Kultūra

2019.07.14 15:59

Libertas Klimka. Prapjovos – rugiapjūtės pradžia

Libertas Klimka,etnologas2019.07.14 15:59

Po Joninių žmonės kaime laiką taip skaičiuodavo: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs“. Taigi tradicinis rugiapjūtės metas Lietuvoje būdavo maždaug nuo Škaplierinės šventės iki Oninių arba Jokūbinių. Trukdavo vėlgi apie devynias dienas – senosios savaitės ilgumu. Bet nelygu metai ir jų orai...

Tačiau Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės adoracijos dieną, liepos 16-ąją, kaimo žmonės nedirbdavo jokių darbų. Sakydavo, kas to draudimo nepaisys, tam vėtra stogus nuplėšys. Šventė apskritai minima nuo 1251 m., kai pirmą kartą buvo surengta Karmelio kalno vienuolyne Palestinoje.

Karmelitų vienuoliai ją išplatino visame pasaulyje, tada 1726 m. buvo popiežiaus įtraukta į katalikišką metų liturgiją. Kas tie škaplieriai? Tai du maži gražiai išsiuvinėti audinio gabalėliai, sujungti juostele, maldingų žmonių nešiojami ant kaklo kaip paskata melstis ir atgailauti.

Pasak liaudiškojo religingumo, Švč. M. Marija tądien sielas iš skaistyklos vaduojanti. Škaplierinės atlaidai mūsų krašte švenčiami daugelyje parapijų; tai gera proga aplankyti gimtinę, susitikti su giminaičiais.

Rugiapjūtė – svarbų svarbiausias darbas, nuo kurio sėkmės priklausydavo, ar šeima turės duonos. Ūkio šeimininkas, orui nusistovėjus, eidavo prie rugių lauko ir kepure braukdavo per varpas. Pribyrės jon kiek grūdų – tai jau laikas ruoštis pjūčiai. Tačiau senolių išmintis pataria neskubėti, palaukti mėnulio pilnaties. Antraip varpos bus „prisimerkusios“ ir blogai kulsis. Darbo negalima pradėti savaitės pradžioje, nes ilgai užtruks. Netinka ir penktadienis – duona bus labai juoda...

Rugiapjūtė – svarbų svarbiausias darbas, nuo kurio sėkmės priklausydavo, ar šeima turės duonos

Pirmoji rugiapjūtės diena nuo seno vadinta prapjovomis. Baudžiaviniame kaime rugius pjaudavo moterys pjautuvais. Dalgis, sakydavo, tik šiaudą gadina; juo nukirsti netinka stogams dengti. Moterys į lauką išeidavo baltais trinyčiais apsirengusios, rankas apsisaugojusios nuo aštrių ražienų drobinėmis riešinėmis.

Iš šių rugiapjūtės talkų ir toji ypatinga tautinio kostiumo puošmena – dailiai karoliukais išsiuvinėtos riešinės. Į rugių lauką būtinai atsinešdavo duonos: „Tegu duona su duona susieina”. Tačiau jos visos nesuvalgydavo, vakare parsinešdavo namo. Kai kur būta papročio riekelę užkasti lauko kampe.

Darbą pradėdavo pati šeimininkė, supjaudama nedidelį rugių pėdelį, maždaug iš trijų saujų. O anytos supjautąjį pirmąjį pėdą jaunamartė turėdavo apgaubti lininiu stuomeniu ar rankšluosčiu, o talkininkus pavaišinti sūriu. Vakare pirmąjį pėdelį iškilmingai parnešdavo namo ir kaip brangiausią svečią „pasodindavo“ gerojon kerčion. Vadindavo pagarbiai – „gaspadoriumi“, „dziedu“, „brangiu svečiu“. Už stalo šis pėdelis stovėdavo, kol pradėdavo rugius vežti į klojimą. Jo grūdai iškūlus suberiami į sėklą.

Mitologai linkę manyti, kad pirmajame pėde įsivaizduota slypint Javinės dvasios, globojančios žmogaus darbą auginant duonelę kasdieninę. Pjovėjos labai apsidžiaugdavo, radusios „skalsų“ – dvilypę varpą. Įdėdavo ją aruodosna, kad namuose skalsa laikytųsi. Gubas, dar vadinamas rikėmis, mendeliais, šlitėmis, kuopkomis, sustatydavo vyrai pavakare. Žemaičiai bei vakarų aukštaičiai jas suremdavo dažniausiai iš dvylikos pėdų. Rytų aukštaičiai ir dzūkai – iš devynių, dešimtuoju pridengdami iš viršaus. Abu šie skaičiai yra kalendoriniai: pirmasis iš saulės, antrasis – mėnulio ciklo.

Mitologai linkę manyti, kad pirmajame pėde įsivaizduota slypint Javinės dvasios, globojančios žmogaus darbą auginant duonelę kasdieninę.

Buvo tikima, kad jei paskutinė guba išeisianti pilna, tai geras bus ir ateinančių metų derlius. Paskutinę gubą pažymėdavo kokia šakele, vadindavo „pjūties karaliumi”. Keletą jo varpų būtinai palikdavo lauke paukšteliams, o suvežus į kluoną, dar keletą – pelėms numesdavo.

Senajame kaime rugiapjūtė – talkos darbas. Kiekviena pora – pjovėjas ir rišėja – užsiimdavo savąjį barą. Tai viena pradalge, vienu mostu nukertamų rugių plotas. Būtų gėda prieš kitus talkininkus, jeigu barą varytų siauresnį už kitų. Todėl jo plotis būdavo apyvienodis, o senovėje „baras“ – laikomas ir dirbamos žemės matu. Kaip gražiai atrodydavo Lietuvos laukai, nustatyti gubomis! Ypač žvelgiant nuo kokios aukštumėlės, tarkime, Šatrijos, Ladakalnio ar Medvėgalio. Deja, tai tik iš gana tolimos praeities iškylantys vaizdai…