Kultūra

2019.07.29 12:25

Inga Mitunevičiūtė: na ir karštis! (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.07.29 12:25

Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Naomi Klein „Tai viską keičia“ ir Luca Mercalli „Na ir karštis!“.

Luca Mercalli „Na ir karštis!“

Nors beveik visą liepą mėgaujamės tikros lietuviškos vasaros gaiva ir hidrologinę sausrą specialistai atšaukė, dar nepamiršome birželį alinusio karščio, o jis dabar vargina Belgijos ir Nyderlandų gyventojus. Šiose šalyse fiksuojami karščio rekordai, siekiantys 40 laipsnių Celsijaus. Karščiai grįžta ir į Lietuvą, o ir praėjusios sausros pasekmes jaučiame ar dar pajusime – šiais metais beveik nėra grybų, po Nemuną braido briedžiai, o ūkininkai grasina, kad dėl menko derliaus kils grūdų, taigi ir duonos, kaina. Visame šiame kontekste taip ir norisi atsidūsėti: „Na ir karštis.“

Tokia fraze, tik ne su atsidūsėjimo ženklu, o su šauktuku, simbolizuojančiu aliarmą ir priverčiančiu suklusti, pavadinta leidyklos „Dvi tylos“ išleista Lucos Mercalli knyga (iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė). Knyga pažintinė ir skirta vaikams ir, kaip galima spręsti iš pavadinimo, pasakoja apie klimatą, jo atšilimą, galimas šio atšilimo pasekmes, o svarbiausioji dalis skirta dabartiniams veiksmams, kurie gali pakeisti mūsų ateitį. Ir šauktukas pavadinime labai tinka, nes toji ateitis gali būti labai liūdna, jei iki 2100 metų, kurių aš nebesulauksiu, bet sulauks vaikai, kurie skaitys šią knygą, klimatas atšils 5-iais, o ne 2-iem laipsniais Celsijaus, todėl tikrai verta suklusti.

Knygos autorius – Luca Mercalli – yra Italijos meteorologų draugijos prezidentas. Nors jis tikriausiai niekada neišgirs šios knygų apžvalgos, o jei ir išgirstų, prireiktų vertimo suprasti, ką čia porinu apie jo knygą, siunčiu jam linkėjimus, nes manau, kad ponas Luca yra labai išmintingas žmogus. Išmintingas dėl to, kad klausimu, kuris toks aktualus ir lemtingas, kad suaugusieji jo vengia lyg maro, jis kreipėsi į vaikus. Nes „ateitis yra ir vaikų rankose“, rašo autorius, ir, kad ir kaip nuvalkiotai ši frazė skambėtų, tai yra gryna tiesa. Tai patvirtina ir pastarųjų metų realijos, tokios kaip švedų paauglės Gretos Thunberg inicijuoti mokinių protestai prieš klimato kaitą ir politikų neveikimą ar net neigimą to, kas akivaizdu kiekvienam išbadėjusiam Arkties lokiui, ant ledo lyties dreifuojančiam į mirtį. Kol vaikai neina į mokyklas ir protestuoja, nes suprato, kad jų laukia karščiai, sausros, potvyniai, badas, karai dėl vandens ir žemės, suaugusieji toliau sėkmingai plėtoja laisvąją prekybą, plečia tarptautinio transporto kelius ir skatina vartojimą, siūlydami vis naujus išmaniuosius telefonus, keliones, kur „viskas įskaičiuota“, ir galybę visokio vienkartinio šlamšto, galiausiai nusėsiančio vandenynuose ir uždusinsiančio jų fauną.

Ir nors ši knyga pažintinė, kurioje išsamiai nagrinėjamas klimato reiškinys, pradedant nuo to, kokiais prietaisais klimatas matuojamas, iš ko galima sužinoti apie praėjusių šimtmečių ir tūkstantmečių orus, kaip prognozuojamas ateities klimatas ir koks jis gali būti, ir joje neišvengta tokių žodelių kaip „emisija“ ir kt., kartu ji labai jautri: nuo pat viršelio kartojamas karščiuojančios žemės motyvas – graži metafora, priartinanti klimato problemas prie vaikų suvokimo, leidžianti suprasti, kad žemei kyla karštis ir tas karštis darosi pavojingas, lyg sergant gripu. Žinoma, tai labai antropocentrinė metafora, ypač kai tą karštį sukėlė pats žmogus, bet kartu kelianti empatiją ir planetos kaip gyvo organizmo suvokimą.

Šios knygos neįmanoma nepastebėti knygynuose ar parduotuvėse, ji didelė ir be galo graži. Komplimentai keliauja puikių iliustracijų autoriams Alice Lotti ir Patrizio Anastasi. Itališkai elegantiškos ir grakščios, labai malonių akiai spalvų, jos suteikė šiai knygai tokia sunkia tema tam tikro optimizmo ir tikėjimo, kad vis tik viskas bus gerai ir vaikai, kurių rankose ji atsidurs, išgelbės mus ir mūsų karščiuojančią planetą.

Dar turiu pastebėti vieną dalyką, aktualų kalbant apie knygas aplinkosaugine tematika. Labai dažnai jos yra bevertės vien dėl to, kad darbai ir žodžiai skiriasi kaip diena ir naktis: kalbama apie tai, kaip reikia tausoti gamtą, o knyga gaminama labiausiai aplinkai nedraugišku būdu: naudojant blizgų popierių ir kenksmingus dažus ar net spausdinant Kinijoje, kas dabar labai dažnai pasitaiko, ir gabenant tokį kelią vien dėl to, kad pigiau. Tokių knygų esu varčiusi nemenką krūvelę. Tad be galo nudžiugau, atsivertusi knygos „Na ir karštis!“ puslapį, kuriame surašyti visi knygos duomenys, tarp jų ir tai, kad knyga atspausdinta ant klimatą tausojančio popieriaus „Scandia 2000“, tad šįsyk darbai ir žodžiai nesiskiria ir linkėjimai keliauja leidyklai „Dvi tylos“.

Naomi Klein „Tai viską keičia“

Knygoje „Na ir karštis!“ vaikams siūloma imtis veiksmų, prisidėsiančių prie planetos išsaugojimo: valantis dantis nepalikti tekančio vandens, išeinant iš kambario išjungti šviesą ir televizorių, rūšiuoti šiukšles, nepirkti vienkartinio naudojimo indų ir t. t. Šioje vietoje kyla amžinas klausimas, ar tikrai atskiri individai pajėgūs prisidėti prie klimato kaitos sumažinimo. Ar drobiniai maišeliai (kurių bent jau pas mane priviso visas stalčius ir tikriausiai nesunešiosiu jų visų iki gyvenimo galo), į atsineštą tarą parduodami ryžiai ir makaronai, plastiko vengimas, rūšiavimas, važinėjimas viešuoju transportu išgelbės šią planetą, net jei tą darytų visi 7 milijardai jos gyventojų, kas niekad nenutiks? Atsakymas yra ne ir jį pateikia kanadietė žurnalistė ir socialinė aktyvistė Naomi Klein knygoje „Tai viską keičia“, tapusioje „New York Times“ bestseleriu (leidykla „Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Nida Norkūnienė ir Tomas Marcinkevičius).

Nors pati autorė teigia, kad „tai knyga apie klimato kaitą žmonėms, kurie neskaito knygų apie klimato kaitą“, (4-as viršelis), drįsčiau su ja ginčytis, mat tie, kurie nesidomi ekologija ir aplinkosauga, vargu ar perskaitys 500 puslapių talmudą šia tematika, bet tie, kurie nors kiek domisi, gaus fundamentalų veikalą, iš kurio sužinos apie klimato kaitą viską ir nereikės skaityti šimtų publikacijų apie tirpstantį ledą ir vandenynų lygio pokyčius. Autorės tikrai padirbėta iš peties, ir tas žavi.

Autorė pradeda nuo to, kad klimato kaita yra ta tema, kurios bene labiausiai vengiame. Viliamės, jog pasaulį išgelbės naujos žaliosios technologijos, raminame sąžinę rūšiuodami šiukšles ir tikimės, kad šią problemą išspręs politikai, nes juk jų rankose valdžia. Jei pasaulis būtų žmogus, jis stovėtų užsimerkęs ant skardžio krašto, iš po kojų jam jau ristųsi akmenukai, bet ištiesęs rankas ir nieko nematydamas jis vis tiek apgraibomis ieškotų kelio pirmyn, nors ten jo laukia visiška prapultis. Autorė siūlo atsimerkti ir pažvelgti tiesai į akis, nustoti vengti to, kas akivaizdu ir grėsminga. Ši knyga turėtų pasitarnauti kaip žadintuvo signalas, budinantis iš gilaus letargo miego, nes, pasak autorės, „(...) po visu tuo slypi tiesa, kurios mes vengėme: klimato kaita nėra viena „problema“ greta kitų, dėl kurių reikėtų nerimauti,‒ sveikatos priežiūros ir mokesčių. Ji yra žadintuvo skambutis civilizacijai. Galinga žinia, išreikšta gaisrų, potvynių, sausrų ir rūšių išnykimo kalba, bylojančia, kad mums reikia visiškai kitokio ekonomikos modelio ir visai kitokio gyvenimo būdo šioje planetoje. Ji mums byloja, kad turime keistis“ (p. 32‒33).

Tam, kad pradėtume keistis, reikia suprasti, kaip veikia visas mechanizmas, nenumaldomai kylant celsijams ir farenheitams, siaučiant uraganams ir potvyniams, leidžiantis sėkmingai tai ignoruoti, vengti atsakomybės ir net neigti. Demaskuojantis Naomi Klein žvilgsnis tarsi rentgeno aparatu peršviečia visą Vakarus valdantį ideologinį mechanizmą – nuo fundamentalių pasaulėžiūrinių aspektų, tokių kaip biblinis teiginys apie žmogų kaip visa ko valdovą ir šeimininką, iki kapitalistinių milžiniškų korporacijų paskatų plėsti laisvąją prekybą bet kokia kaina pasitelkiant tokias priemones, kaip institutų ir „mokslo“ centrų, kurių veikla nukreipta klimato atšilimo neigimo, klimato aktyvistų tariamo demaskavimo ir aktyvios antiaplinkosauginės propagandos link. Autorė nieko negaili ir niekam nepataikauja, kritikos tenka ir patiems žaliesiems, siūlantiems vienas technologijas pakeisti kitomis ir vieną kapitalistinį modelį – kitu. Autorė, neslepianti savo kairiųjų pažiūrų, teigia, kad šiuo metu viešpataujanti sistema iš esmės yra pražūtinga žmonijai, nes pati žudo save: „(...) svarbu esmė: mūsų ekonominė sistema dabar kariauja su mūsų planetos sistema. Arba tikriau: mūsų ekonomika kariauja su daugybe gyvybės formų Žemėje, tarp jų ir žmogaus gyvybe“ (p. 29). Bedugnė didžiulė – tarp ekonomikos plėtros ir gamtos nykimo, tarp turtingų šalių, sukėlusių šią sniego gniūžtės principu didėjančią bėdą, ir vadinamųjų trečiojo pasaulio šalių, skęstančių šios bėdos padariniuose, tarp turtingųjų, Niujorke įsirenginėjančių slėptuves nuo potvynio, ir vargšų, kurie tuoj turės bėgti iš savo šalių, o pasaulis jų tiesiog nelaukia.

Tad ką daryti? Ar yra išeitis? Pasak Naomi Klein, yra. Ši išeitis – ne drobinių maišelių pirkimas ir važinėjimas dviračiu, o sisteminis ideologinis pokytis, kuris turėtų įvykti, jei šis žadintuvas suveiks ir žmonių sąmonės prabus. Tai decentralizacija ir deglobalizacija, viešojo sektoriaus nacionalizavimas, valdžios suteikimas bendruomenėms, viešųjų paslaugų ir transporto plėtojimas, tinkamas miestų išplanavimas ir gamtą tausojančių technologijų finansavimas valstybės lėšomis. Tai nepatogi tiesa, ypač dešiniosios ideologijos atstovams, linkusiems aukoti viską ant laisvosios rinkos altoriaus, bet ji viską pakeistų.

Knyga anglų kalba pasirodė 2014 metais, tad labai įdomu iš šių dienų perspektyvos stebėti, kaip pildosi autorės žodžiai, kaip aštrėja klimato problemos, o jų neigimas taip pat intensyvėja. Regis, skaitydamas šią knygą girdi tiksintį laikrodį ir jauti kylantį nerimą. Ar spėsim?