Kultūra

2019.08.07 05:30

Tragiški Joniškio žydų istorijos puslapiai: iš tūkstantinės bendruomenės liko tik 15

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2019.08.07 05:30

Joniškio centre įsikūrusios Baltoji ir Raudonoji sinagogos šiandien skamba nuo dainų, čia eksponuojami meno kūriniai. Ir nors dabar jos simbolizuoja kultūrinį miesto gyvenimą, sinagogų sienos taip pat mena Joniškio žydų bendruomenės klestėjimą ir skaudų jos likimą.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Nors Joniškio sinagogos įsispraudusios tarp keliaaukščių pastatų, kuriuose įsikūręs ne vienas mažas vietos verslas, jos patraukia akį. Tiesa, važiuodamas ar eidamas pagrindine miesto gatve gali jų ir nepastebėti. Tačiau, pasukus į kitą, Upytės, gatvę, abi sinagogos – Baltoji ir Raudonoji – kaip ant delno.

Jau iš pirmo žvilgsnio matosi akivaizdūs 19 amžių menančių pastatų skirtumai. Žinoma, pirmiausia pastebimas sinagogų skirtumas – spalva. Taip pat matyti, kad Baltoji, dar vadinama vasarine, yra didesnė ir atrodo kiek ištaigingesnė. O štai šalia stovinti Raudonoji – mažesnė, statyta iš plytų, su spalvoto stiklo langais.

Vos įkėlus koją į Baltąją sinagogą įspūdį palieka tai, kiek viduje daug šviesos. Ant baltų sienų eksponuojama paveikslų paroda, keliolika eilių išstatytos kėdės, prieš kurias stūkso scena, atrodo, taip ir laukianti dar vieno koncerto. Ši sinagoga Joniškyje iškilo 1823-iaisiais.

Po kone 20-ies metų – 1842 metais – buvo pastatyta ir antra, Raudonoji, sinagoga. Šiandien ji išsaugojusi daugiau autentiškumo nei Baltoji. Ji restauruota pagal turėtą ikonografinę medžiagą ir, priešingai nei Baltoji, turi aron kodešą – švenčiausią sinagogos vietą.

Šiuo metu abi Joniškio sinagogos daugiausia naudojamos renginiams, ekskursijoms. Tačiau jos byloja ir skaudžią šio miesto žydų istoriją.

Nuo daugiau nei 2 tūkst. iki 15

Kaip portalui LRT.lt pasakojo Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus muziejininkė Simona Jonkutė, žydai į Joniškį atsikraustė gana vėlai. Pasirodo, dėl ekonominių interesų miestiečiai ir magistratas ilgą laiką nenorėjo, kad žydai gyventų šiame mieste. Tiesa, jiems buvo leista gyventi ir prekiauti aplinkiniuose kaimuose. Besibaigiant 18 amžiui žydai galiausiai buvo priimti į Joniškį.

„Bendruomenės didėjimą ir plėtimąsi įrodė dviejų sinagogų pastatymas. Taip pat buvo skirtas sklypas kapinėms“, – pasakojo S. Jonkutė. Kaip kalbėjo muziejininkė, iki Pirmojo pasaulinio karo Joniškio žydų bendruomenė taip išaugo, kad sudarė kone pusę visų miesto gyventojų. Bendruomenė klestėjo – kūrė verslus, prekiavo didžiuliuose turguose, vertėsi ir kitomis profesijomis.

Tačiau jau Pirmojo pasaulinio karo metais Joniškio žydų bendruomenė sumažėjo kone dvigubai. Pasak S. Jonkutės, 1915-aisiais Joniškio, kaip ir daugelio kitų Lietuvos miestų, žydai caro valdžios įsakymu buvo ištremti į Rusijos vidaus gubernijas. Tik dalis jų vėliau grįžo į namus. Skaičiuota, kad 1936-aisiais iš prieš tai buvusių beveik 2,3 tūkst. žydų liko tik 700.

Tiesa, gyvenimas nesustojo. Tarpukario metais Joniškyje buvo įsteigta žydų pradinė mokykla, kurioje 1925-aisiais mokėsi daugiau nei 80 mokinių, veikė biblioteka, turėjusi leidinių tiek mokytojams, tiek mokiniams.

1940-aisiais prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas pakeitė viską. Joniškyje, kaip ir kituose miestuose, buvo įkurti getai.

„1941-ųjų rugpjūtį, atvykus keletui vokiečių pareigūnų iš Šiaulių, pasitelkus vietines policijos ir baltaraiščių pajėgas, buvo pareikalauta nedelsiant sunaikinti vieną iš getų. Žmonės buvo patikinti, kad keliaus dirbti, bet buvo nusukta į už 6 kilometrų esantį mišką, prie iškastų didelių duobių. Ten jų laukė tragiškas likimas“, – pasakojo S. Jonkutė. Skaičiuojama, kad tądien Vilkiaušio miške žuvo ne mažiau kaip 148 žydų vyrai.

Tą patį mėnesį apie 150 žmonių buvo perkelta į Žagarės getą, kur jų laukė toks pat likimas. Po mėnesio prie pirmųjų žudynių vietos buvo sušaudyti ir likusieji Joniškio žydai – vaikai, seneliai, moterys.

Žinoma tiek, kad keletą žydų išgelbėjo vietiniai žmonės, slapstę juos savo namuose. Taip pat iki šiol nežinomas skaičius jų spėjo pasitraukti su Raudonąja armija. Visgi praradimai buvo katastrofiški. 1959-ųjų gyventojų surašymo duomenimis, Joniškio rajone iš prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvusių 2,3 tūkst. žydų jų teliko 15.

„Ekshumuojant palaikus buvo atkasta apie 500 kūnų, bet kiek jų buvo iš tikro – klausimas. Skaičius galėjo būti žymiai didesnis, nes dalis palaikų galėjo suirti, galėjo būti naudojamos kalkės. Šito jau nesužinosime“, – kalbėjo S. Jonkutė.

Sinagogos tapo sandėliais, sporto salėmis

Po Antrojo pasaulinio karo abi Joniškio sinagogos buvo naudojamos visai kitoms reikmėms. Baltoji sinagoga tapo grūdų sandėliu, o vėliau – sporto sale. Raudonoji tapo vilnos karšykla, paskui ir mokyklai nereikalingų daiktų sandėliu.

Keičiant sinagogų paskirtį buvo sunaikintas Baltosios sinagogos interjeras – nutrintos sienos, išvogti radiatoriai, o rytinėje pastato dalyje buvo pastatytas priestatas. Baltojoje sinagogoje neliko nieko autentiško. Galiausiai abi sinagogos buvo apleistos, išdaužyti jų langai, užkaltos durys.

„Pamažu žmonės ėmė čia organizuoti renginius. Pirmasis renginys Baltojoje sinagogoje vyko ant visiškai nebetonuotų grindų, be langų“, – pasakojo muziejininkė.

Tik 2001-aisiais buvo imtasi restauruoti Baltąją sinagogą. Jos išorės restauraciją finansavo Kultūros paveldo departamentas ir Joniškio rajono savivaldybė. Rajono savivaldybė nusprendė pasitelkdama įvairius paramos fondus Baltąją sinagogą pritaikyti visuomenės poreikiams. 2017-aisiais sinagoga atvėrė duris, joje veikia interaktyvi ekspozicija.

Restauruota buvo ir Raudonoji sinagoga. Tiesa, jos laukė didesni iššūkiai, nes 2007-aisiais metais įgriuvo jos stogas, rytinė siena.

„Buvo keliamas klausimas savivaldybėje, ką daryti toliau. Buvo sakančiųjų, kad restauruoti nereikia, kad nugriovus viską užteks lentelės. Tačiau kita pusė sakė, kad jei buvo atstatyta viena sinagoga, kodėl nesuteikus šanso ir kitai. Taip 2014 metais ir Raudonoji atvėrė duris.

Dabar abu pastatai turi tokią pačią paskirtį – padėti įgyvendinti kultūrinius renginius. Čia vyksta parodos, knygų pristatymai, kameriniai ir populiariosios muzikos koncertai, moksleivių išleistuvės“, – kalbėjo muziejininkė.

Raudonojoje sinagogoje taip pat veikia ekspozicija, kurioje – vaikų su negalia kurti sinagogų maketai. Taip pat žmonių dovanoti daiktai: siuvinėtas paveikslas, veidrodis, pirštinės, pakabukas, lazda, toros mantija, religinio turinio knyga.

Buvo ir trečioji

Be to, kaip pasakojo S. Jonkutė, Joniškyje buvo ir trečia sinagoga. Apie ją kurį laiką nebuvo nieko žinoma. 19-o amžiaus pabaigoje–20-ojo pradžioje iškilusi sinagoga sovietų okupacijos metais buvo perstatyta, todėl pažiūrėjęs nepasakytum, kad tai – sinagoga.

„Joje buvo ir valgykla, ir kepykla. Nutrupėjus pastato sienai pasimatė raudonos plytos. Tada kilo klausimas, kodėl šis pastatas būtent raudonų plytų. Pradėjome sekti ikonografinę medžiagą ir pamatėme, kad toje vietoje stovėjo sinagoga.

Mums tai visiškai patvirtino vienas amžininkas, tuo periodu buvęs 6 metukų. Jis patvirtino, kad toje vietoje buvo trečioji sinagoga, o joje buvo mažas kambarėlis, kuriame gyveno rabinas“, – kalbėjo S. Jonkutė.

Atvyksta ieškoti šaknų

S. Jonkutė pasakojo, kad sinagogos yra ir patrauklus turistinis objektas. Skaičiuojama, kad praėjusiais metais jas aplankė apie 10 tūkst. turistų, šiemet tikimasi ir didesnio skaičiaus.

Kaip pasakojo muziejininkė, sulaukiama ir nemažai žmonių, atvykstančių ieškoti savo šaknų: „Jie grįžta ieškoti savo šaknų, keliaujame į kapines, ieškome paminklų, kurie dabar jau nėra aiškiai įskaitomi. Žmonės atvyksta iš įvairių kampelių: Izraelio, Argentinos, Pietų Afrikos Respublikos, JAV.“

Muziejus taip pat palaiko glaudų ryšį su Šiaulių žydų bendruomene, nes Joniškyje žydų bendruomenės nebėra.