Kultūra

2019.07.27 07:00

Gintaras Varnas įgėlė valdantiesiems: galbūt kultūra šiems žmonėms reiškia tik „Naisių vasarą“

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.07.27 07:00

Labiausiai Lietuva gali didžiuotis dviem dalykais – gamta ir kultūra, tik abi šios sritys apgailėtinai skurdžios dėl politikos veiksmų. Valdantieji, save vadinantys „žaliaisiais“, daro viską, kas priešinga gamtai ir kultūros gerovei, LRT.lt sako režisierius Gintaras Varnas. Žinomas kaip puikus teatro kūrėjas, G. Varnas yra ir patyręs ornitologas, aktyviai ir aršiai pasisakantis už gamtos apsaugą.

Ornitologas – nuo 12 metų, režisierius – vėliau

– Gintarai, esate vienas žymiausių šalies režisierių, o be to – didelis gamtos mylėtojas ir, galima sakyti, ornitologas! Nuo ko viskas prasidėjo?

– Ornitologu tapau kokių 10–12 metų. Sulaukęs 12-os, jau žinojau visų lietuviškų paukščių lotyniškus pavadinimus, stengiausi pažinti kuo daugiau. Baigęs mokyklą ketinau stoti mokytis biologijos, bet man pritrūko pusės balo – teko rinktis režisieriaus kelią. Tačiau ornitologas aš nuo vaikystės, o miškai, pelkės – svarbios vietos, apie kurių padėtį žinau tikrai neblogai. Nesu tikras gamtininkas ir mokslininkas, bet nuo šios srities niekada nenutolau.

Prieš dešimt metų nutiko svarbus dalykas. Birželio mėnesį iškirstame miške su keliais bendraminčiais radome žvirblinės pelėdos jauniklius, esančius ant žemės. Vienas pelėdžiukas buvo žuvęs. Turiu pasakyti, kad žvirblinė pelėda – labai retas paukštis, jauniklius ji peri uokse. To pelėdžiuko žūtis sukėlė judėjimą, taip įkūrėme nevyriausybinę organizaciją „Už gamtą“, jos emblemoje pavaizduotas šis paukštis. Pradėjome kovoti prieš miško kirtimą paukščių perėjimo laiku, nes tai yra nežmogiška.

– Kiek trunka paukščių perėjimas ir kiek – miškų kirtimas?

– Įvairiai, vienos paukščių rūšys perėti pradeda kovą, kitos – balandį. Mūsų organizacija reikalavo, kad miškų kirtimas būtų sustabdytas nuo kovo 1 iki liepos 1 – visą perėjimo periodą. Tačiau išsikovojome tik du su puse mėnesio. Pamenu, kad Rolandas Kazlas miškų kirtimą apibūdino labai vaizdžiai: kirsti medį pavasarį su paukščių lizdais – tas pats, kas spardyti nėščią moterį.

Valstybinį mišką kerta urėdijos, tai keista. Knygose rašoma apie miškininkus, kurie saugo šiuos gamtos plotus, tik realybėje jau seniai viskas pasikeitę. Miškininkai nebėra miško saugotojai, jie – medienos tiekėjai.

Be valstybinių, dar yra privatūs miškai. O čia jau veikia siaubinga publika... Kartą teko bendrauti su vienu iš jų. Stengiesi pasakoti apie paukščius, o jie sako: „Kad nematyčiau nė vieno inkilo savam miške.“

– Kas, Jūsų nuomone, lemia tą poslinkį nuo literatūroje gražiai vaizduojamų miškininkų iki pralobti trokštančių veikėjų?

– Tai lemia baisus neišsilavinusių žmonių mentalitetas, kai svarbiausia – pinigai, pinigai ir pinigai. Kartą per „Žinias“ mačiau, kaip vienas stambus ūkininkas Sauliui Skverneliui padovanojo narvelyje žvirblį. Esą – pasiimkit savo žvirblius, jie mano grūdus lesa.

Na žinote, ar kada nors matėte Lietuvoje valstietį, kuris nesidžiaugtų žvirbliais, gandrais, gegutėmis? Ne, dabar tokie laikai, kai jiems ir gervės trukdo, esą jos labai šlykščiai rėkia. Visa tai rodo mūsų liaudies tamsumą.

– Kada buvo tas lūžis, gamtos mylėtojus lietuvius pakeitęs į tai, ką turime dabar?

– Sovietmetis. Tie dabartiniai ūkininkai pagal amžių yra sovietmečio žmonės. Kas yra Ramūno Karbauskio tėvelis? Tai juk didžiulio kolchozo pirmininkas, susipirkęs visas tas žemes. Ir visa ta R. Karbauskio šutvė, vadinanti save žaliaisiais, savo veikla yra absoliučiai priešinga gamtai.

Tuomet nestebina ir kiti dalykai, pavyzdžiui, aplinkos ministras ir jo elgesys. Kęstutis Mažeika visuomenei teigia, kad vienos gražiausių Lietuvos vietų – Punios šilo – teritorijos plėsti negalima, esą tai trukdys žmonėms lankytis vietovėje. Tačiau tai įžūlus melas ir šis ministras negali būti dar kartą patvirtintas.

O jei K. Mažeika bus patvirtintas – viskas, mes rengiame naują judėjimą, morališkai aš pats esu visiškai pasiruošęs. Negalima pasiduoti šitai chuntai. Juo labiau, kad naujasis prezidentas, apsilankęs šių metų Santaros-Šviesos suvažiavime, čia teigė norintis po penkerių metų Lietuvą palikti žalesnę, nei yra dabar.

Prezidento pažadai žmonėms duoti, reikia pradėti juos vykdyti. Pirmas žingsnis labai konkretus – tai reikalai su dabartiniu aplinkos ministru, kurio motyvai stabdant Punios šilo rezervato projektą labai aiškūs – medžioklė. Jei būtų įgyvendintas šilo plėtros projektas, medžioklė būtų uždrausta, kaip ir miško kirtimas, o anai keistai chebrytei tai nepatinka.

– Jūsų bendraminčiai taip pat kovingai nusiteikę?

– Gamtosaugininkai – taip. Tikiu, kad ir menininkai. Kaip sakė poetas Aidas Marčėnas: Varnai, jei tu manęs prašytum pasirašyti už žmones, aš to nedaryčiau, bet už paukščiukus ir miškus – visada.

Meno žmonės supranta, kas yra gamta, juk vienaip ar kitaip prie jos prisiliečia. Kiekvienas kompozitorius supranta, kas yra lakštingalos giesmė.

– Ką manote apie jaunąją kartą, ar ji kitaip žiūri į gamtą?

– Manau, kad jaunoji karta daug geresnė. Tai anūkai savo bobutėms liepia rūšiuoti šiukšles, ne atvirkščiai. Mano studentai taip pat klausia, kada eisime ir kažką darysime. Jei reikės, ši mano armija eis ir dar bus atleista nuo paskaitų tuo metu.

Reikalas toks, kad mūsų šalis neturi strategijos ir daug metų plaukia ten, kur pučia vėjas, tarsi ne visai valdoma jachta. Reikia kai ką suprasti – Vakarų Europa seniai iškirsta, neliestos gamtos beveik nelikę, išskyrus kalnų vietoves ir kai kurias pelkes. Tai tik mažyčiai lopinėliai didelėje išvagotoje, sukultūrintoje Europoje.

O štai Rytų Europoje tikrosios gamtos dar likę. Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Rumunijoje yra senųjų vidutinės juostos miškų. Punios šilas yra perlas visoje šitoje karūnoje. Ši vieta mūsų šalyje – tarsi laiko tėkmės simbolis, jungiantis mus su LDK laikais. Juk tai miškas, buvęs jau Žalgirio mūšio metu. Kodėl reikėtų ten vykdyti kirtimus? Juk ekonominė to vertė nulinė. Tai tik neišsilavinimo, nesupratimo pasekmė, dar kažkokie interesai.

Mes visada esame vienaip ar kitaip nepatenkinti valdžia, tokie ir būsime, bet šis miškų apsaugos klausimas yra ypatingas. Turime apginti miškus, be to, turėti omenyje, kad gamta moka keršyti. Kas yra klimato kaita? Akivaizdu, kad kerštas. O vienas svarbiausių klimato kaitos stabdymo veiksnių yra kuo didesnis miškingumas. Šiuo atveju nekirsti miškų – net pragmatiškai naudinga. Juk kažką reikia palikti vaikams.

Daugumos atstovas, kovojantis už mažumas

– Vos susitikus pasakėte, kad šią vasarą labiausiai rūpinatės gamta, kiek mažiau – teatru.

– Taip, vasarą teatras atostogauja. Tai leidžia man būti gamtoje. Nuo balandžio iki birželio, kai buvo paukščių perėjimo sezonas, leidau laiką Kretuono ežero saloje, ten skaičiavome paukščius, lizdus, darėme monitoringą bei sužiedavome daugybę kirų, žuvėdrų ir pan.

– Kokia vietovė Lietuvoje jums artimiausia širdžiai?

– Tikriausiai jau mano minėta Kretuono ežero sala – tai 20 hektarų plotas, kuriame atkurtas biotopas, peri gausybė paukščių. Su ornitologų draugijos nariais atkūrinėjame sugadintas paukščių perėjimo buveines – durpynus, pelkes. Tikėtina, kad, tai grąžinus, paukščiai taip pat sugrįš čia perėti ir taip bus pristabdytas jų nykimas. Dažnai būnu šioje saloje, tai man tarsi vergovė, tik visiškai savanoriška.

– Taigi esate gamtos, ne miesto žmogus?

– Esu labai labai gamtos ir labai labai miesto žmogus. Man nepatinka tarpinis variantas. Man patinka Vilnius, esu jame nuo gimimo, taigi pažįstu kiekvieną akmenuką. Kartais daug dirbu Kaune, bet jame visuomet jaučiuosi atvykėlis.

– Šiais metais gavote Tolerancijos žmogaus apdovanojimą už alternatyvią ir ugdančią teatro kalbą. Dabar, pasakodamas apie gamtos saugojimą, irgi tarsi stengiatės įdiegti šią žinią, pamokyti. Tai jums artima?

– Nežinau, turbūt, mano abu tėvai pedagogai. Apdovanojimą gavau už du spektaklius – „Natanas Išmintingasis“ ir „Getas“. Nelaikau savęs labai tolerantišku, kaip jau akivaizdu iš mano kalbos apie K. Mažeiką ar R. Karbauskio „žaliuosius“, tačiau šie du mano spektakliai akivaizdžiai išreiškia mintį, kad reikia būti pakantesniems kitokiems žmonėms.

Štai tie patys žydai, apie kuriuos sukurtas „Getas“, Lietuvoje buvo mažuma, kuri sumažėjo dar labiau dėl nutikusių tragedijų. O kas mums yra paukščiai? Irgi mažuma. Galbūt aš tiesiog ginu pačias įvairiausias mažumas, pats būdamas daugumos atstovu. Tai tiek.

– Neišvengiamai artėja ruduo, su juo ir darbai teatre. Ką ketinate kurti?

– Dabar ruošiuosi kurti apie tai, kas skaudu man pačiam. Apie patį teatrą, nes praradau tikėjimą juo. Būsimu spektakliu bandysiu išsiaiškinti, ar teatras meluoja, ar visgi sako tiesą. Pastaruoju metu teatras man tapo per daug „falšyvas“, aš to nemėgstu.

– O kaip gyvuoja jūsų įkurtas teatras „Utopija“?

– Gyvuoja taip, kad mes kažką jame sugalvojame ir vėliau įgyvendiname bendradarbiaudami su valstybiniu teatru. Vieniems tai nelabai įmanoma. Pradžioje mėginome, bet taip įsiskolinome, kad buvo kone peržengta pavojinga riba. Artėjančius spektaklius kursime su Kauno ir Klaipėdos teatrais.

– Sunki situacija daugybėje kultūros įstaigų, kaip ir miškų likimas, jūsų kritiškumą valdžiai, ko gero, tik gilina?

– Matome visiškai veidmainiško mąstymo partiją, kuri net ne partija, o klanas. Žodį „žalieji“ jie vartoja visiškai priešinga prasme, o žodį „kultūra“ – taip pat iškraipo. Galbūt kultūra šiems žmonėms reškia tik „Naisių vasarą“. Tokie teatrai, kuriuose dirbu, valdančiųjų kultūrai nepriklauso. Bet būtent mums reikia paramos.

Yra du dalykai, kuriais Lietuva gali didžiuotis, – gamta ir kultūra. Ir abi šios sritys apgailėtinai biednos. Ar tai protinga valstybė? Ne. Manau, kad reikia visais įmanomais būdais šiam valdančiųjų klanui parodyti, ką apie juos galvojame. Nėra kada laukti, reikia daugiau kovingumo. Didžiuojuosi tuo, ką padarė mokytojai.