Lietuvos kinotyrininkų ir kino kritikų teigimu, įdomiausiais atradimais šiuo metu pasižymi dokumentinis kinas. Vaidybinis neretai pristinga ne tik originalios kino kalbos, bet ir tematikos. Kokius stipriausius per praėjusius metus sukurtus lietuviškus filmus mato kino kritikai ir kas, jų manymu, buvo žiūrovui neištesėtas pažadas – „Kultūros dienos“ reportaže.
Debiutinis ilgametražis Aistės Žegulytės filmas „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ kino teatruose pasirodys šį rudenį, tačiau jau dabar ši dokumentika įvardijama kaip vienas stipriausių šiemet išleistų lietuviškų kino filmų.
„Tokio drąsaus, pasitikinčio žiūrovo protiniais sugebėjimais, tokio originalaus filmo lietuvių kine man jau seniai neteko matyti, – drąsiai teigia kino kritikė Živilė Pipinytė. – Įdomiausi atradimai ir daugiausiai eksperimentų pastebima dokumentiniame kine. Tuo, man regis, jau niekas neabejoja.“
2018-aisiais dokumentiniai sudarė 40 proc. visų tais metais sukurtų kino filmų. Šiuo požiūriu jų kūrimo apimtis prilygsta vaidybinio kino. Rugilės Barzdžiukaitės debiutas „Rūgštus miškas“, Artūro Jevdokimovo „Second Hand“, Audriaus Stonio ir Kristinės Briedės „Laiko tiltai“ – taip pat įvardijami kaip itin stiprūs ir aktualūs dokumentikos darbai.
„Sakyčiau, labai daug perspektyvų. Ką pastebėjau ir kas man labiausiai džiugu, kad dar labiau suintensyvėjo jauni režisieriai, debiutantai“, – sako kino apžvalgininkas Edvinas Pukšta.
Vienas tokių debiutų vaidybiniame kine – ilgametražis Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“, dažno kino kritiko įvardijamas kaip praėjusių metų svarbiausias.
„Išgyventi vasarą“ yra tikrai didelis įvykis Lietuvoje. Kažkas imasi ekranizuoti literatūrinius kūrinius, kažkas tyrinėja praeitį. O apie dabartį filmų labai nedaug. Ir kalbėti tai, kas aktualu, pas mus dar kažkaip neįprasta“, – svarsto kinotyrininkė Sonata Žalneravičiūtė.
Vis dėlto kritikos išsakoma filmo scenarijui. „Jau atsisėdęs kino salėje ir pasižiūrėjęs pirmuosius kadrus puikiai gali numatyti, kas atsitiks trisdešimtą minutę, kas dar vėliau. Mano galva, šį filmą išgelbėjo aktoriai“, – liaupsinti M. Kavtaradzės filmo neskuba Ž. Pipinytė.
Anot kino kritikės, pastebimas jaunų režisierių orientavimasis į europietiškąjį autorinį kiną, dar vadinamąjį „arthouse“.
„Jie tarsi atkartoja tai, kas prieš dešimt ar penkerius metus europietiškame ir pasauliniame kine buvo madinga, kalbant apie idėjas, temas ar estetiką. T. y. neatsiranda kokio nors noro eksperimentuoti, – kalba Ž. Pipinytė. – Kad nebūtų per daug originalu, kad nebūtų per daug drąsu, kad būtų suprantama visiems. Filmai paprastėja ir tai nėra vien tik lietuvių problema. Supaprastėjimo tendenciją galima įžvelgti visame europietiškame kine.“
Kita pastebima ir nerimą kelianti tendencija – noras kino filmo istorija žiūrovui suteikti žinių apie tam tikrus socialinius, politinius reiškinius.
Šiemet tarp lietuvių režisierių ryški tema buvo įvairūs psichologiniai sutrikimai, savižudybė. Siekis edukuoti, anot kino kritikės, dažnai supaprastina tokių kino filmų kalbą, mėginama viską pateikti kuo suprantamiau.
Tarp kitų ryškių vaidybinių kino filmų temų – siužetai, nagrinėjantys lietuvių tapatumą, pasakojantys šalies istoriją. Tai filmai, skirti paminėti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį. Kino darbų, šlovinančių praeitį ir stokojančių kritiško žvilgsnio, anot kinotyrininkų, labai daug.
Vis dėlto S. Žalneravičiūtė išskiria dokumentinį Ramunės Rakauskaitės filmą „Kelionės namo“. „Jau įdomu, kaip mus matė lietuviai išeiviai, kaip jie matė Lietuvą, kaip jie gyveno sovietmečiu ir dar panaudojant jų dokumentinę medžiagą. Man atrodo, tai tampa vertybe. Mes visąlaik truputėlį verdame savose sultyse, kai pradedame kalbėti istoriniais klausimais“, – sako ji.
Kitas lietuviškojo kino kontekstas – vadinamasis komercinis kinas, sulaukiantis daugiausia žiūrovų dėmesio. 2018 metais labiausiai lankytasi Lietuvos ir Didžiosios Britanijos kurtame filme „Tarp pilkų debesų“. Jį režisavo Mariaus Markevičiaus. Filmą kino teatruose išvydo daugiau nei 240 tūkst. žiūrovų.
„Man atrodo, filmas „užstrigo“ besąlygiškame troškime prisitaikyti prie žiūrovų norų, padaryti jį kuo žiūroviškesnį. Skaudžią Lietuvai ir visoms Baltijos šalims istoriją parodyti kuo paprasčiau, „sužiaumoti“ ir nuimti visas emocijas. Man tai vienas didesnių metų nusivylimų“, – liūdėjo E. Pukšta.
Bendros produkcijos filmų vis daugiau. E. Pukšta pastebi, kaip stiprėja bendradarbiavimas su nepriklausomu Rusijos kinu. Ryškiausi pavyzdžiais – Natalijos Meščianinovos „Pasaulio šerdis“ ir Ivano Tverdovskio „Šoklys“. Juose savo meistriškumu pasižymi lietuvių garso režisieriai Saulius Urbanavičius ir Jonas Maksvytis.
Stipriausiu bendros produkcijos darbu vis dėlto įvardijamas „Olegas“, režisuotas latvio Jurio Kursiečio. Pagrindinį vaidmenį jame atliko Valentinas Novopolskis. Šis filmas, anot E. Pukštos, kitais metais turėtų būti vienas labiausiai pageidaujamų Baltijos šalių filmų įvairiuose festivaliuose.
