Kultūra

2019.07.15 14:50

Elžbieta Banytė: keistenybių kabinetas (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.07.15 14:50

Šįkart pristatau dvi knygas – vieną rimtą, literatūrologišką, tokią, kuri tikriausiai bus įtraukta į visokius vertingiausiųjų sąrašus, ir vieną tiesiog įtraukiančią, vertą neįpareigojančio skaitymo malonumo, kai norisi išsivalyti galvą nuo savų problemų.

Madeline Miller „Kirkė“ (iš anglų k. vertė Eglė Raudonikienė)

2011 m. angliškai ir 2013 m. lietuviškai išleista pirmoji Madeline Miller knyga „Achilo giesmė“, kurią autorė parašė dirbdama lotynų ir senosios graikų kalbų mokytoja. Šis romanas pelnė „Orange“ literatūros premiją. Antrąją šios autorės knygą, 2018 m. originalo kalba pasirodžiusią „Kirkę“, platformoje „Goodreads“ skaitytojai išrinko geriausia knyga. „Achilo giesmės“ centras buvo Patroklo ir Achilo meilės istorija, o „Kirkėje“ balsas suteiktas Odisėjo jūreivius kiaulėmis pavertusiai Ajajos salos raganai. Kaip nesunku nuspėti iš gautų apdovanojimų specifikos, tai – populiarioji literatūra, skirta smagiai pasiskaityti vakarais, pabėgti į įdomų ir margą Antikos dievų pasaulį, žinoma, perkurtą, o ne atkurtą. Tačiau populiarioji literatūra irgi gali būti gera, ir taip yra šiuo atveju: „Kirkė“ įtraukia, ne, tiesiog įsiurbia, ir todėl yra prarytina vienu ypu kaip koks skandinaviškas detektyvas. O ryti knygas, įkristi į istoriją kaip į kokią vonią, iš kurios tingisi išlipti, yra didžiulis malonumas.

Kirkė yra titano saulės dievo Helijo ir Okeano dukters najadės Perseidės pirmagimė. Ji nėra gražuolė: kitos jos sesės spindi auksu, jų plaukai glotnūs, balsai – kaip upių ūžimas, o Kirkės plaukai dryži kaip lūšies, balsas – juokingas ir laibas. Hermis vėliau paaiškina, kad dievams jis juokingas, nes skamba kaip mirtingosios. Dėl neįspūdingos išvaizdos ir išdidaus charakterio ji nuo vaikystės yra daugiau baudžiama negu mylima, jos santykiai su dieviškąja šeima nekokie, o dar labiau pašlyja, kai įsimyli mirtingą žvejį Glauką. Kirkė paverčia Glauką nemirtingu dievu: jam miegančiam į burną įlašina iš dievų kraujo išaugusių gėlių syvų – šie syvai parodo tikrąją esmę: tas, kuris viduje kaip dievas, tokiu ir tampa. Tačiau į Helijo rūmus priimtas Glaukas pasiperša ne Kirkei, o gražuolei nimfai Scilei. Kirkė į užutėkį, kur Scilė kasdien maudosi, įlašina tų pačių stebuklingų syvų, ir gražioji nimfa virsta siaubinga jūrų pabaisa, skandinančia laivus ir ėdančia jūreivius. Magija, raganystė dievams pavojinga: ji nepaklūsta dievų dėsniams, todėl Kirkę nusprendžiama ištremti į negyvenamąją salą. Ten ji užaugina ir Telagoną – savo ir Odisėjo sūnų.

Įdomiausias yra ne madingas pasakojimas iš moters perspektyvos, jis jau nieko nebenustebins: ir kine, ir literatūroje Antikos moterys prakalbintos ne kartą. Tai anaiptol ne modernybės atradimas: „Herojų laiškus“, kuriuose į mylimuosius herojus kreipiasi mitų moterys, sukūrė Ovidijus 1 a. pr. Kr. Tačiau su Kirke labai lengva tapatintis, ji be galo žmogiška ir, priešingai negu statiški Olimpo dievai, kintanti, įgaunanti išminties, išmokstanti gyventi ir netgi tampanti motina, kurios instinktai tokie pat aštrūs kaip bet kurios kitos moters ir nė kiek nepanašūs į šaltą dievų abejingumą savo atžaloms. Dėl to su Kirke paprasta tapatintis, tačiau ji atrodo pernelyg miela, sentimentali, kitaip tariant, su jos sužmoginimu persistengta. Be to, romano kalba (kaip suprantu, originale net labiau negu vertime) itin paprasta, joje esama klišių – „žmonės turėjo šviesti lyg meteorai“ (p. 109), „jo balsas skambėjo it himnas“ (p. 242) ir pan., todėl ir taip gana romantiškas, paprastutis pasakojimas dar pacukruojamas. Bene labiausiai šis romanas patraukia tuo, kad įvairūs mitai gražiai supinami: Kirkę matome ir ant Prometėjo uolos, ir besikalbančią su savo dukterėčia (beje, tai atitinka mitą) Medėja, ir padedančią savo seseriai Pasifajei pagimdyti Minotaurą, o Dedalas jai padirbina stakles. Nepaisant licentia poetica, išlaikoma pagarba Antikai – dauguma detalių tikslios, mitai atpažįstami. Net ir knygos pabaiga, labiausiai nutolusi nuo Antikos mitologijos, suprantama ir turi pagrindą: perrašomas (ar, veikiau, parašomas) dingęs mitas, „Odisėjos“ tęsinys „Telegonija“, minimas Antikos autorių tekstuose. Tai tik parodo, kad Antika – vis dar neįtikėtinai vaisingas kultūros sluoksnis, iš kurio istorijų, tampančių pasauliniais bestseleriais, galima ištraukti ir po daugiau negu dviejų tūkstančių metų.

Olga Tokarczuk „Bėgūnai“ (iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis)

Iki šiol lietuviškai buvo išleistos tik dvi bene populiariausios šiuolaikinės lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk knygos – „Praamžiai ir kiti laikai“ bei „Dienos namai, nakties namai“. Pasirodė senokai: atitinkamai 2000 m. ir 2007 m., o gauti jų beveik niekur nebeįmanoma – net ir bibliotekose tik po kokį vieną egzempliorių saugyklose. Bet štai neseniai pasirodė romanas „Bėgūnai“, 2018 m. gegužės pabaigoje laimėjęs „Man Booker International“ premiją, kurią autorė pasidalins su vertėja į anglų kalbą Jennifer Croft. Sprendžiant iš recenzijų skaičiaus, kaimynė lenkė visa jėga išsiveržia į pasaulinę literatūros areną. Ir, žinoma, šios įstabios knygos mes neturėtume išsivertę, jei ne minėtasis apdovanojimas. Deja, tokia tiesa: leidyklos nenori rizikuoti ir leisti knygų be žinomos premijos pavadinimo ant viršelio, kad ir kokios geros jos būtų. Net jeigu jos būtų parašytos ne kokio egzotiško rytiečio, o kaimynės lenkės, kur ir mentalitetas, rodos, suprantamas, ir kultūrinius ryšius palaikyti reikalauja bent jau paprastas supratingumas.

Knygos pavadinimas ne tik puikiai išverstas – tebūnie ir naujažodis, jis visiškai panašus į originalo „Bieguni“, – bet ir įstabiai talpus. Pasirodo, 17–18 a. būta rusų stačiatikių sektos, kuri tikėjo, kad pasaulis – šėtono išmislas, o šėtonas lengviausiai žmones paveikia jiems sustingus, stovint vietoje, todėl, siekiant apsisaugoti nuo demonų, būtina nuolat judėti, nesustoti, bėgti nuo blogio. Viename interviu pati O. Tokarczuk pasakojo net 21 a. Maskvoje mačiusi žmonių, kurie nuolat važinėja metro linijomis iš vieno miesto galo į kitą. Būtis be vietos, nuolatinis keliavimas, bastymasis, galų gale, intelektualinės kelionės – smalsumas, ko nors dar neatrasto paieškos – būdingos ir romano pagrindinei veikėjai bei pasakotojai, ir į atskiras istorijas išsišakojantiems trečiojo asmens pasakojimų personažams. Kelionėmis mėgaujamasi. Vaizduojamas blaškymasis po pasaulį, nakvynės oro uostuose, traukiniuose, laukimas stotyse: tarsi pakibus tarp dviejų taškų, įstrigus limbe – ir visu tuo žavimasi, to geidžiama. Kita vertus, akivaizdu, kad knyga rašyta žymiai anksčiau – 2007 m. – ir kad pasaulis pavėlavo ją atrasti. Dabar, migrantų ir pabėgėlių krizės akivaizdoje, jau sunku tokią nerūpestingai klajoklišką ir šelmiškai išsamią kelionių anatomiją ir psichologiją priimti rimtai ir nekritiškai.

Knygos forma iš pirmo žvilgsnio padrika: istorija prasideda ir gali būti tęsiama tik po kelių šimtų puslapių; esė primenančiuose svarstymuose (kai kuriuos jų sudaro vos keli sakiniai) apie viską nuo „Vikipedijos“ iki oro uostų logistikos ar vėmimo maišelių įsiterpia 10 apsakymus primenančių tekstų. Sakau tik „primenančių“, nes nei moralo, nei griežtos pabaigos, nei apskritai įprastos pasakojimo struktūros ten dažniausiai nerasite. Tai – žmonių gyvenimų atplaišos, fragmentai, įsiterpę tarp kitų. „Piligrimo tikslas yra kitas piligrimas“, – keliskart pakartojama knygoje. Kelionė prasminga tiek, kiek joje atrandame kitą, kitokį ir panašų į mus. Paradoksalu, bet būtent nelinijinė šio struktūra, kurią pati autorė vadino konsteliacine, geriausiai atspindi kūnišką šiuolaikinio keliavimo lėktuvu patirtį. Juk mes per kelias valandas įveikiame tokį atstumą, kuriam vykstant žeme prireiktų nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, nusileidžiame į iš esmės tokį patį oro uostą, iš kokio pakilome, ir dar tenka gerokai pasidarbuoti – atsiimti bagažą, pirkti traukinio ar autobuso bilietą, laukti, važiuoti į miestą, pasidėti daiktus viešbutyje ir taip toliau, – kol galų gale pamatome tai, ko važiavome. Be to, keliaujant neišvengiamai tenka prisiminti kitų kelionių patirtis, o į kai kurias vietas grįžtame turbūt ne kartą – panašiai ir „Bėgūnuose“ jungtys tarp fragmentų yra, tik jos nebūtinai tiesioginės ir dažniausiai jungia ne vienas po kito einančius fragmentus. Romano pabaigoje randame netgi kažką panašaus į išvadą (tiesa, labai postmodernią – neišduosiu, paieškokite patys). Tačiau santykiai tarp pasakojimo dalių (suskaičiavau 116 pavadinimus turinčių fragmentų) yra daugiau spiraliniai, paremti vaizdiniais, asociacijomis, istorijos detalėmis, o ne priežasties ir pasekmės ryšiais. Taip pabrėžiama efemeriška kelionės prigimtis. Galų gale, juk „laukimas, mobilumas, iliuziškumas – būtent tai ir reiškia būti civilizuotam. Barbarai nekeliauja, jie tiesiog eina į tikslą arba rengia užkariaujamus reidus“ (p. 53).

Pasakotoja jau knygos pradžioje prisipažįsta, kad meno muziejus ji pakeistų „į retenybių kabinetus, kuriuose kaupiama ir eksponuojama tai, kas reta ir nepakartojama, keista ir nenormalu“ (p. 21). Iš tiesų „Bėgūnuose“ keliaujama po anatomijos kolekcijas – su smulkiausiomis detalėmis.