Kultūra

2019.07.28 07:00

Nuo gyvenimo „kaifuojanti“ lietuvių primadona Asmik Grigorian: sėkmė suteikia laisvę

Jūratė Katinaitė, LRT.lt2019.07.28 07:00

Balandį Tarptautiniuose operos apdovanojimuose Londone paskelbta geriausia 2018 metų planetos operos solistė Asmik Grigorian trumpam grįžo į Vilnių ir pasirodė „Midsummer Vilnius“ festivalio koncerte „Opera po žvaigždėmis“. Dainininkė muzikavo kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno.

Metų operos solistės apdovanojimą A. Grigorian pelnė už įspūdingai atliktą Salomėjos vaidmenį Richardo Strausso operoje „Salomėja“ Romeo Castellucci režisuotame spektaklyje 2018-ųjų Zalcburgo festivalyje.

Praėjusią savaitę dienraštis „The Times“ paskelbė šios operos įrašą geriausiu savaitės DVD. Rugpjūtį dainininkė grįžta į Zalcburgo festivalį kaip tituluotoji Salomėja. Tai nepaprastai retas atvejis, kai šiame prestižiniame festivalyje po metų vėl pristatoma ta pati opera.

Austrijoje A. Grigorian taip pat išrinkta geriausia 2018 metų operos soliste. Gegužės pabaigoje dainininkė debiutavo Milano „La Scala“ teatre, o ateinantį sezoną jos laukia debiutai Londono karališkojoje „Covent Garden“ ir Vienos valstybinės operos scenose.

Vėliau suplanuoti debiutai Paryžiaus „Opera Bastille“, Niujorko „Metropolitan Opera“ ir kituose teatruose. A. Grigorian karjera skrieja aukštyn lyg raketa.

Tempas buvo per didelis

Koncerto Vilniuje išvakarėse dainininkę kalbino muzikologė, LRT KLASIKOS laidų vedėja Jūratė Katinaitė.

– Praėjo įvykių ir įspūdžių kupini metai po jūsų vardą pasaulyje išgarsinusios „Salomėjos“ premjeros Zalcburgo festivalyje. „Salomėja“ visada skandalinga – tiek Oscaro Wilde`o (pjesės, pagal kurią sukurta opera, autoriaus), tiek Richardo Strausso laikais. Ir jūs Salomėjos vaidmeniu sukėlėte sensaciją, apie kurią vis dar netyla kalbos. Kaip pragyvenote tuos metus? Ar užtenka psichofizinių išteklių susidoroti su darbais ir susigyventi su sėkmės lavina?

– Salomėja vis dar pasiveja mane. Nenorėčiau tapti vieno vaidmens atlikėja. Imuosi ir kitų sudėtingų, bet man įdomių darbų. Gegužę debiutinė Marieta Milano „La Scala“ teatre (Ericho Korngoldo operoje „Miręs miestas“, – aut. past.) pareikalavo daugiau jėgų nei Salomėja.

O rugpjūtį grįšiu į Zalcburgą dainuoti Salomėjos. Jaudinuosi, nes negaliu pasirodyti prasčiau nei prieš metus. Negaliu nuvilti nei kitų, nei savęs, dėl to nerimauju. Pati sau užsikėliau kartelę.

Tempas buvo per didelis, o darbų priplanuota be ilgesnio atokvėpio iki kitų metų gegužės.

Metai labai greitai prabėgo, bet laikas nuo balandžio iki dabar tiesiog praskriejo kaip akimirksnis. Tik dabar pagalvojau, kad jau liepos pabaiga. Vadinasi, tempas buvo per didelis, o darbų priplanuota be ilgesnio atokvėpio iki kitų metų gegužės. Dabar turiu susiimti, o ateity darysiuos išvadas, kad mylima veikla netaptų rutina.

Lietuvos lokomotyvas

– Jūs ne tik garsinate save, bet ir kaip lokomotyvas tempiate Lietuvos vardą į didžiuosius pasaulio meno peronus. Mes, žinoma, džiaugiamės ir didžiuojamės, bet visas svoris tenka jums. Mėgstate kartoti, kad saugus kelias – ne jums, jūsų pasirinkimuose visada yra rizikos.

– Būtent. Rinktis saugų repertuarą – nuobodu. Kitą sezoną debiutams Londone ir Vienoje pasirinkau absoliučiai skirtingas operas. Londone – modernistinė „Jenufa“ (Leoš Janaček, – JK), o po kelių mėnesių – „Norma“ (Vincenzo Bellini), tikrasis bel canto.

Nežinau, ar pavyks, juk rizikuoju. Sudėtinga peršokti iš vieno stiliaus į kitą. Publika reikli abiejuose teatruose. Laukia daug kantraus darbo, mokymosi.

Dažnai sakau, kad mokausi 24 valandas per parą. Dirbu su nuostabiu pedagogu, tikru senosios bel canto mokyklos žinovu, didelį dėmesį skiriu kalboms, tarčiai, samdau repetitorius.

Per atostogas darau visokius juokingus burnos pratimus, pučiu per šiaudą, kad neprarasčiau formos.

Kai dirbau Zalcburge, atsivežiau ir savo vokiečių kalbos mokytoją, kuri nuostabiai moko vokalinės vokiečių kalbos, kad tekstas būtų raiškus, kad nepaspringčiau priebalsėmis. Skraidau iš vieno korepetitoriaus pas kitą. Visa tai atimą daug laiko ir pinigų.

Tačiau kitaip nebus rezultato. Privalau į save investuoti, vis dar esu mokinė. Net per atostogas darau visokius juokingus burnos pratimus, pučiu per šiaudą, kad neprarasčiau formos. Kūnas visada turi būti pasirengęs. Esu perfekcionistė. Draugai sako, kad turiu pirmūnės sindromą. Nežinau, ko ten mokė mokykloje, kad neprabudo ši savybė. Užtat dabar – su kaupu. Turbūt todėl, kad užsiimu mylima veikla ir nuo jos kaifuoju.

Apskritai, mane viskas, ką darau, džiugina. O nuo to, kas tau teikia džiaugsmą, nepervargsti. Mane džiugina darbai, vaikai, draugai...

– Kaip jūsų gyvenimą pakeitė didelė sėkmė?

– Sėkmė suteikia laisvę. Po tėčio mirties man tapo svarbu stovėti tose scenose, kuriose dainavo jis ir priminti visiems, kokie puikūs dainininkai buvo mano tėvai. Tad dar iki Zalcburgo buvo suplanuoti debiutai Milane, Londone, Vienoje, Paryžiuje, Niujorke, tačiau dabar aš jau galiu rinktis partnerius, dirigentus, režisierius. Galiu atsisakyti dirbti su tais, kuriais netikiu, ir siūlyti savo sąlygas.

Dabar galiu rinktis partnerius, dirigentus, režisierius. Galiu atsisakyti dirbti su tais, kuriais netikiu.

Vadinasi, kuo daugiau dirbi, tuo esi laisvesnis. Sėkmė neatėjo kaip netikėtumas. Aš tikrai labai daug dirbau. Noriu, kad žmonės suprastų, jog operoje svarbiausia ne talentas, gražus balsus ar stotas. Tiksliau, visas tai yra būtina sąlyga. Tačiau svarbiausia – nuosekliai eiti savo keliu, galvoti, kokius vaidmenis rinktis, nuo kurių kol kas susilaikyti, kruopščiai tobulinti techniką, kūną, tartį.

Netikiu, kad didelės pastangos neduoda vaisių. Tas vaisius ir yra laisvė, kai gali rinktis.

Niekuo neprimena tradicinės primadonos

– Mudvi kalbamės koncerto išvakarėse. Koncerte skambės populiarios operų arijos – lyg grietinėlė ant torto. Operos spektaklis yra lyg sunkus tortas – daug biskvito ir truputis grietinėlės ant viršaus. Koncerte publika nulaižo tik grietinėlę... Koks jums pačiai skirtumas tarp koncerto ir spektaklio?

– Koncerte galiu kontroliuoti santykį su publika. Aš ją matau, stebiu jos reakcijas, galiu vienaip ar kitaip paveikti, o spektaklyje publikos nematau, tik jaučiu, negaliu daryti įtakos jos reakcijoms, nes kuriu personažą.

Spektaklis – mano stichija, bet pasiilgstu ir koncertų, juose įvyksta momentinė energijos apykaita su publika.

– Jūs niekuo neprimenate tradicinės primadonos. Rengiatės paprastai, patogiai, koncerto išvakarėse valgote ledus, nebūgštaujate dėl balso, gyvenate kvėpuodama plačia krūtine, gimdote vaikus, nors daugelis jūsų profesijos moterų dėl karjeros susilaiko nuo motinystės.

– Myliu gyvenimą, myliu žmones. Kartais, kai pasijaučiu per daug įsisukusi į rutiną, imu aukoti, padėti žmonėms, labdara sustiprina dvasią. Svarbu, kad tai, ką darai, džiugintų. Jei opera manęs nebedžiugins, nesiimsiu per prievartą. Aš už tai, kad žmonės veiktų tai, kas jiems patinka. Tada nebus nuovargio, nusivylimo, rutinos.

Viskas jau parodyta

– Opera išgyvena ne per geriausią laiką. Jos prestižas ir poreikis visuomenėje blėsta. Nors daug jaunų žmonių siekia dainininko profesijos, tačiau operos reikšmė nebe ta, kokia buvo 19 amžiuje ar bent prieš kelias dešimtis metų. Viskas keičiasi. Kaip jūs matote operos industriją iš vidaus, būdama jos dalyvė?

– Viskas keičiasi, ne tik opera. Ir mes turime prie to prisitaikyti. Operoje, man regis, mažta režisieriaus vaidmuo. Juk tiek dramos, tiek operos teatre kadaise svarbiausias buvo artistas, o paskui atėjo režisierius, kuriam artistas – instrumentas išsakyti savo idėjas.

Turiu savo asmeninę istoriją – man tėvų perduotą šimtmečių tradiciją, kurią noriu sujungti su tuo, kas nauja, ką diktuoja laikas.

O dabar, man regis, operoje žmonės pasiilgo muzikos, režisūrinis teatras po truputį traukiasi. Juk viskas jau parodyta, visos priemonės išnaudotos.

Pati dedu dideles pastangas pritraukti jaunimą, eksperimentuoti, ieškoti. Kita vertus, turiu savo asmeninę istoriją – mano tėvų perduotą šimtmečių tradiciją, kurią noriu sujungti su tuo, kas nauja, ką diktuoja laikas. Pasaulis nuolat keičiasi ir taip turi būti.