Kultūra

2019.07.20 20:32

Karolis Klimka. Kaip priimti svečius?

Karolis Klimka, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2019.07.20 20:32

Svečių priėmimas – labai svarbus ritualas kiekvienoje kultūroje. Ne veltui kilo tiek įtampų dėl inauguracinio svečių priėmimo prezidentūros kieme. Kai kas reagavo taip, tarsi vadovautųsi reklaminiu šūkiu: jei tavęs čia nėra, tavęs nėra niekur.

Svečiavimasis ir su juo susiję ritualai visada buvo labai sureikšminami lietuvių kultūroje ir literatūroje. Dar lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis, – kuris, beje, pats norėjo vadintis nelietuviškai, Christianu Donalicijumi, – taigi dar Donalicijus su simpatija ir siaubu aprašė liaudies ir ponų šventes bei svečiavimosi papročius. Pavyzdžiui, jis rašė: „[Svečiai] girti, neturėdami peilių, / Ir su rankomis apgniaužę, lašinius ėdė / Taip kad jų taukai per barzdą jau nulašėjo.“

„Svečias“ ir „svetimas“ – bendrašakniai žodžiai.

Sociologai mums išaiškino, kad elgesys svečiuose, viešėjimo ir svečių bei viešnių priėmimo papročiai su visais protokolais ir manieromis yra vienas kertinių ritualų, kuriuos pasitelkia besiformuojanti buržuazijos klasė, siekdama paneigti, išsižadėti savo proletariškos arba valstietiškos kilmės.

Čia atmintis išmeta puikų anekdotą apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir jo antiburžuazinę laikyseną, jį neseniai per radiją pasakojo profesorius Vytautas Landsbergis, nusižengdamas partiniams ir politiniams protokolams, draudžiantiems kritikuoti buržuaziją, net patį šį terminą vartoti.

Čiurlionis su draugu kartą viešėjo, na, buvo pakviesti į priėmimą pas kažkokią ponią, kuri, pamačiusi, kad svečiai į arbatą įsidėjo cukraus iš cukrinės, išvertė visą cukrų iš cukrinės pro langą, taip, matyt, pabrėždama savo klasinį atstumą svečių atžvilgiu. Tuomet Čiurlionio draugas, o gal ir pats Čiurlionis, išmetė pro langą arbatos puodelį.

Žiniasklaida mus pratina viską suvokti paraidžiui: inauguracija yra inauguracija, svečių priėmimas yra svečių priėmimas. Tačiau kultūriniai socialiniai ritualai visada turi perkeltinę, alegorinę, kartais be galo ironišką prasmę. Be to, visi ritualai turi seksualinę potekstę. Ne veltui tiek kalbėta apie krykštaujančius vaikus prezidentūroje arba apie tai, kaip smagu, kad į rūmus sugrįžo tradicinė šeima. Šios reakcijos liudija, kad niekur nedingo archajiškas polinkis valdžios simbolius sieti su vaisingumu, derlingumu, falu.

Kita vertus, paties inauguruojamojo valdžios subjekto įžadus išsižadėti savęs kaip geismo subjekto ir bet kokių asmeninių interesų galima apibendrinti chrestomatine Algirdo Brazausko fraze „Esu liokajus Lietuvos.“ Šioje frazėje irgi galima išgirsti archajiškų aidų, pavyzdžiui, aidą Jėzaus Kristaus kreipimosi į ankstyvuosius krikščionis, raginantį tapti eunuchais vardan dangaus karalystės, t. y. išsikastruoti. (Anais laikais išsikastravimas – tiesiogine prasme – buvo gana paplitęs ritualas.)

Šia prasme visi prisaikdinami valdžios subjektai Lietuvoje primena Algirdą Brazauską. Netgi svarstytina tezė, kad simbolinis ir net išorinis panašumas į Brazauską yra individo politinio patrauklumo laidas.

Nors kultūros sferoje daug kalbama apie tarpdiscipliniškumą, daugiadalykiškumą, realybė toli gražu neatitinka šio idealo. Čia dominuoja kuo griežčiausia disciplina ir apie politinius ritualus leidžiama kalbėti tik politologams ir politikams, dar šiek tiek – bankų ekonomistams ir katalikų bažnyčios ruporams. Gal tai ir nenuostabu, kai turime reikalų su dvasiškio įvaizdį puoselėjančiu buvusiu banko ekonomistu, graudinančiu publiką šnekomis apie tautinės tapatybės sunkumus.

Tačiau, laimė, dar yra radijo kultūros laidos, kur galima pasisakyti nedrausmingai.

Taigi ką simbolizuoja toks inauguracinis „svečių priėmimas“? Tai nelengvas reginys, visa ta procesija nusipenėjusių dėdžių, dažnai vedinų dukart ar triskart jaunesnėmis moterimis vergėmis. Nors pagal idėją šis ritualas skirtas visuomenės pripažinimui pelnyti, viskas rodosi atvirkščiai, aukštyn kojom: tarsi aukštoji visuomenė („elitas“), sulaukusi priėmimo, yra akceptuojama, pripažįstama kaip nusipelniusi arba išvis egzistuojanti.

Tatai galima sieti su tuo, ką legendinis sociologas Pierre`as Bourdieu yra pavadinęs smulkiosios buržuazijos nerimu. Beje, šiuolaikine smulkiąja buržuazija sociologai vadina ne tik vadinamųjų kūrybinių specialybių atstovus (rinkodarininkus, reklamos kūrybininkus...), bet ir vartotojų klasę apskritai, praktiškai mus visus, pasiturinčius kreditan.

Mums, kaip ir elitui, būdingas nerimas dėl savo tapatybės. (Šia prasme inauguruotojo prezidento šneka apie tapatybės problemas krenta tiesiai į širdį.) Anot sociologų, naujoji turto klasė, smulkioji buržuazija (beje, jos smulkumas nepriklauso nuo deklaruojamų pajamų) yra pasiryžusi bet kam, kad tik išsižadėtų savo paprastos kilmės, atsitvertų nuo liaudies masių ir taptų įsivaizduojamos prestižinės buržuazinės arba vakarietiškosios kultūros dalimi.

Kartu naujoji klasė yra apimta nuolatinio nerimo, nes nežino, ko iš jos norima ir kaip įrodyti savo išskirtinumą, ir nuolat jaučia pripažinimo badą, ypač jei susiduria su vadinamuoju dvasiniu elitu. Jie jaučiasi tarsi svečiai ir ilgisi priėmimo, t. y. pripažinimo.

Tiek sociologijos. Tačiau ironiškiausia yra tai, kad „svečių priėmimas“ yra ir bus viena svarbiausių Lietuvos Respublikos problemų artimiausiais dešimtmečiais, jei ne šimtmečiais. (Žinoma, jei visko nepribaigs klimato kaita, vienokia ar kitokia, – šia prasme visi mes, žmonija, esame svečiai šioje žemėje.)

Svečių priėmimas bus pagrindinė valstybės darbotvarkės tema, nes:
– dauguma piliečių jaučiasi lyg svečiai savo šalyje; tai ta „tylioji dauguma“, apie kurią prezidentas, tuomet dar tik būsimas, neatsargiai pasakė „ta tylioji Lietuva, ant kurios mes visi stovime“. „Mes visi“ šiuo atveju reiškia „naujoji turto klasė“.
– Emigrantai: tie, kurie, pasijutę lyg svečiai savo šalyje, nusprendė tapti svečiais savo šalyje, bet nori būti priimti atgal.
– Dviguba pilietybė: kaip priimti svečius, kurie neturi paso?
– Imigrantai: Lietuvos Respublika kratosi pabėgėlių ir imigrantų, bet toleruoja masinį ukrainiečių išnaudojimą Lietuvoje.
– Lietuvos gyventojai apklausose demonstruoja susidvejinimą: neaišku, kuri kaukė tikra, – kai kurios gyventojų grupės ir „vertybės“ daugumai gyventojų atrodo absoliučiai svetimos (romai, gėjai, pabėgėliai, „tolerastija“), tačiau štai naujausia ES apklausa rodo, kad net 91 proc. respondentų Lietuvoje mano, kad būti Europos Sąjungoje – smagu ir naudinga. Čia mes ir vėl lyderiai ES!
– Kaip jau pripažįsta net konservatyviausi TSPMI politologai, Lietuvai teks nuolat laviruoti tarp ES ir JAV pozicijų, taip pat ir svečių priėmimo klausimais. Pvz., ar galime abejingai toleruoti prezidento Donaldo Trumpo palaimintą sadistinį imigrantų vaikų atskyrimą nuo tėvų? Arba klimato kaitos neigimą? Arba spaudimą Europai įsileisti chemikalus į maistą?

Ir pats inauguruotasis Lietuvos prezidentas demonstruoja susidvejinimą, kai sako, kad jo idealai yra Reaganas ir Thatcher, bet kartu žada „gerovės valstybę“ (Rojų) rinkėjams, ypač tiems, kurie ne tik jaučiasi lyg svečiai savo šalyje, bet ir yra svečiai savo šalyje. Reaganas ir Thatcher nekentė gerovės valstybės ir savo misija laikė jos sunaikinimą.

Susidvejinimas visada yra susvetimėjimo simptomas.

Žodžiu, svečių priėmimas bus kaip koks prakeiksmas, bet kartu ir šansas dabartinėms valdžioms. Viskas priklausys nuo to, kaip joms seksis priimti svečius. Pagal tai pasitikome, pagal tai ir išlydėsime.

Medijų kritiko Karolio Klimkos komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.