40 m., o Klaipėdoje vykstanti šventė – 60-ji. Beje, prieškariu taip pat tokia šventė vykdavusi, tačiau ne taip triukšmingai ir prekybiškai. Tad tradicijai apskritai – jau 85-eri.

Šiandien neįsivaizduojame savo valstybės be vartų į jūrą. O švenčių esmingasis tikslas ir yra toks – džiugiai parodyti jūros reikšmę tautai ir valstybei. Patriotų karta, prieš šimtmetį atkūrusi Lietuvos nepriklausomybę, dėjo daug pastangų – diplomatinių ir karinių – siekiant atgauti istorines teises į jūros krantą. Juk esame baltai – tauta, nuo senų senovės įsikūrusi Baltijos jūros pakrantėje.

Archeologai galėtų pateikti daug faktų, bylojančių apie naudą, gautą iš kitų kultūrų jūros keliu. Viduramžiais gal ir buvo pernelyg aplaidžiai pažiūrėta į prekybos jūra reikalus, dėmesį sutelkus į Lietuvai nuolat iškylančias grėsmes, beje, taip pat susijusias su siekiais užvaldyti pakrantę. Taigi šiandien Jūros šventės – gera proga pokalbiui apie baltų gentis, kurių tėvonija – pajūryje.

Ir ką gi skelbia istoriografinės žinios? Gana dažnai Skandinavijos šalių istoriniuose dokumentuose, pradedant ankstyvaisiais viduramžiais, minimas kuršių vardas. Iš rašytinių šaltinių aiškėja, kad kuršiai ne tik gynėsi nuo aršesnių kaimynų ar duokles jiems mokėjo. Anaiptol: jie ir patys surengdavo plėšikiškus reidus laivais į kitas Baltijos jūros pakrantės šalis. XI a. vikingų galiai ėmus silpnėti, kuršiai netgi įsiviešpatavo regione. Štai danai maldoje juos baimingai minėdavę: „Dieve, saugok mus nuo kuršių“. 1050 m. Danijos karalius Svenas vieną patyrusį vikingą paskyrė vadovauti nuolatinei pakrančių apsaugai, kad su drakarais – koviniais laivais – būtų patruliuojama pakrantėmis, prisibijant kuršių antpuolių.

Iš rašytinių šaltinių aiškėja, kad kuršiai ne tik gynėsi nuo aršesnių kaimynų ar duokles jiems mokėjo. Anaiptol: jie ir patys surengdavo plėšikiškus reidus laivais į kitas Baltijos jūros pakrantės šalis.

Danų kronikininkas Saksas Gramatikas apie 1200 metus įrašė žinią apie kuršius, užpuolusius Elando salą. Taigi nuo seno prie jūros gyvenę kuršiai mokėjo statytis laivus, sėkmingai jais būriuoti ir kovoti jūroje. Štai kalavijuočių metraštininkas Henrikas Latvis savo kronikoje aprašė jūrinių kautynių taktiką, kurią panaudojo kuršiai 1210 m. Buvo taip, kronikos žodžiais: „Kuršiai netikėtai pasirodė Zundo sąsiauryje prie jūros kranto su aštuoniais laivais. Juos pamatę piligrimai išlipo iš savo kogų (tai Baltijos prekybiniai burlaiviai), ir susėdo į laivelius gintis nuo pagonių. Tačiau iš neapdairumo kiekvienas laivelis skubėjo pirmas pasiekti priešą.

Kuršiai iškrovė savo piratiškų laivų nosis ir atgręžė į atplaukiančiuosius, sustatę po du laivus greta. Piligrimai, priartėję pirmaisiais savo laivais, pateko į piratų laivų tarpą, ir, kadangi jų laivai buvo maži, tai negalėjo pasiekti priešininko, stovėjusio už juos daug aukščiau. Vienus piligrimus kuršiai užmušė ietimis, dar kitus sužeidė, kiti nuskendo; likusieji buvo priversti grįžti prie kogų ir atsitraukti. Gotlando miestiečiai surinko nukautuosius ir pagarbiai palaidojo. Jų buvo apie tris dešimtis riterių su kitais“.

Kuršių laivybinė patirtis, besiformuojančios visuomeninės struktūros, pajūrio miestų užuomazgos, – visa tai byloja, kad čia galėjo prasikalti netgi valstybingumo daigai. Kuršių valdovas Lamikis buvo pasirengęs net krašto krikštui, – jis 1230 metais, taigi anksčiau nei Lietuvos valdovas Mindaugas, su popiežiaus Grigaliaus IX vicelegatu buvo dėl to sutaręs. Kuršas tikrai galėjo tapti jūrine galybe, jeigu ne dvi istorinės aplinkybės: pirmoji – prie Baltijos krantų įsikūrę Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordenai; antroji – tai žemaičių ekspansija į jų teritoriją, XV a. pradžioje pasiekusi pakrantę ties Šventąja ir Palanga. Tačiau tai nebuvo kokia nors agresija; tikėtina, kad giminiškos gentys jungėsi vedybų, sutarčių būdu. Tais laikais teritorija buvo apgyvendinta retai, o genčių ribose plytojo ir visai tuščios dykros.

Kuršių laivybinė patirtis, besiformuojančios visuomeninės struktūros, pajūrio miestų užuomazgos, – visa tai byloja, kad čia galėjo prasikalti netgi valstybingumo daigai.

Plaukiojimas jūra praturtina tautas; štai ir archeologai kuršių genties žmonių palaidojimuose randa turtingas įkapes. Nereta tarp jų sidabro papuošalų; kai kurie inkrustuoti mėlynos emalės akutėmis. Mėgta dabintis didelėmis lankinėmis segėmis. Medžiaga atsivežtinė, bet darbas vietinis, tik būdingu baltiškuoju stiliumi. Pakrantės gyvenvietėse pirmiausia pasirodė rentininiai gyvenamieji pastatai. Kuršiškos kilmės daiktų randama ir skandinavų šalyse. Štai Gotlando saloje XI a. sluoksnyje jų daugiau nei švediškų. Islandų žygių aprašyme „Egilio sagoje“ vikingas giriasi kalaviju, vardu Angis, įsigytu Kurlande.

Taigi mūsų protėviai su Baltijos šalių gyventojais ne tik kovojo, bet ir kuo gražiausiai prekiavo. Senovinėse liaudies dainose minimi berneliai vaizbūnai, plaukioję į pagrindinį Gotlando uostą Vizbį. Iš ten gabenosi „vaizbą“ : ginklus, audinius, druską. Štai kokia gili dainų atmintis – ji yra tūkstantmetinė...