Kultūra

2019.07.24 11:23

Kino eksperimentininkas iš Japonijos: mane domina filmai, bet vaizduotė – labiau

Indrė Kaminckaitė2019.07.24 11:23

Šiandien Nidoje prasideda kinematografijos ir alternatyvaus meno festivalis „Suspaustas laikas“. Šiemet jis ir vėl kviečia eksperimentuoti ir naujai patirti kino ir muzikos meną, diskutuoti su pasaulyje pripažintais kūrėjais. Įžanginiame festivalio renginyje liepos pradžioje viešėjo ir naujausią savo filmą „Memento Stella“ pristatė po pasaulį keliaujantis eksperimentinio kino kūrėjas iš Japonijos Takašis Makino.

Penkis vakarus iš eilės Nidos bendruomenės namai ir Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia bus atverta susitikimams su menininkais ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Ukrainos, Olandijos bei Jungtinės Karalystės.

T. Makino Lietuvoje lankėsi jau ne pirmą kartą – pernai festivalyje „Suspaustas laikas“ jis pristatė savo darbą „On Generation and Corruption“.

Menininkas kuria ne tik kiną, bet ir instaliacijas, audiovizualinius performansus. Jo pasirodymų dažnai laukia Niujorko, Tokijo, Londono modernaus meno galerijos. Su T. Makino susitikau prieš jo naujausio filmo Vilniuje, MO muziejuje, seansą – pasikalbėjome apie eksperimentinį kiną Japonijoje ir Lietuvoje, jam klestėti reikalingas aplinkybes ir net šiek tiek apie Jono Meko įtaką šiam japonų kūrėjui.

Filmą įkvėpė siaubingi praradimai

– Pradėkime nuo jūsų naujausio filmo „Memento Stella“, kurį rodėte čia, Vilniuje. Viename interviu sakėte, kad šią frazę sudarėte norėdamas prisiminti žvaigždes ir nepamiršti, kad visi gyvename po jomis. Kaip šiuo filmu perteikiate savo pasaulėžiūrą?

– Trejus metus kūriau šį filmą, pradėjau maždaug 2011-aisiais, kai Japonijoje įvyko baisi nelaimė. Po žemės drebėjimo kone viskas aplink buvo sunaikinta, nelaimės padariniai Japonijoje juntami iki šiol. Fukušimos atominės elektrinės reaktoriai vis dar nėra saugūs, po sprogimo kraštas neatsigavo. Valdžia net ketino nuslėpti baisius padarinius.

Po šios tragedijos visame pasaulyje nutiko daug baisių dalykų – terorizmas, žmogžudystės iš religinių paskatų. Po 2011-ųjų pradėjau keliauti ir savo filmus rodyti įvairiuose pasaulio miestuose. 2015 metais, kai buvau Briuselyje, Paryžių sukrėtė teroristiniai išpuoliai. Visi mano renginiai – pasirodymai, filmų peržiūros, susitikimai su žiūrovais – buvo atšaukti, nes buvome netoli įvykių centro.

O pernai mano asmeniniame gyvenime įvyko daug nelaimių. Keturi mano draugai mirė, trys iš jų nusižudė. Buvo labai desperatiškas metas, buvau labai piktas dėl visų mane ir pasaulį sukrėtusių nelaimių. Filmą „Memento Stella“ pradėjau kurti norėdamas vėl atrasti ryšį su pasauliu. Ilgą laiką buvau praradęs bet kokį tikėjimą ir negalėjau dalytis savo kūryba, nesugebėjau rasti priežasties, kodėl verta tai daryti. Ilgai apie tai galvojau.

Tada mane aplankė vizija – sukurti pilnametražį, abstraktų, vizualiai ir organiškai triukšmingą filmą. Nefilmavau nieko specifinio, tiesiog fiksavau įprastus dalykUs – vandenį, šviesos atspindžius. Įamžinau ir kraštovaizdį, keliavau po miškus ir džiungles, ten daug filmavau. Filmą sukūriau iš daugiau nei tūkstančio sluoksnių įvairių vaizdų.

Pavadinimą „Memento Stella“ įkvėpė frazė „Memento mori“, ji man asocijavosi su kasdienybe, nuo kurios buvau labai pavargęs. Visi turi mirti – tai vienas iš mus vienijančių dalykų. Kitas toks – ši planeta. Jei nors truputį galvotume apie pasaulį, kuriame gyvename, padėtis būtų kur kas geresnė. Tai ambicinga mano svajonė, bet norėjau bent pamėginti. Man reikėjo šio filmo.

Horizonto banga, paskui – ligoninės šviesos

– Atrodo, tragiški įvykiai pasaulyje ir jūsų asmeniniame gyvenime daro stiprią įtaką kūrybiniams sprendimams. Esate pasakojęs, kad būdamas 5-erių, patekote į avariją, ir šis įvykis tapo pirmu impulsu, paskatinusiu galvoti apie kiną?

– Po avarijos kurį laiką buvau be sąmonės. Atsimenu tik sapną po šio įvykio – greitai skridau tamsiame danguje ir mačiau tik horizontą. Staiga suvokiau, kad horizontas juda kaip banga. Taip pat regėjau tris labai ryškias žvaigždes, kurios atrodė kaip saulės. Susimąsčiau, kodėl horizontas juda, kol galiausiai supratau, kad iš tiesų esu atsimerkęs. Stebėjau ligoninės šviesas, savo širdies ritmą monitoriuje. Ir pagalvojau: galbūt mano sapnas nėra fantazija, o artimai susijęs su realiu pasauliu? Tai buvo pirmoji inspiracija kurti filmus, tada pradėjau galvoti apie vaizduotę ir kiną.

Kai buvau 15-os, ėmiau rimtai svarstyti apie kino kūrėjo ar videomenininko karjerą. Tačiau tada neturėjau aiškios idėjos, ką iš tiesų noriu daryti, kaip galiu sukurti ką nors kitokio, filmus, kurie leistų skleistis vaizduotei. Pradėjęs mokytis meno istorijos, labai susidomėjau siurrealizmu. Siurrealistams labai svarbi vaizduotė, kine jie bando sujungti realybę ir sapnus. Mane žavi jų požiūris į kiną, toks poetinis ir filosofinis.

Tūkstančiai filmo sluoksnių

– Ar atsimenate savo pirmąjį kino bandymą – nuo pat pradžių kuriate eksperimentinį kiną? Kaip pasikeitė jūsų perspektyva?

– Ji nelabai pasikeitė. Vis dar atsimenu stojamąjį egzaminą į kino mokyklą, tada manęs paklausė, kuo domiuosi. Atsakiau, kad vaizduotė mane domina kur kas labiau nei patys filmai. Galvojau apie filmus, kuriuos galėčiau sukurti, – kiekviena auditorija juos matytų kitaip. Tai nebūtų propagandinis kinas su vienakrypčiu naratyvu ir vienu atsakymu. Toks pasakojimas man nepatinka. Ieškojau būdų, kaip pasiekti ir išjudinti žiūrovo vaizduotę. Nuo pat pradžių mano kuriami vaizdiniai yra labai abstraktūs, eksperimentuoju su jų sluoksniais – daug filmuoju ir maišau vaizdus tarpusavyje.


Ryto allegro. Autoaktų fotografė Violeta Bubelytė: niekada nemėgau būti auklėjama, dariau kaip man atrodė teisinga

– Taip, kalbėdamas apie savo filmus dažnai sakote, kad jie turi tūkstantį sluoksnių.

– Dabar galiu tai daryti, bet būdamas paauglys to nesugebėjau. Nemokėjau sluoksniuoti judančių vaizdų, atlikdavau tik fotoeksperimentus. Baigęs kino studijas, sukūriau trumpą filmą „Eve“, tuomet ir išmokau dirbti su judančiais vaizdais, sukurti kažką naujo iš jau egzistuojančių objektų.

Mane taip pat domina mąstymas ir tai, kaip mūsų smegenyse gimsta vaizduotė. Kartais sakome, kad mintyse regime aiškų vaizdą, prisiminimą, tačiau manau, kad tai netiesa. Mūsų smegenyse nėra vaizdų, tik kažkoks chaosas. Mes prisimename ką nors ir iš naujo vizualizuojame tuos įvykius mintyse. Tie vaizdai – neaiškūs, labai skiriasi nuo mus supančio pasaulio, kino vaizdinių. Jie kur kas sudėtingesni, abstraktūs, padriki.

Stengiuosi kurti nuolat besikeičiančius, vaizduotę skatinančius filmus, kurie netgi gali sukelti senus prisiminimus. Taip kūriau nuo pat pradžių, taip darau iki šiol – rezgu kūrybišką santykį tarp ekrano ir žiūrovo.

„Mekas? Labai jį gerbiu“

– Lietuvoje eksperimentinio kino turime gana nedaug, nėra didelės industrijos. Jūsų nuomone, kokioje visuomenėje eksperimentinis kinas gali ne tik egzistuoti, bet ir klestėti? Kokios tam reikalingos aplinkybės?

– Manau, Lietuva eksperimentinio kino kontekste yra labai svarbi šalis, jūs juk turite Joną Meką.

– Tačiau didžiąją gyvenimo dalį jis gyveno ne Lietuvoje.

– Taip, žinau, bet juk jo šaknys čia. O kalbant apie save, man buvo labai sunku baigus mokslus. Negalėjau rasti jokių mano kinu susidomėjusių ir jį rodyti pasiryžusių žmonių. Tačiau pasirodęs Roterdamo kino festivalyje 2008-aisiais supratau, kad Europoje yra daugybė stiprių intelektualių mano kartos eksperimentinio kino kūrėjų.

Per visą karjerą teko sutikti daugybę kūrėjų, tačiau kiekvieno jų patirtis labai skirtinga, todėl sunku pasakyti, kur geriausia vieta eksperimentiniam kinui. Galbūt viena priežasčių, kodėl nuolat keliauju, yra ta, kad iki šiol neradau tokios vietos, kur galėčiau apsistoti. 2009 metais pradėjau eksperimentinio kino projektą Japonijoje. Tad praėjo jau beveik dešimtmetis, o iki šiol ieškau sau vietos.

– Ar J. Mekas jums, kaip kino kūrėjui, padarė kokią nors įtaką?

– Nesu matęs visų jo darbų, tačiau žaviuosi šio žmogaus veikla. Eksperimentinio kino pasaulyje J. Mekas labai svarbus, nes sujungė jį su menu ir kultūra. Jis niekur nesislėpė, buvo tarp žmonių ir Niujorke įkūrė „Anthology Film Archives“ centrą. Jo nuveikti darbai – nuostabūs, ne kiekvienas gali tai padaryti. Todėl labai jį gerbiu. Kitą rugsėjį planuoju apsilankyti „Anthology Film Archives“ centre ir ten tris dienas rodyti savo filmus.

Eksperimentas su poetiniu jausmu

– Kaip minėjote, nedaug laiko praleidžiate gimtojoje Japonijoje, nes nuolat keliaujate. Tačiau ką galite pasakyti apie eksperimentinio kino industriją Japonijoje?

– Japonijoje yra stipri eksperimentinio kino kompanija „Image Forum“. Ji yra įsteigusi nedidelę kino mokyklą, todėl kartais tenka ten apsilankyti, skaityti paskaitas studentams. Tačiau pastaruoju metu jie rodo ne tiek eksperimentinį, kiek nepriklausomą kiną.

Po Tošijo Matsumoto ir Takahiko Imuros 7-8 dešimtmečiais daugybė gerų kino kūrėjų ieškojo naujų kūrybinių sprendimų, bet nesugebėjau rasti jokių gerų filmų nuo 9-o dešimtmečio iki pat du tūkstantųjų. Kai pats pradėjau kurti kiną, apsilankiau viename eksperimentinio kino renginyje Tokijuje, jis pasirodė labai slegiantis. Tuomet pamaniau, kad jei tai vadinama eksperimentiniu kinu, mano filmai nėra eksperimentiniai.

Tada iki maždaug 2007 metų savo kūrybos nesiunčiau į jokius festivalius. Paprasčiausiai nemėgau savo filmų. Japonijoje iki šiol yra abstraktų kiną kuriančių žmonių, tačiau nemanau, kad visas abstraktus kinas yra eksperimentinis. Esu nepriklausomas kūrėjas, todėl labai vienišas Japonijoje.

– Galbūt vos tik pradėta kalbėti apie eksperimentus kine, jie daugiausia sieti su technologinių naujovių naudojimu. Tačiau dabar, kai esame įpratę naudotis technologijomis, ir kino kūrėjai sugeba išnaudoti visus jų teikiamus privalums, jūsų manymu, kas yra tikrasis eksperimentas kine?

– Daugiausia kuriu kino filmus, nes mane domina žmonių patirtys, kai jie žiūri filmą. Žmonės sėdi tamsioje salėje ir žiūri vaizdus iš vieno ekrano – tai labai pavojinga situacija. Todėl visame pasaulyje valdžios organai pasitelkia kiną kaip propagandos įrankį.

Man yra tekę dirbti ir koloristu, skaitmeninti senus filmus, mačiau ir nacionalinės televizijos rodytus japonų valdžios sukurtus filmus per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Tai buvo baisūs, blogiausi filmai, kokius esu matęs. Nuolat mąstau, kaip sukurti filmą, kuris būtų meno kūrinys. Todėl visada renkuosi tą patį formatą.

Žmonės, sėdintys tamsoje ir žiūrintys judančius vaizdus ekrane, – tai labai panašu į mus, naktį miegančius ir sapnuojančius. Noriu sukurti propagandai priešingą situaciją. Tikras eksperimentas ir tikra kino sukurta patirtis yra laisvė vaizduotei, pagarba kiekvienam žiūrovui ir užmegztas ryšys su jų atmintimi, filosofinėmis nuostatomis ir poetiniu jausmu.

Pokalbis su menininku laidoje „Ryto allegro“ – nuo 35 minutės