Kultūra

2019.07.21 19:15

Lietuviškų tinklalaidžių paradoksas: artumo jausmas ir komunikacijos trūkumo prieskonis

nusiųsk ir savo mamai
Gintarė Žičevičiūtė, LRT.lt2019.07.21 19:15

Užsienyje pirmosios tinklalaidės (angl. podcasts) klausytojus pasiekė dar 2006 metais. Naujovė sužavėjo savo pasiekiamumu, galimybe laidas parsisiųsti ir klausyti patogiu laiku. Lietuviai šiek tiek uždelsė – pirmos tinklalaidės klausytojus pasiekė vos prieš kelis metus. Ką nuveikėme šioje srityje ir su kokiais iššūkiais susiduria kūrėjai?

Projekto „Nebegėda“ tinklalaidės „Sultys“ viena iš vedėjų, Rasa Jusionytė, pakalbinta LRT.lt teigė, kad situacija Lietuvoje yra labai gera. Anot pašnekovės, lietuviškų tinklalaidžių vis daugėja, visuomenė vis geriau susipažįsta su šiuo žanru.

Žmonės taip pat mokosi kaip tinklalaidžių klausytis ir domisi, kuo jos skiriasi nuo tradicinio radijo. Atrodo, kad situacija tik gerės – kuo daugiau pasiūlos, tuo daugiau ir ausų, kurios klauso.

Tinklalaidės apie savirefleksiją, saviugdą „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ autorės Urtės Karalaitės nuomonė apie kūrėjų skaičiaus augimą panaši.

„Prieš metus, kai pati pradėjau kurti, tinklalaidžių autorių buvo vos keli, – LRT.lt pasakojo ji. – Dabar jų yra labai daug. Visų neseku, bet jei imtume skaičiuoti, tikriausiai atrastume gal net ir šimtą.“

Skirtumas – artumas

R. Jusionytė turi atsakymą ir tiems, kurie vis dar sunkiai supranta, kuo tinklalaidė skiriasi nuo paprastos radijo laidos. Autorė turi patirties abiejose stovyklose – „Ką žmonės dirba“ dabar transliuoja „Žinių radijas“, o kas antrą savaitę jos balsą galima išgirsti ir projekto „Nebegėda“ tinklalaidėje „Sultys“.

„Radijas yra skirtas plačiajai visuomenei. Žmonės jį girdi automobiliuose, biuruose, prekybos centruose, – portalui sakė ji. – O tinklalaides žmogus turi susirasti pats, aktyviai jų ieškoti. Tai – daug mažesnė auditorija. Tačiau tvirtesnė bendruomenė.“

Pašnekovė tvirtina, kad būtent šis artimumo, stipraus bendruomeniškumo jausmas leidžia žmonėms atsipalaiduoti. Ypač tai būdinga pašnekovams. Tokiu būdu yra sukuriama magiška atmosfera, kai žmogus jaučiasi atviresnis, laisvesnis, nei kalbėdamas radijuje.

Kantrybė ir finansinės kliūtys

Paklaustos apie atvejus, kai tinklalaidžių autoriai imasi veiklos ir nesulaukę populiarumo greitai dingsta, pašnekovės pabrėžė dvi problemas.

Anot U. Karalaitės, kurti tinklalaides nėra pigus malonumas, tai atbaido potencialius autorius. Kainuoja viskas: nuo įrašų studijos iki platformos, kurioje tinklalaidė yra talpinama. Rėmėjai taip pat ne aukso kasyklos – autorė teigia, kad „Patreon“ paskyroje surenka tik apie trečdalį lėšų, reikalingų kokybiškam produktui. Konkrečios reikiamos sumos ji neįvardijo, tačiau atskleidė, kad ji būtų didelė.

„Didžiausią sumos dalį sudaro skiriamas laikas. O jo reikia beprotiškai daug, – teigė U. Karalaitė. – Tenka daug ruoštis, pokalbiai su pašnekovais taip pat užtrunka. Vėliau įrašas ilgai montuojamas, užsiimama komunikacija ir panašiai.“

Visgi U. Karalaitė sutinka, kad būtina išmėginti visus būdus, kaip privilioti klausytojų. Anot jos, mesti tinklalaidžių kūrimą, kaip ir bet kurią kitą veiklą, galima tik tada, kai išmėgini viską.

„Taip pat reikia keisti žmonių požiūrį. Turinys negali būti visiškai nemokamas, – svarstė ji. – Nemokami dalykai ne visada kokybiški. Todėl dera skatinti klausytojus prisidėti, bent jau simboliškai.“

Tačiau R. Jusionytės nuomone, tinklalaidžių grožis tas, kad viską galima daryti paprastai, įrašinėti tiesiog savo telefonu. Kuo daugiau atsiranda klausytojų, tuo daugiau jų nori paremti jiems patikusį turinį. O kai atsiranda šiokių tokių lėšų, galima į šią veiklą investuoti daugiau – galbūt nusipirkti profesionalų mikrofoną ar išsinuomoti garso įrašų studiją.

„Linkstu manyti, kad mūsų kartai trūksta trupučio kantrybės, – sakė R. Jusionytė. – Niekas nenutinka per vieną dieną.“

Pašnekovė pasidalijo mintimis ir apie kitą problemą, kuri iškyla naujiems autoriams – marketingo subtilybės.

R. Jusionytė įsitikinusi, kad kūrybinis procesas turi susidėti iš dviejų dalių: turinio kūrimo ir komunikacijos. Anot jos, tinklalaidžių kūrėjai dažnai visas jėgas atiduoda kūrybiniam procesui, todėl marketingui jėgų paprasčiausiai nelieka.

„Autoriai turėtų pasirūpinti, kad jų kūriniui tarsi išdygtų rankos ir kojos, kuriomis jis skintųsi tolesnį kelią. O kelias – ilgas: reikia kurti naujienlaiškius, atskirą turinį apie tinklalaidę, kurį būtų galima talpinti instagrame, kelti į feisbuko paskyrą, – patirtimi dalijosi pašnekovė. – Reikia labai daug įdirbio, kad tinklalaidės duotų rezultatų.“

Senjoras senjorui nelygu

Pašnekovės nenorėjo sutikti ir su dažnai girdima mintimi, kad kuriant tinklalaides iškart prarandamas vyresniųjų klausytojų dėmesys. Taip esą nutinka dėl to, kad jie tiesiog nemoka naudotis naujausiomis technologijomis.

„Senjorų negalima taip generalizuoti. Vienas puikiai susitvarko su išmaniuoju telefonu, kitas sunkiau priima technologinius pokyčius, – įsitikinusi U. Karalaitė. – Žinoma, tai yra naujovė, apie kurią galbūt ne kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus girdėjo. Tačiau jeigu jiems niekas apie tai nepasakos, naujovės jų taip ir nepasieks.“

R. Jusionytė laikėsi panašios pozicijos.

„Gal iš pradžių tai ir buvo skirta jaunajai kartai, nes žmogus turi suprasti, kaip naudotis naujomis technologijomis, – teigė R. Jusionytė. – Mūsų tinklalaidėje „Sultys“ dažnai kalbame apie išsiskyrimą, naujo gyvenimo pradžią, jausmus. Gražu išgirsti klausytojus, sakančius: „Nusiunčiau paklausyti ir savo mamai, nes jai šiuo metu to labai reikia.“ Smagu, kai kuriasi toks kartų dialogas.“