Kultūra

2019.07.23 14:49

Paroda prisiminimui: tapytojas Augustinas Savickas ir „išplaukusieji“ – jo mokiniai

LRT.lt2019.07.23 14:49

Liepos 24 dieną Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) atidaroma paroda-dedikacija „Augustinas Savickas ir mokiniai“, skirta prieš šimtą metų gimusiam žymiam Lietuvos tapytojui, dailėtyrininkui ir profesoriui, Nacionalinės premijos laureatui Augustinui Savickui (1919–2012), rašoma pranešime spaudai.

Parodos menininkai – A. Savicko mokiniai: Ričardas Bartkevičius, Judita Budriūnaitė, Henrikas Čerapas, Audrius Gražys, Gintaras Palemonas Janonis, Aistė Juškevičiūtė, Linas Liandzbergis, Edita Rakauskaitė, Eglė Rakauskaitė, Raimondas Savickas, Ramunė Staškevičiūtė, Vytautas Vasiliūnas, Virginijus Viningas.

A. Savickas, pats buvęs Lietuvos tapybos mokyklos įkūrėjo J. Vienožinskio mokiniu, vėliau dvidešimtį metų dėstęs Vilniaus dailės akademijoje, išugdęs ne vieną garsų menininką, buvo tarsi tiltas, sujungęs tarpukario Kauno meno mokyklą, vėliau sovietinio laikotarpio ir galiausiai vėl nepriklausomos Lietuvos dailės mokyklas.

Legendos. Dailininkas Augustinas Savickas

Parodos kuratorė dr. Kristina Budrytė pastebi, kad daugelis susidomėjusių A. Savicko meistriška tapyba iškart atranda ir jo rimtai ironiškus tekstus. XX a. II pusėje Savicko pavardė dažna tarp parodų recenzijų, tapybos apžvalgų, yra išleista ne viena prisiminimų knyga: memuarai „Žalia tyla“, 2002, albumas su dienoraščiais „Senojo tapytojo dienoraščiai“, 2009; jis buvo vienas pirmųjų, skyrusių daug dėmesio lietuviškam peizažui – 1965 m. išėjo jo veikalas „Peizažas lietuvių tapyboje“.

Vaizdų iškalbingo perteikimo, kalbos stiliaus išmanymas prisidėjo ir prie to, kad jis buvo populiarus tarp savo studentų. Ilgai (nors ir su pertrauka) dėstęs pagrindiniame XX a. II p. Lietuvos dailės centre – Vilniaus dailės akademijoje – A. Savickas svariai prisidėjo prie įvairių kartų Lietuvos tapytojų (ir ne tik) akiračio.

Pats profesorius gyvenimo pabaigoje kuklinosi, teigęs: „Nesukūriau jokios sistemos, nors trečdalį amžiaus bendravau su jaunais žmonėmis, dirbau Vilniaus dailės institute, vėliau – akademijoje. Man artimas rusų tapytojas V. Serovas, sakęs, kad jaunas menininkas – kaip kačiukas tvenkinyje. Jeigu išplauks, išplauks... Kiekvienas pats turi susirasti savąjį kelią“.

Būta įvairių istorijų, nesusikalbėjimų, bet prie daugelio mokytojas sugebėjo „prieiti“, ne visus palikdavo aklam išplaukimui. Esama prisiminimų, kad jis jautriai taikė skirtingus metodus, kad tik jo nuopelnu jauni žmonės nebebijojo tapyti, pradėjo savarankiškai reikštis, įgijo pasitikėjimo. Kažkam tereikėjo vienos sparnuotos A. Savicko frazės ir ją prisiminė visą gyvenimą. Kai kurie ir dažniau lankydavosi jo studijoje, įkvėpdavo kitokio gyvenimo atmosferos.

Paroda „Augustinas Savickas ir mokiniai“ ir sudaryta iš tokių vizualinių-tekstinių dokumentų. Joje lankytojas ras ir vyresnių kursų studijinių pavyzdžių, kuomet dėstė tapytojas (bene daugiausia – diplominių baigiamųjų darbų, kuriems vadovavo prof. A.Savickas), ir kelias drobes iš individualiai jo studijoje besimokiusio sūnaus Raimondo pirmosios personalinės parodos, kuriai anotaciją parašė pats tėvas.

Prie visos šios, ne vien dokumentiškai svarbios tapybos, pridedami tekstai, bent keletas eilučių – buvusių studentų, o dabar jau gerai žinomų tapytojų, prisiminimai, kaip jiems sekėsi kurti baigiamuosius, koks buvo jų dėstytojas. Tai spontaniškos mintys, atsakymai į netikėtus užklausimus, apie tai, kas vyko prieš 30 ar daugiau metų. Skirtingi atsakymai – kaip ir skirtingų autorių paroda – teigia, kad tapybos istorija toliau vystosi ir jai nuolat reikia tikrų meistrų ir mokinių.

Kūrybos metas. Dailininkas Augustinas Savickas

Parodos rengėjai dėkingi VDA muziejui, dr. Vidui Poškui bei Raimondui Savickui, parodai paskolinusiems tapybos kūrinius, o taip pat menininkams, sutikusiems pasidalinti prisiminimais apie mokytoją.