Kultūra

2019.07.27 15:48

Lietuvoje lankęsis Holivudo vilkas: apie kino ir televizijos ateitį, sėkmės receptą ir blėstančią JAV šlovę

kaip parašyti milijono vertą scenarijų?
Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.07.27 15:48

Išmokęs kurti filmų scenarijus, trečiąjį pardavė už pusę milijono. Tai pakeitė gyvenimą ir parodė, kad sunkus darbas, disciplina ir gera istorija visuomet atsiperka. Daugiau nei 30 metų sėkmingos patirties bagažą turintis scenaristas Neilas Landau sako, kad sėkmei svarbiausia autentiškumas, Holivudas jau seniai nebėra dėmesio centre, o stiprėjant televizijai kino ateitis tarsi kybo ant plauko.

Liepos viduryje Lietuvoje viešėjęs Neilas Landau – tolimojo Holivudo guru, dirbantis su CBS, „Warner Bros“, „Disney“, „Paramount“, „Columbia Pictures“, „Sony Pictures Television“. Į Lietuvą atvykęs Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos „AVAKA“ kvietimu, N. Landau vedė mokymus šalies scenaristams ir kino industrijos atstovams.

Tarp žymiausių N. Landau darbų – visiems gerai žinomas filmas „Nesakyk mamai, kad auklė mirė“ ar serialas „Melrouzas“. Sukaupęs milžinišką patirtį, N. Landau ne tik rašo scenarijus, bet ir aktyviai dalijasi žiniomis kaip profesorius bei knygų autorius. Anot paties N. Landau, jam seniai nebereikia nieko įrodyti, o atėjusi ramybė skatina savo žinias duoti kitiems.

– Neilai, papasakokite apie savo karjeros kelią, atvedusį iki to, kad esate puikiai žinomas scenaristas, keliaujantis po visą pasaulį ir mokantis kitus. Ar kino industrija visuomet buvo jūsų svajonė?

– Aš visuomet rašiau, nuo kokių aštuonerių metų. Mano tėtis mirė labai staiga, kai man buvo vos šešeri, ir ši skaudi patirtis privertė mane bėgti nuo realybės į... vaizduotę. Taip pradėjau kurti. Ilgainiui ėmiau svajoti apie dramaturgo kelią, jau vidurinėje mokykloje parašiau pjesę, ji buvo vykusi. Antroji mano kurta pjesė atnešė netgi prizų – gavau stipendiją tolesniems mokslams. Tai buvo labai reikalinga, nes mano mama nebaigusi mokslų, neturėjo ir gero darbo, gyvenome gana skurdžiai.

Nors negalėjo palaikyti finansiškai, mama labai drąsino mane ir kartojo, kad turiu siekti svajonės. Ilgai svajojęs apie dramaturgo karjerą, kartą pagalvojau ir atsimušiau į realybę – supratau, kad, norėdamas uždirbti ir susikurti gerą gyvenimą, turiu eiti į kiną. Vyliausi, kad jei man pavyks prasimušti toje didelėje konkurencingoje srityje, tai bus didelis laimėjimas, atpirkęs viską. Taigi įstojau mokytis kino paslapčių.

– Kurioje JAV dalyje gimėte ir užaugote?

– Gimiau Niujorke, bet kai netekome tėčio, su mama ir broliu persikėlėme į Los Andželą, ten gyveno mano dėdė. Los Andžele nepažinojome nieko, išskyrus dėdę, kurį laiką gyvenome pigiame motelyje. Laimei, mamai pavyko baigti apskaitininkės kursus ir ji gavo neblogą darbą. O aš jaučiausi, lyg gyvenčiau kitoje planetoje.

– Kada pajutote tikrosios sėkmės skonį, nekalbant apie gerus įvertinimus už pjeses mokykloje ir studijuojant?

– Kai baigiau studijas, su partnere Tara Ison nusprendėme rašyti scenarijus kaip komanda. Pirmasis scenarijus buvo neblogas, bet vis dar mokėmės dirbti. Antrasis jau atnešė dėmesio, pradėjome dirbti netgi su agentu. Na, trečiąjį scenarijų pavyko parduoti už... pusę milijono. Tai ir pakeitė mano gyvenimą.

– Kokio filmo scenarijus tai buvo?

– Tai nebuvo puikus filmas, bet tapo klasika – „Nesakyk mamai, kad auklė mirė“, kuriame vaidino Christina Applegate, Davidas Duchovny ir kt. Pardavėme scenarijų 1987 m., filmas pasirodė 1991 m. ir tapo be galo populiarus. Tikrai nesupratu, kodėl. Net dabar, kai kas nors vakarėlyje sužino, kad esu filmo scenarijaus autorius, pasijuntu lyg roko žvaigždė.

Sėkmė, kurią atnešė „Nesakyk mamai, kad auklė mirė“, buvo tarsi startas, po kurio aš niekada nenustojau sunkiai dirbti. Po kurio laiko su T. Ison liovėmės kartu dirbti, aš pasukau į televiziją. Parašiau maždaug dešimties televizijos serialų ir šou scenarijus, šiuo metu užsiimu ir animacinių filmų kūrimu.

– Ar jau supratote, iš ko susideda sėkmės receptas?

– Tai kiek užtruko. Kad tik anksčiau būčiau žinojęs tai, ką žinau dabar... Iš tiesų, sėkmei reikia, kad būtum autentiškas, turėtum autentišką, unikalų balsą. Savo studentams sakau – rašykite tokį scenarijų, kokį galite sukurti tik jūs ir niekas daugiau.

Filmas „Nesakyk mamai, kad auklė mirė“, nors kvailokas, turėjo daugybę sąsajų su mano gyvenimu – vieniša mama, brolio personažas ir pan. Kad istorija būtų įdomi, ji turi gimti iš gyvenimo, būti asmeniška. Turi tapti ekspertu to, apie ką rašai. Turi išmanyti istoriją, kurią kuri, geriau nei bet kas kitas. Štai kodėl daugelis kūrėjų rašo apie šeimas. Tam gali padėti kelionės, pokalbiai su žmonėmis, knygų skaitymas. Visuomet maniau, kad, norint mokėti rašyti, reikia daug skaityti. Deja, žmonės šiomis dienomis skaito labai mažai, tai liūdna.

Visada sakau, kad mes, kuriantys filmus ir televizijos turinį, nedirbame pramogų versle. Tai empatijos verslas. Empatija yra svarbiausias dalykas, nes geriausi filmai yra apie herojus, su kuriais žiūrovai randa ryšį. Empatija yra raktas.

– Kūrybingi žmonės dažnai stokoja disciplinos. Ar jūs lengvai planuojate laiką, darbus?

– Matote, kai užaugi skurdžiai, supranti – jei sunkiai nedirbsi, tau nesiseks. Mano mama visuomet užtikrintai sakė, kad su broliu turime baigti koledžus. Ji sakė, kad tai nekvestionuojama, nes žinojo, koks gyvenimas laukia nebaigus mokslų. Dabar ir pats įsitikinau, kad jei pakankamai dirbsi, tau pavyks. Žinome, mene dar reikia ir talento.

Kalbant apie discipliną, turi rašyti daug, kiekvieną dieną, penkias dienas per savaitę. Net jei per dieną rašai vos valandą, tai geriau nei nieko. Rašantis žmogus turi paskirti susitikimus sau pačiam bei jų laikytis – tam, kad atsispirtum pagundoms išeiti į miestą su draugais, kai iš tiesų turėtum dirbti.

Mano studentai kartais guodžiasi, nes patiria rašymo blokavimą. Ar yra vaistas nuo to? Taip – sumažinti savo standartus. Negalėjimas rašyti atsiranda dėl perfekcionizmo. Manau, kad svarbiausia, jog baltame popieriaus lape kažkas atsirastų. O tada jau galima tobulinti ir tobulinti...

Man pačiam labai padeda komanda, trys asistentai, su kuriais dirbu. Visgi kartais rašyti, mokyti studentus, vesti mokymus įvairiose pasaulio šalyse būna sunku. Tačiau turėti daugybę veiklos įprasta. Yra žmonių, kurie ištisą sekmadienį leidžia žiūrėdami televizorių. Nesmerkiu jų, bet mano gyvenimo būdas kitoks. Ir savo darbo nelaikau darbu – tai mano aistra.

Karjeros pradžioje buvau be galo ambicingas, o dabar tarsi pasiekiau ramybę. Neturiu niekam nieko įrodyti ir darau tai, kas labiausiai patinka.

– Kokius didžiausius iššūkius patyrėte?

– Kiekvieno žmogaus karjera yra tarsi kalneliai. Kai išsiskyrėme su partnere, mano kelias krito žemyn, vėliau turėjau iškilti pats. Kol studijavau scenarijų kūrimą, mūsų neruošė televizijos serialams. Televizija tais laikais buvo laikoma žemiausia vizualaus turinio forma, tai nelaikyta menu. Tik kai atsirado tokie kūriniai kaip „Sopranai“ ar pan., požiūris pradėjo keistis. Dabar viskas kitaip – televizija yra populiaresnė už kiną.

– Holivudas, daugybei kino entuziastų visuomet buvęs pasaulio centru, dabar toks nebėra, ar ne?

– Tiesa, Holivudas tikrai nebėra didžiausias kino centras. Tokiu tapo Kinija, ir tai logiška. JAV gyvena daug žmonių, bet Kinijoje – neapsakomai daugiau, todėl ši šalis dominuoja.

Kita priežastis – tokios platformos kaip „Netflix“ ar „Amazon“. Štai „Apple TV“ dar net nestartavo... Jomis naudotis gali kone viso pasaulio gyventojai, išskyrus mano jau minėtą Kiniją, kuriančią savo produkciją, taip pat Šiaurės Korėją, Siriją ir kitus karštuosius taškus.

Noriu pasakyti, kad nebeverta skirti filmų nuo televizijos, nes svarbiausias dalykas – turinys. O turinys tampa globalus. Kai pradėjau dirbti didelėse kompanijose, jos nesiorientavo į kitas šalis, išskyrus JAV, – Holivudas buvo viskas. Dabar viskas kitaip.

Kino gamybos įmonės atidaro savo padalinius įvairiausiose pasaulio vietose. Nebėra taip, kad žiūrėtume vien serialus anglų kalba su norimais subtitrais. Jei kūrinys filmuojamas Italijoje, jis ir bus itališkas, su angliškais subtitrais ir pan. Tokio turinio atsiranda ir atsiras vis daugiau.

– Kokia bus stambių filmų ir kino teatrų ateitis?

– Manau, kad kino industrija niekur nejuda. Holivudas dabar laikosi iš didžiuliais įvykiais tampančių premjerų, kokiu tapo filmas „Keršytojai. Pabaiga“. Filmo rodymas turi būti didelis įvykis, kad paskatintų žmones palikti namus.

Ir tai suprantama. Bilietų į kiną kainos JAV labai didelės, maždaug 15 dolerių asmeniui. O jei dar perki gėrimų, spragėsių, jei vediesi vaikus, turi kažkur pasistatyti automobilį... Toks apsilankymas kine kainuoja daugiau nei 100 dolerių. Dideliame ekrane norisi matyti nebent tokius filmus kaip „Džeimsas Bondas“, „Žmogus Voras“, „Žiedų valdovas“ ar pan.

– Kokį įspūdį jums padarė Lietuva?

– Pirmą kartą čia lankiausi ir galiu pasakyti, kad Vilnius nuo šiol – vienas mėgstamiausių mano miestų. Čia labai gražu, ne per daug turistų, o vietiniai žmonės itin draugiški. Manau, kad tai viena šauniausių Europos paslapčių.