Kultūra

2019.08.04 17:24

Ir Trumpą, ir Karbauskį nutapęs dailininkas iš Joniškio nebijo nepatogaus meno

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2019.08.04 17:24

„Menas neprivalo būti gražus“, – sako joniškietis menininkas Egidijus Godliauskas. Jo paveiksluose ir abstrakcijos, ir pasaulio lyderiai, ir žinomi Lietuvos veidai. Pašnekovas įsitikinęs – įkvėpimas pats neateis, jei kasdien nedirbsi ir nesistengsi.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Su Egidijumi susitinkame greta pastato, kuriame įsikūrusi jo studija. Nors rytas ir ne toks ankstyvas, jaučiamės kiek pavargę, nes ką tik įveikėme kelią nuo Vilniaus iki Joniškio. Iš toli pastebime, kad šalia Egidijaus klusniai tupi juodas šuo.

Tiesa, klusnumą netrukus pakeičia energingi šuoliai, nes šuo, nors mūsų ir nepažįsta, panašu, kad nori susipažinti, straksi ir meiliai leidžiasi paglostomas. Egidijus pasakoja, kad naująjį draugą visai neseniai namo parsigabeno iš gyvūnų prieglaudos. Po keleto minučių su tokiu energingu keturkoju, atrodo, nuovargio lyg nebūta.

Netrukus žengiame į Egidijaus studiją. Nedideliame kambarėlyje gausu jo tapytų paveikslų – didesnių ir mažesnių, portretų ir abstrakcijų. Baltos sienos nuramstytos kūriniais. Ant molberto pastatyta drobė, kurioje matyti keli potėpiai, o ant greta stovinčio stalo – patefonas.

Po trumpos fotosesijos sėdame pokalbio.

– Kaip susidomėjote daile, pradėjote tapyti? – portalas LRT.lt paklausė Egidijaus.

– Viskas prasidėjo tada, kai baigiau mokyklą ir reikėjo pasirinkti, kur studijuoti. Anksčiau visiškai nebuvau susijęs su daile. Nusprendžiau pamėginti menus, nes jie mane traukė.

Studijuodamas supratau, kad man labai patinka tapyba. Einant metams atradau vis kažką naujo, įgijau patirties, atsirado parodų organizavimas. Nusprendžiau įstoti į magistrantūrą. Bėgant laikui atsirado poreikis įstoti į dailininkų sąjungą.

– Jūs pats, kiek žinau, esate gimęs ir augęs Joniškyje. Kaip nutiko, kad po mokslų likote būtent gimtajame mieste?

– Galima sakyti, kad aš niekada ir nebuvau palikęs Joniškio. Pirmame kurse gyvenau Šiauliuose, vėliau išvykau pusei metų studijuoti į Lenkiją, o grįžęs tiesiog kiekvieną rytą vykdavau į paskaitas, o vakare grįždavau. Tad visada buvau Joniškyje.

– Turint omenyje, kad visgi Joniškis yra mažas miestas, ar yra erdvės menininkui pasireikšti?

– Aš pasirinkau tokį kelią – buvimą su šeima, draugais. Kūryba dabar yra labai plati. Bet kada gali pamatyti, ką veikia kolegos kitame pasaulio krašte. Mažas miestas leidžia gyventi laisvai, nereikia kažkur skubėti, gali ramiai kurti, nesiblaškyti, atsiduoti savo kūrybai.

O parodas visada galima nuvežti į kitą miestą. Lietuva nėra didelė, tad apkeliauti greitai galima.

– O kas jus įkvepia kūrybai?

– Įkvėpimo neturiu, man tiesiog norisi sukurti kažką įdomaus. Taip per darbą atrandu naujas formas, naują plastiką savo kūryboje. Manau, kad reikia eiti kasdien tapyti. Įkvėpimas pats savaime neateina, jei nėra darbo. Kai būna bloga nuotaika, leidžiu sau pagulėti lovoje, bet dažniausiai, kas benutiktų, einu į studiją ir dirbu.

– Kai kurie žmonės, užsiimantys menu, sako, kad tai yra tarsi pabėgimas nuo realybės ar atsipalaidavimas. Ar jūs galėtumėte taip pasakyti?

– Kūryba man – kita realybė, kuri kartu su mumis, eina šalia mūsų. Žmonės, kurie nesidomi menu, pamatę mano paveikslus dažnai sako: „Kam tu tai tapai?“ – ar pan. Jie galbūt mažai domisi, bet jei pradedi gilintis į meno istoriją, kaip tapyba vystėsi, – tokių klausimų nekyla.

Kūryba yra mano gyvenimo dalis, realybė, kurioje gyvenu. Žmonės, prisilietę prie mano kūrybos, pasidomėję, ką aš veikiu, ką tapau, manau, suprastų, kad tai – gyvenimo dalis, kelias.

– O ar yra jūsų kūryboje kokia nors linija ar aiški tema?

– Bakalaurą ir magistrą gyniausi su abstrakcijomis, bet labai mėgau plenerus. Gamtos neatkartosi, todėl paveiksluose turi pateikti pasaulį taip, kaip tu jį matai. O abstrakcijos – vidinės savęs paieškos per spalvą, per formą.

Kadangi domiuosi ir politika, žiūriu daug filmų, seku socialinę mediją. Kad ir šis paveikslas, kuriame Silvana. Ji įsikėlė nuotrauką į „Instagramą“, tai mane įkvėpė ir nusprendžiau nutapyti ją.

Nevengiu politinių temų. Esu nutapęs ir Donaldą Trumpą, ir Vladimirą Putiną, ir kai kuriuos Lietuvos veikėjus. Kai kuriuos portretus nutapiau tarsi nujausdamas, kad kažkas nutiks ir po kelių savaičių ar mėnesių tas žmogus kažkuo pasižymi, nebūtinai gerąja prasme. Pavyzdžiui, D. Trumpą nutapiau pavasarį, o rinkimai buvo tik vėlyvą rudenį ir jį išrinko. O jį nutapiau, kaip kontroversišką asmenybę, jo pasisakymai mane sudomino. Norėjau atkreipti žmonių dėmesį į tai, kaip jis elgiasi. Atrodo, gyvename skirtinguose pasaulio kraštuose, bet jis daro didžiulę įtaką visam pasauliui.

Stengiuosi tapyti darbus, kurie būtų skirti ne tik Lietuvos žmonėms. Man įdomu viso pasaulio aktualijos.

– Minėjote, kad esate nutapęs užsienio lyderių portretų, bet ar turite kolekciją žinomų Lietuvos politikos veidų? Galbūt norėtumėte jiems parodyti tokius portretus?

– Portretai nebūtinai turi pasiekti tuos žmones, kuriuos tapau. Tai labiau skirta visuomenei, man įdomi visuomenės reakcija. Esu nutapęs Ramūną Karbauskį ir Rūtą Janutienę. Kai R. Janutienė buvo „išimta“ iš televizijos, perskaičiau jos frazę „dabar pamatysite mane labai plačiai“. Nutapiau jos portretą, pakabinau ir po kelių dienų sužinojau, kad ji kandidatuoja Joniškyje.

Tokios nuojautos, tokie sutapimai mane žavi. Tačiau tie portretai skirti visuomenės dėmesiui patraukti, kad žmonės domėtųsi ir menu, ir tuo, kas pavaizduota, įvykiais, kurie vyksta.

– Žvelgiant į šiandieninį meną, kaip manote, ar menininkai yra laisvi? O gal visgi yra rėmai, į kuriuos juos bandoma įsprausti?

– Menininkai yra laisvi, jie gali tapyti, nėra persekiojami dėl to, ką daro. Tačiau pati visuomenė tarsi bando įsprausti: „Kodėl tu tapai abstrakcijas, o ne kažką gražaus ar kas lengvai paaiškinama?“ Mažesniuose miesteliuose yra mažiau galimybių aplankyti parodas, mažiau laiko domėtis.

Dažnai gaunu žinučių, kad „kodėl tapai tokį portretą“, „palik šaržams, pieštukui“ ar dar kažkam. Bet manau, kad tapyba turi būti laisva, ji turi pažvelgti kritiškai į tam tikras situacijas, o menininkas turi išsakyti savo nuomonę.

– Šiuo metu, kai kalbamės, Joniškio kultūros centre yra eksponuojama jūsų paroda. Ar parodos yra dažnas reiškinys? Ar ilgai joms reikia ruoštis?

– Iš tikro, ruoštis reikia labai, daug dirbti studijoje. Kai prisikaupia didelis kiekis darbų, žiūriu temomis ir t. t. Bet jeigu didelis įdirbis yra, tai galima daryti parodą, planuotis, rašyti paraiškas. Įvairūs kultūros centrai dažnai patys pakviečia. Didžioji dalis mano personalinių parodų yra kviestos – ar tai būtų Klaipėda, ar kiti miestai.

Jei mane pakviečia – mielai dalyvauju. Mane labiau domina mažos erdvės, ten ateina žmonės, kurie galbūt nėra buvę Vilniaus galerijose ar kituose didžiuosiuose miestuose. Tai edukacinis procesas, man įdomu užmegzti ryšį, išgirsti tų žmonių nuomonę. Miesteliuose dar nėra išsivysčiusi tradicija lankyti dailininkų parodų atidarymus. Kai nuvykstu, būna 10–15 žmonių. Manau, kad bėgant laikui tai pasikeis, žmonės pradės labiau domėtis menu ir kuriančiais menininkais.

– Kalbant apie meną, ypatingai dailę, dažnai sakoma, kad tai turi būti gražu, kad galėtum, tarkim, pasikabinti namuose paveikslą ir grožėtis. Kaip jūs manote, ar menas turi būti būtinai gražus, ar jis gali būti ir nepatogus?

– Menas neprivalo būti gražus. Menininkas pasirenka tapybą, kaip įrankį įgyvendinti idėjas. Tu gali sutikti, gali nesutikti, bet tiesiog gražus menas neduoda peno sielai. Tai būna tiesiog ant sienos kabanti dekoracija ir pamiršti, kad ji ten. Žmonės mėgsta kaupti daiktus, pasikabina tokius paveikslus ir jie tiesiog renka dulkes, niekam neįdomi tampa nei paveikslo istorija, nei jį nutapęs menininkas.

Menas turi kelti klausimų. Pasauliui abstraktus menas jau nėra naujiena, bet mažesniuose miesteliuose dar kyla klausimų, žmonės sako: „aš irgi taip moku“, „bet kas gali taip nutapyti“, „čia terlionės“. Bet manau, kad patys pabandę suvoktų, kad tai daug pastangų reikalaujantis darbas, reikia daug metų, kad įvaldytum abstraktųjį meną, turi mokėti ir visas kitas tapybos formas.

– Ar yra koks nors tikslas, kurį esate išsikėlęs, – galbūt surengti parodą ypatingoje vietoje ar nutapyti kažką grandiozinio?

– Kaip menininkas, visą laiką randu dėl ko save kritikuoti. Gal kada nors ateis ta diena, kai neturėsiu priekaištų sau. Visada norisi padaryti ką nors geriau, išbandyti įvairias formas. Galbūt norėčiau pabandyti dar didesnius formatus, nei dabar parodoje kabantis 1,4x2 metrų. Manau, kad viskas ateis su laiku, viskas nutinka savaime, jei žmogus dirba.