Stambule kelionių vadovu dirbantis žurnalistas Justinas Simanavičius sumanė smagią staigmeną – gimtuosiuose Biržuose surengti tarptautinį mažųjų kino formų festivalį „Pasaulio širdis“. Kad tas pasaulis labiau sureaguotų, sukūrė platformą anglų kalba „Heart of the World Festival“ (HOWF) ir festivalį dedikavo avangardinio kino klasiko Jono Meko atminimui.
Juokiasi tas, kas...
Festivalio rengėjai įsitikinę – pasaulio širdis muša ne tik Los Andžele, Berlyne, Kanuose ar Venecijoje, bet ir atokiausiame džiunglių kaimelyje. Tad ką jau kalbėti apie mistiškąją Šiaurės Lietuvos grožybę Biržus. Juose širdis muša gal net dar stipriau...
„Suprantu, idėja atrodo lyg siurrealistinė, absurdiška avantiūra. Daugelis juokėsi iš mūsų. Tačiau taip atsitinka dažnai“, – LRT.lt sakė festivalio sumanytojas J. Simanavičius.
Šį penktadienį, liepos 19 dieną, 18 valandą, Biržų pilyje prasidės „Heart of the World Festival“ filmų peržiūra. Numatoma parodyti apie 30 atrinktų filmų. „Įdomu, kiek žmonių susirinks. Gal tik mudu su Asena“, – sukikeno į kino nuotykį pasinėręs Justinas. O šeštadienį pilyje vyks laureatų apdovanojimo ceremonija.
Apstu netikėtumų, intriga išlieka
Festivalio filmų trukmė neviršys 5 minučių. Rengėjai įsteigė dvi filmų kategorijas – pasaulinę (Global) ir vietinę (Local). Pasaulinės kategorijos filmai nėra kaip nors ribojami. O vietinės – būtinai turi būti sukurti Biržuose.
Įdomybių ir netikėtumų šioje istorijoje apstu. Tarkime, įdomu, kad žinią apie festivalį rengėjai išplatino tik praėjusią savaitę. Ir sulaukė milžiniško susidomėjimo – iš viso pasaulio jau atkeliavo beveik 500 filmų. „Tarp jų yra nepaprastai meistriškų, yra ir itin prastos kokybės darbų“, – komentavo J. Simanavičius.
Užsieniečių susidomėjimą, anot jo, galėjo paskatinti iš Biržų krašto kilusio filmininko J. Meko vardas. „Biržus lanko daug žmonių, gyvai besidominčių Meko asmenybe, praeitimi, kilme. Ypač juos sudomino filmas „Reminiscences of a Journey to Lithuania“, – teigė LRT.lt pašnekovas.
Deja, festivalio vietinių filmų kategorijoje kol kas sulaukta vieno vienintelio filmo. „Normalu. Kai apie festivalį paskelbi likus mažiau nei dviem savaitėms iki jo pradžios, negali tikėtis dalyvių gausos“, – blaiviai samprotavo Justinas. Reikia įvertinti ir Biržams tekusią užduotį – sukurti filmą per savaitę.
Tam tikra intriga visgi išlieka, nes laiko dar yra – filmų priėmimo terminas baigiasi šiandien.
Puikūs prizai
Festivalio laureatai bus apdovanoti. Laimėtojai pasaulinėje kategorijoje mėgausis keturių dienų viešnage Biržuose su kultūros programa „Linkėjimai Jonui“. O sukūrę filmą apie Biržus (ar Biržuose) pelnys lygiai tą patį, tik... Stambule.
Vis dėlto organizatoriai konkurso nesureikšmina. Kur kas svarbiau, kad filmas atvertų bent nedidelę savito, daugeliui galbūt nepasiekiamo, tačiau įdomaus pasaulio dalelę. Dalyvio mokesčio nėra.
Lietuvis eina į Haličą
Įdomu ir kokiomis aplinkybėmis Justinui šovė į galvą festivalio idėja. Vieną dieną Stambulo rajone Balate jis sėdėjo ant šešiaaukščio namo stogo ir pro sirpias braškes žvelgė į Aukso Rago įlanką. Turkai ją vadina „Halič“ (kanalas).
Žvelgė, žvelgė ir užsimanė išsimaudyti. O tai Stambule ne taip jau lengvai įgyvendinamas noras. Jau nekalbant, kad paprastai to niekas ten nedaro. Lietuvio žygis prikaustė aplinkinių dėmesį. Jo negąsdino nė 11 laipsnių vandens temperatūra.
„Rajone pasklido gandas, kad kvailys, t. y. aš, eina maudytis į Haličą. Jie mėgino mane atkalbėti. Tarp tokių buvo ir turkų kinematografė Asena Selcen Atasoy, mano kaimynė. Galiausiai ji nusprendė visa tai nufilmuoti“, – LRT.lt pasakojo J. Simanavičius.
Vėliau su Asena jiedu pradėjo kelis bendrus projektus. Vienas jų – „Pasaulio širdies“ festivalis Biržuose. J. Simanavičiaus bičiulė šiuo metu kuria dokumentinį filmą apie Balato rajono gyventojus. Tarp personažų yra ir Justinas.
„Jei matėte filmą „Stambulo katės“, kur į miestą žvelgiama tarsi katės akimis, tai Asena apie rajoną pasakoja remdamasi čia reziduojančių labai skirtingų žmonių istorijomis“, – LRT.lt teigė J. Simanavičius.
Užplūdo trumpukai
Asena yra bene pagrindinis „Heart of the World Festival“ veikiantysis asmuo. Ji peržiūri filmus, užsiima jų atranka, skirsto į kelias kategorijas – animacinius, vaidybinius, dokumentinius. Nuo filmų žiūrėjimo net akys jai išdžiūvo, paliudijo pašnekovas. „Pirmas filmas atkeliavo iš Uzbekistano. Buvo labai labai keista. Nes antrasis – taip pat iš ten, animacinis“, – nusijuokė Justinas.
Vos paskelbus apie festivalį, rengėjus užplūdo „trumpukai“ iš Honkongo, Kinijos, Japonijos, JAV, Estijos, Taivano, Rusijos. Ir iš „išorinės Lietuvos“ – atkeliavo visi 3. O biržietiškas tėra vos vienas. Kokios priežastys tai lėmė, svarsto Justinas:
„Užsieniečių filmai galėjo būti sukurti ir anksčiau. Antra, dabar vasara, atostogų metas. Trečia, atkreipkime dėmesį į proporcijas: pasaulio kino bendruomenė nepalyginamai didesnė už Biržuose filmus kuriančių žmonių skaičių. Tad, ko gero, lėmė trečias variantas“, – juokėsi pašnekovas.
Enterokokai
Pabaigoje – tiems, kam įdomu, ar Justinas tąkart vis dėlto išsimaudė Aukso Rage. Taip, išsimaudė. Ir ne tik.
Kadangi nerado informacijos apie įlankos vandens kokybę, t. y. užterštumo lygį, pats pristatė jo mėginį laboratorijai. Mikrobiologiniai tyrimai parodė, kad normą viršija tik enterokokai – tris kartus. „Tad iš esmės Aukso Rage maudytis galima, jei negeri vandens ir neturi atvirų žaizdų“, – patvirtino festivalio rengėjas. Paprasčiausias smalsumas netikėtai virto politine akcija, tačiau tai jau kita istorija.
