Kultūra

2019.07.14 14:56

Filmų rūsys: artimiausiu metu lietuviškų siaubo filmų neturėsime

Gintarė Žičevičiūtė, LRT.lt2019.07.14 14:56

Išgirdus žodžius „lietuviškas siaubo filmas“ žmonės sutrinka. Kai kurie pagalvoję klausia: „O mes tokių išvis turim?“ Kol dokumentinių ar draminių filmų kūrėjai skina laurus tarptautiniuose festivaliuose, siaubo žanras šalyje atrodo neegzistuoja.

Ir vis dėlto vieną savo siaubo filmą turime. Vienintelį per visą Lietuvos kino istoriją. Ričardo Matačiaus „Rūsys“ (2014) žiūrovus sudomino ne tik garsiais aktoriais, tokiais kaip Marius Jampolskis ar Dovilė Šilkaitytė. Akį jis patraukė ir iki tol negirdėtu apibūdinimu – pirmasis šalies siaubo filmas.

„Rūsys“ sulaukė nemažai dėmesio ir ne ką mažiau kritikos. Komplimentai filmui nublanko prieš skambias recenzijas, kuriose filmas prilygintas „80 minučių kančios“. Vis dar vienintelis lietuviškas „siaubiakas“ tapo prisvilusiu blynu, jo kepti antrą kartą kol kas niekas nenori. Kodėl? Ar lietuviams šis žanras yra tiesiog nepriimtinas?

Trys milijonai siaubo žinovų

„Jei reikėtų „Rūsį“ filmuoti iš naujo, dabartinėmis sąlygomis, daug dalykų daryčiau kitaip, – LRT.lt teigė filmo režisierius R. Matačius. – Pamokų gavau labai daug ir jos labai geros. Dėl to džiaugiuosi.“

Pasak režisieriaus, siaubo filmus kurti Lietuvoje sunku ir rizikinga visais atžvilgiais, ypač finansiškai. Tai galėtų būti viena priežasčių, kodėl siaubas kaip žanras šalyje praktiškai neegzistuoja.

„Nesakau, kad finansavimas trukdė statyti filmą. Su tokiu biudžetu, kurį turėjome, viską padarėme maksimaliai, – tvirtino R. Matačius. – Bet finansinių iššūkių buvo – filmą kūrėme vieno žmogaus asmeninėmis ir kelių rėmėjų lėšomis.“

Anot menininko, siaubo žanras yra itin sudėtingas. Jis – nišinis, kaip ir publika, juo besimėgaujanti. Antra vertus, labai svarbu tinkamai nuspręsti, į ką sutelkti dėmesį. Siaubo subžanrų yra gana daug – nuo žiauriųjų gore stiliaus filmų, kuriuose netrūksta smurto ir kraujo, iki psichologinių, kur smurto beveik nėra.

Šie subžanrai reikalauja itin specifinių meninių sprendimų ir pats filmavimas nėra lengvas. Psichologinę įtampą sukurti labai sudėtinga, todėl pašnekovo manymu, nepakanka tiesiog sumanyti idėją ir tą pačią minutę jos imtis.

Paklaustas, kas jo manymu lėmė „Rūsio“ nesėkmę, režisierius teigė, kad tam įtakos galėjo turėti keli faktoriai. Vienas jų – pasiruošimo trūkumas. Lyginant per kiek laiko siaubo filmus nufilmuoja užsienio kompanijos ir kiek reikėjo „Rūsiui“, skirtumas yra labai aiškus ir didelis.

„Krepšinyje turime tris milijonus trenerių, taip ir čia yra trys milijonai kino kritikų, – pridūrė R. Matačius. – Kai esi pirmasis, tave stebi pro didinamąjį stiklą. Būti pirmuoju visada sudėtinga. O turint omenyje, kad tai buvo mano debiutas... Bet yra kaip yra.“

Lietuvai reikia Stepheno Kingo?

Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentas, menotyros mokslų daktaras ir teatrologas Edgaras Klivis sutiko, kad pasiruošimo siaubo filmams Lietuvoje trūksta, tačiau jis labiau linkęs išskirti kitokias problemas nei R. Matačius.

„Siaubo filmui pirmiausia reikia gero scenarijaus, – įsitikinęs akademikas. – Tačiau neturime jokios siaubo literatūros ir nė vieno rašytojo, kuris gebėtų tokius scenarijus kurti. Lietuvoje šiuo klausimu nėra jokios tradicijos.“

Anot doc. Klivio, siaubo žanras labai konkretus – reikia laikytis reikalavimų, kurie apskaičiuoti beveik minutės tikslumu. Tik taip galima sukurti kokybišką įtampą, kuri ir yra pagrindinė siaubo filmų ašis.

„Žinoma, talento reikia, bet kartu tai ir amatas. Deja, jo Lietuvoje kol kas niekas nėra įvaldęs“, – teigė teatrologas.

Į klausimą, kas galėjo pakišti koją „Rūsiui“, E. Klivis atsakė, kad filmas buvo sveikintinas bandymas atnešti ką nors nauja į Lietuvos kino industriją, tačiau ne itin pavykęs. Anot jo, aspektų būta įvairių – ir scenarijaus požiūriu, taip pat vaidybos ir kinematografijos klausimais.

Tačiau pašnekovas pridūrė, kad šių dalykų lietuviai sparčiai mokosi ir tai – natūralu. Publika tampa reiklesnė, reikalauja aukštos kokybės, o norint jos suteikti, reikia mokytis.

Išmokti šio amato, pasak E. Klivio, nėra taip jau sudėtinga. Nors ir smagu būtų Lietuvoje turėti vietinį Stepheną Kingą, dažnai scenarijus siaubo filmams rašo nežinomi scenaristai. Jie tiesiog yra tinkamai parengti akademinių institucijų.

„Galbūt šioje vietoje iniciatyvą galėtų parodyti televizijos, – siūlė akademikas. – Būtų galima išsiųsti kelis gabius rašytojus į užsienį studijuoti. Išmoktų, parvažiuotų į gimtinę ir rašytų mums žanrinius scenarijus.“

Pavydu skandinavams

Pasak teatrologo, Lietuva jau turi vieną sėkmės istoriją, tik kito žanro.

„Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“. Šis filmas yra vertinamas kontroversiškai dėl savo turinio, bet kinematografiniu požiūriu tai – absoliuti klasika. Ir tai yra vesternas. Iš kur 1966-aisiais atsirado lietuviškas vesternas? Tai šis tas neįtikėtina, bet įrodo, kad viskas įmanoma.“

Ir vis dėlto doc. E. Klivis linkęs manyti, kad lietuviams tinkamiausia apsistoti ties tuo, ką sugebame geriausiai.

„O labiausiai pasistūmėjome komedijose, – pastebėjo jis. – Bet tai nėra lengvai parduodamas žanras. Lietuvoje kino marketingas labai pažangus, pažangesnis už kiną. Tačiau siaubo filmus parduoti užsienio rinkoms lengviau vien dėl to, kad kultūriškai siaubo pojūtis visur yra panašus.“

Anot akademiko, humoras labiau susietas su tam tikra geografine vieta, kultūra. Lietuviškos komedijos juokina tik mus, lietuvius – kitos tautos tokio humoro jau nesuprastų. Būtent todėl komedijos yra tinkamos kurti tik vietiniu lygmeniu.

„Be abejo, prasimušti į naujus žanrus, tokius kaip siaubo filmai, detektyvai ar trileriai, būtų didelė pažanga,“ – pripažino E. Klivis, pateikdamas Skandinavijos pavyzdį. Tų šalių detektyvai ar serialai yra puikiai pažįstami ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio žiūrovams.

„Skandinavai šį žanrą yra taip ištobulinę, kad net pavydu. Tikiu, mes irgi galime išplėtoti ką nors panašaus“, – vylėsi E. Klivis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.