Nuosprendis nukelti Petro Cvirkos paminklą priimtas supratus, kad apie šią asmenybę kalbama ne kaip apie rašytoją, o veikėją, kolaboravusį su okupantų valdžia ir išdavusį valstybę. Taip sakė Vilniaus miesto tarybos narė Paulė Kuzmickienė diskusijoje Lietuvos rašytojų sąjungoje. Jai nepritarė didžioji dalis dalyvių, anot kurių, P. Cvirka išlieka literatūros grandu, o paminklas jam – ypatingu epochos ženklu originalioje aplinkoje.
Kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis? Toks klausimas pastaruoju metu turbūt kyla ne vienam, besidominčiam sostinės gyvenimo aktualijomis ir stebinčiam kompromiso stoką dėl įvairių paminklų, reliktų, skverų, parkų ir kitų viešųjų objektų.
Apie tai padiskutuoti trečiadienio vakarą pakvietė Lietuvos rašytojų sąjunga (LRS). Ne veltui. Jau prieš kurį laiką, gegužės 24 d. Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui LRS išplatino viešą pareiškimą dėl sumanymo nukelti rašytojo Petro Cvirkos paminklą. Rašytojus atstovaujanti sąjunga sako, kad atsakymo iš savivaldybės nesulaukė iki šiol.
Taip pat skaitykite
LRS, rekomenduojanti nenukelti P. Cvirkos paminklo, bet nesulaukianti atsako, pakvietė gausybė visuomenininkų ir kūrėjų pasikalbėti apie galimą rašytojo įamžinimo likimą ir ateitį.
Raštai Vilniaus savivaldybei kaip rašyti, taip rašomi toliau
Renginyje dalyvavusi Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, rašytoja Birutė Jonuškaitė-Augustinienė džiaugėsi, kad tokia daugybė žmonių atsiliepė į kvietimą diskutuoti – tai, anot jos, žmonės, kuriems rūpi ne tik P. Cvirkos paminklo, bet ir visų viešųjų erdvių likimas.
„Rašytojai ir visi kūrėjai visuomet yra už naujų ir prasmingų idėjų įgyvendinimą, o ne už griovimą. Įvairių raštų, skirtų Vilniaus miesto merui, mes rašome ir toliau vis rašysime. Štai šią savaitę kreipėmės į savivaldybę dėl poetės Juditos Vaičiūnaitės atminimo. Kol kas skvere, šalia Stanislovo Moniuškos paminklo, esanti poetei skirta skulptūra yra menkai matoma, prie jos sunku prieiti“, – apgailestavo B. Jonuškaitė, patikinusi, kad dialogas su savivaldybe bus ieškomas ir toliau.
Kultūros viceministrė Ingrida Veliutė, pradėjusi savo kalbą, patvirtino, kad Kultūros ministerijos pozicija dėl P. Cvirkos paminklo nepakitusi: „Reaguodamas į LRS raštą, kultūros ministras kvietė miesto savivaldybę neskubėti, rengti diskusijas. Sovietmečio tyrimų apie įvairius paveldo objektus ir vietas – labai mažai, jie nesisteminiai, be to, neaiški ir valstybės pozicija.“
Anot I. Veliutės, ministerija siūlo neskubėti išardyti P. Cvirkos skvero, kuris (kaip rašo ir architektai) yra vienas nedaugelio laikotarpį atspindinčių skverų.
„O kaip P. Cvirkos skveras galėtų atrodyti ateityje? Tai – diskusijų ir idėjų konkurso klausimas. Man pačiai kyla panašus klausimas, apie kurį neseniai spaudoje kalbėjo ir menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė – ar nugriaudami paminklą mes ištriname ir istorijos tarpsnį? Ar tai nėra tam tikrų žmonių ambicijų įgyvendinimas?“, – klausė kultūros viceministrė.
Priešinantis ir antidemokratiškas klausimas
Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė išsakė nuomonę, atstovaudama dailėtyrininkų mintis. Anot E. Utarienės, dailėtyrininkai nenori opozicionuoti Vilniaus miesto savivaldybei, vietoje to – patarti ir rasti geriausią sprendimą miestui.
„Mūsų sąjunga prieš kurį laiką išplatino raštą, atliepiantį diskusijas apie P. Cvirkos paminklą. Pasidalinsiu svarbiausiomis mintimis, kurių pirmoji: reikia išsaugoti P. Cvirkos skverą, nes tai – svarbi miesto zona. Skveras suprojektuotas kaip perėjimas tarp senamiesčio ir naujamiesčio. Judėjimas per šį skverą – miesto gyventojų įprotis“, – sakė dailėtyrininkė.
Pasak E. Utarienės, P. Cvirkos skveras yra tipiško 5–6 dešimtmečio landšafto pavyzdys: „Lietuvoje tokių – vos keli, todėl turime išsaugoti šį, esantį Vilniuje. Invazija čia galima nebent norint pagerinti skverą, ketinant pastatyti daugiau suolelių, sutaisant apšvietimą ir pan. Skveras ir paminklas – paveldas, kurį būtina saugoti, o ne versti visuomenės susipriešinimo objektu. “
Be to, sakė E. Utarienė, miesto gyventojai P. Cvirkos paminklą suvokia ne tik jo simboline prasme, bet ir kaip meno stiliaus pavyzdį. „Šis paminklas puikiai atskleidžia socrealizmo stilių. Tai vienas nedaugelio socrealizmo pavyzdžių, išlikusių originalioje aplinkoje. Dauguma kitų, kaip žinome, atsidūrė Grūto parke“, – aiškino E. Utarienė.
LDS Skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė, taip pat dalyvaujanti renginyje, sako kalbą pradėjo klausimu – kas nutinka, kai iš viešųjų erdvių šalinami ženklai?
„Tokiu būdu mes nepaliekame teritorijos, kurioje galima mokytis apie istoriją. Į Grūto parką nelabai kas važiuoja, nes ten labiau disneyland`as. Kalbant apie P. Cvirkos paminklą ir skverą, tai manau, jog šis klausimas labiau priešina visuomenę, o tai jau antidemokratinė veikla“, – teigė A. Jasiukevičiūtė.
Diskusijoje pasigedo įvairesnių minčių
Vilniaus miesto tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė išsakė ironišką mintį, kad diskutuoti apie P. Cvirkos paminklą pasirinkta Pasaulio lietuvių vienybės diena. Kad ir kiek bebūtų aistrų, kurių Rašytojų sąjungoje netrūko, P. Kuzmickienė kvietė įsiklausyti vieniems į kitus.
„Regis, kad nuomonę, jog P. Cvirkos paminklą reikia nugriauti, atstovauju viena, pasigendu čia įvairesnių pašnekovų. Noriu pasakyti, kad Atminties kultūros grupė, sprendžianti šį klausimą, apie kurį šiandien kalbame, nesusidaro tik iš politikų. Joje veikia ir visuomenininkai, menotyrininkai, mokytojai ir pan. Mes visi kalbėjomės, prašėme medžiagos iš istorikų, kad turėtume kuo daugiau pagrįstos informacijos. Nukelti P. Cvirkos paminklą nutarėme tikrai ne visiems darbo grupės nariams pritariant“, – tvirtino P. Kuzmickienė.
Apie tai, kodėl buvo priimtas sprendimas nukelti P. Cvirkos paminklą, P. Kuzmickienė atsakė remdamasi šios asmenybės suvokimu: „Mes nekalbame apie P. Cvirką kaip apie rašytoją. Ir paminklas jam pastatytas ne kaip rašytojui. Jis buvo politinis veikėjas, kuris kolaboravo su okupantų valdžia, ir todėl jam pastatytas paminklas. P. Cvirkos nuopelnai susiję su valstybės išdavyste.“
Be to, pridūrė P. Kuzmickienė, kaip buvęs Rašytojų sąjungos pirmininkas, P. Cvirka nulėmė ir kitų rašytojų likimus. „Tie rašytojai, kurie nešlovino ideologijos, buvo šalinami iš sąjungos. Tai skaityti labai nemalonu. Galime tik pagalvoti, kiek talentingų rašytojų būtų buvę, jei ne tokie veikėjai. Svarbu suprasti, kad, kalbant apie P. Cvirką, tai epocha, kurią privalome ne tik prisiminti – privalome žinoti, išmanyti. Mes esame stiprūs, kad tai išgyvenome“, – sako P. Kuzmickienė.
Patvirtino kolaboravimą, bet išsakė susižavėjimą
Renginyje apsilankęs miesto istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius teigia, kad toks istorinės atminties naikinimas – nieko naujo po saule: „Kiekviena valdžia naikina prieš tai buvusių valdžių ženklus. Tai prasidėjo jau 19 a. Vilniuje ir vis intensyvėjo. Kodėl aš pats esu už P. Cvirkos paminklo išsaugojimą? Pirmiausia, neturėsiu darbo, man nebus ką tyrinėti. Na, o jei rimtai, tai P. Cvirkos paminklas yra vienintelis toks pokario epochos ženklas Vilniuje.“
Rašytojas, rašantis knygą apie P. Cvirkos gyvenimą, Gasparas Aleksa išsakė susižavėjimą P. Cvirka kaip literatūros klasiku. „Aš juo domiuosi jau 60 metų, gerai pažįstu tą aplinką ir žmones, pažinojau P. Cvirkos seseris. Visi pasisakymai apie P. Cvirkos paminklo nukėlimą grindžiami keliomis neatitinkančiomis tiesos tezėmis, kurias galima vertinti įvairiai.“
Pasak G. Aleksos, negalima ginčytis dėl P. Cvirkos kolaboravimo su sovietų valdžia. „Taip, jis kolaboravo. Tačiau kad tik jaunimas, esantis prieš P. Cvirkos paminklą, žinotų, kaip atrodė visa situacija 4-5 dešimtmečiais. Vienoje pusėje kilo fašizmas, kitoje – stalinizmas. Europos tautos nesuvokė artėjančios tragedijos. O kada P. Cvirka susižavėjo marksizmu? 1931 m., pirmą kartą lankydamasis Paryžiuje, tuo metu Europos šalių kairėjimui įtakos turėjo sovietų diplomatai. Net Kaune įkurta draugija, skirta tarybų kultūrai pažinti“, – sako P. Cvirkos šalininkas.
Kaip teigia G. Aleksa, rašytojas P. Cvirka už savo tarnavimą nomenklatūrai sumokėjo, o dabar reikėtų jį prisiminti kaip literatūros lobyno autorių: „Medžiai yra Vilniaus plaučiai, o paminklas – istorijos pamoka.“
